Kitos nuomonės: „Nei į tvorą, nei į mietą“

Pirmos žinios apie „Arcania – Gothic 4“ žaidimo kūrimą mus pasiekė dar 2007-ųjų vasarą. Tuomet kūrėjai (beje, nebe Piranha Bytes, o Spellbound Entertainment) labai saldžiai kalbėjo apie tai, kas mūsų lauks naujame Gothic žaidime. Viskas atrodė iš tiesų labai gerai. Buvo kalbama apie tai, kad žaidimas nebebus išleistas su tiek daug paliktų klaidų, kaip visi iki tol išleisti Gothic. Taip pat kūrėjai teigė, jog tiek kovos sistema, tiek magijos įvairovė (kuri, beje, visiškai nėra įvairi žaidime) ir įgūdžių pasirinkimo galimybės padarys žaidimą dar patrauklesniu didesnei žmonių masei. Taip pat buvo kalbama apie tai, kad veikėjo veiksmai įtakos tai, kaip su tavimi elgsis miestiečiai. Kad kai kurie pardavėjai už blogus darbelius gali iš tavęs paprašyti vos ne dvigubos sumos už tą patį daiktą, kuris, pas kitą pardavėją, su kuriuo buvo elgiamasi gerai – kainuos pusę tiek (žaidime tokio dalyko nė su žiburiu nerasi). Tad, kaip jau galima suprasti – kūrėjų intencijos taip ir liko teorijos pavidale, o praktiškai įgyvendinta buvo tik nedidelė dalis.

„Arcania“ pasaulis

„Arcania – Gothic 4“ veiksmas vyks praėjus 10-čiai metų po įvykių, kurie nutiko „Gothic 3“ žaidime. Mūsų herojus, kurį valdėme pirmuosiuose 3-uose Gothic žaidimuose įveikė orkus ir atsisėdo į karaliaus sostą. Nuo šio momento, jis jau nebėra bevardis herojus. Tapęs karaliumi jis gavo Rhobar’o III-iojo vardą. Būnant karaliumi, jo būdas pakito ir tapo kraujo ištroškusiu bepročiu, kuris nebebuvo panašus į save patį. Šį kartą mes valdysime nebe jį, o naują, nežinomo vardo veikėją, kurio kaimelį, vykstant karui, kartu su jo artimiausiais žmonėmis sudegina karaliaus kariai. Vedamas noro atkeršyti karaliui, mūsų valdomas herojus iškeliauja įvesti pasaulyje tvarkos.

Pamėgti „Arcania – Gothic 4“ nuo pat pirmos akimirkos lengva nebus. Iš pat pradžių žaidimas vienaip ar kitaip nepateisina lūkesčių. Viduje verda kažkoks pasipriešinimas, kuris vis kiša į galvą mintis apie tai, kas buvo ankstesniuose žaidimuose ir ką siūlo šis. Tačiau apsipratus ir prisitaikius prie žaidimo pasaulio siūlomų taisyklių – viskas pradeda krypti į gerąją pusę, o žaidimui įpusėjus apima nemažas „kaifas“, kaip ir žaidžiant ankstesnes Gothic dalis. Tiesą sakant, žaidimui einant į pabaigą jis pasidaro tikrai solidus. Nors istorija yra pasakojama gana nuosekliai, tačiau iš pat pradžių galima lengvai joje pasimesti dėl įvairių pašalinių užduočių, kurios dažniausiai būna susijusios su kažkokio daikto atnešimu ar gyvių užmušimu kažkokiam veikėjui ir už tai gaunant kažkokį kitą daiktą. Užduotys žaidime labai paprastos ir gana vienodos nors ir stengiamasi jas įvilkti į vis kitą apvalkalą. Siužetinė linija pradeda intensyvėti bei įdomėti tik žaidimui įpusėjus, o iki tol viskas atrodo gana primityviai ir nuspėjamai.

Žaidimas nors ir atrodo atviro pasaulio, tačiau iš tiesų yra suskirstytas į atskirus nematomus rajonus į kuriuos galima patekti tik pilnai įvykdžius pagrindines jo užduotis. Toks linijiškumas yra it druska ant žaizdos Gothic gerbėjams. Tad atviras pasaulis tėra tik iliuzija. Viskas vyksta „iš taško A į tašką B“ pagrindu ir tą tašką B galima pasiekti vienu vieninteliu keliu. Kiekviena vietovė turės po du portalus tarp kurių bus galima teleportuotis, kad nereiktų lakstyti didesnius atstumus. Tačiau galimybė tai daryti bus įmanoma tik tada, kai toje vietovėje bus aktyvuoti abu portalai.

Žaidimo pamatas

Kardinaliai pasikeitė ir veikėjo tobulinimo sistema. Dabar, perėjus į naują lygį, pagrindiniai atributai, kaip kad gyvybės, manos ar ištvermės – automatiškai pakils, o įgūdžiams pakelti bus skiriami 3 taškai. Tai padaryti bus paprasta, kaip du kart du, nes nebereikės lakstyti tarp daugybės NPC ir mokytis iš jų norimų įgūdžių. Viskas supaprastinta ir suskirstyta į 8-ias įgūdžių sritis. Dvi skirtos artimajai kovai su ginklais patobulinti. Trys – magijai (ugnies, ledo ir žaibo). Po vieną stiprumui, sėlinimui bei šaudymui iš lanko. Sulig kiekvienu lygiu galima į atitinkamą sritį investuoti vis daugiau taškų, o pasiekus 16-ą lygį – pasikelti sugebėjimą iki maksimumo. Tiesa ta, kad per visą žaidimą geriausiu atveju bus galima pilnai įvaldyti trejas iš aštuonių sričių, tad visų galų meistru tapti nepavyks ir teks rinktis, ar nori būti stiprus artimoje kovoje su ginklu, ar pvz. magijoje ir pan. Žaidime taip pat neliko jokių reikalavimų ginklams, tad kad ir koks galingas bebūtų ginklas – jį galima kaip mat imti į rankas ir naudotis.

Pati kovos sistema yra labai paprasta (kaip ir viskas šiame žaidime). Tereikia išmokti du dalykus – laiku atsitraukti nuo priešo, kai jis kaupiasi atakai ir taip išvengti smūgio bei išmokti išlaukti, laikant atakos mygtuką, kol ginklas pradeda blizgėt, kad būtų galima atlikti didesnį kiekį kirčių ginklu. Tada mūsų valdomas veikėjas bus priverstas pailsėti keletą sekundžių, kol vėl galės švaistytis ginklu priešams prieš snukius. Pasirinkus kovoti magijos pagalba – svarbiausia turėti pakankamai manos, o visa kita tebus tik pasišvilpavimas. Na o šaudant su lankais ar arbaletais svarbiausia yra taikytis į monstrų galvas, nes tada jiems padaroma dvigubai daugiau žalos.

Kovos metu gavus į skūrą, galima kaip mat pasigydyti įvairiu maistu ar gyvybės eliksyrais ir toliau tęsti kovą. Galima suvalgyti iš karto bet kiek maisto, paprasčiausiai baksnojant mygtuką, kas yra kiek nerealistiška. Tiesiog vienu kandimu suvalgyti, kad ir 10 obuolių ar išgerti 10 buteliukų manos. Be to, visa tai galima daryti, kaip jau minėjau kovos įkarštyje, tad žūti tenka labai retai ir tai tik tada, kai kaunantis paprasčiausiai nepastebi gyvybės rodiklio. Absurdiškumui apibūdinti galima įsivaizduoti štai tokią situaciją:

Kaudamasis prieš penkis vilkus, veikėjas abejose rankose laiko didelį ginklą, tačiau netrukus išsitraukia iš kišenės (ne, ne išmanųjį telefoną) per kelias akimirkas išsikeptus 20 mėsos gabalų ir kramsnoja žaibišku greičiu, taip pilnai save pagydydamas, kai tuo tarpu užpakalį tebekandžioja vilkų dantys. Toks žaidimo „realumas“ daro „kick-ass“! Ir nereikia net pabėgti nuo priešų ar pasidėti ginklo. Viskas atliekama žaibišku greičiu nepasitraukiant iš kovos lauko.

It is simplicity itself

Neliko miegojimo būtinumo. Jis paprasčiausiai pašalintas. Todėl dienos ir nakties kaita žaidime yra pagreitinta ir visos oro sąlygos keičiasi pernelyg greitai. Stebint šešėlius galima matyti, kaip kas sekundę saulė vis kyla arba leidžiasi ir kaip ilgėja ar trumpėja šešėliai. Taip pat nebeliko reikiamumo rasti laužą, kad galėtum išsikepti žalią mėsą. Alchemijos stalo, kad pasidaryti stebuklingo gėrimo ar visų reikalingų įrankių, kuriuos turi kalvis, kad pasigaminti norimą ginklą. Ir šiuo klausimu viskas yra supaprastina. Visus šiuos dalykus bus galima atlikti paprasčiausiai paspaudus „Crafting“ mygtuką ir išmokus atitinkamą receptą bei turint tinkamus ingredientus – imti ir akimirksniu pasidaryti norimą kiekį geidžiamų dalykų. Šis visako supaprastinimas dar labiau palengvina ir taip lengvą žaidimo mechaniką bei užmuša realistiškumo jausmą, kuris būdavo ankstesnėse Gothic dalyse. Dėl viso šito supaprastinimo žaidime be kovos ir pašnekesių praktiškai nieko nebereikia daryti. Interaktyvumas su objektais buvo su šaknimis išrautas, lyg koks supuvęs, niekam tikęs darinys.

Kūrėjai, toliau eidami supaprastinimo keliu, opcijose įmetė galimybę įsijungti „kiauro matymo“ funkciją, kuri leidžia priėjus prie tankių krūmų, žolių ar medžių matyti žemę, nes paprasčiausiai visa ta žaluma aplink veikėją tuo metu išnyksta. Tai padeda rasti paslėptus daiktus ar reikiamas žoleles, kurių plika akimi iš tolo nepamatysi.

Daugumą vertingesnių objektų vis dėlto bus gana lengva pastebėti ir nepražiopsoti, nes net iš tolėliau bus galima matyti aplink juos skraidančius mažyčius geltonus drugelius, kurie simbolizuoja, jog štai čia už krūmo ar už spintos yra kažkoks vertingas ginklas, augalas ar gėrimas ir tau nevalia jo nepasiimti, gi – drugeliai skraido aplink.

Dar viena keistenybė yra ta, jog dabar visi daiktai esantys pasaulyje jau iš anksto priklauso Tau (paprasčiausiai juos reikia tik atrasti), kad ir kiek spynų juos saugotų, kad ir kiek akių matytų, kai tu imi daiktus – niekas tavęs nepagaus už pakarpos ir nepasakys – „Ei, bičas, ką darai? Tai mano batonas!“.

Prisimenant, kaip reikėdavo atidarinėti skrynias pirmosiose Gothic dalyse, net ir dabar apima erzulys. Visas tas procesas užknisdavo, nes reikėdavo įsiminti seką, kada reikia spaust į dešinę, o kada į kairę ir taip daugybę kartų žaidime. O štai „Gothic 4“, pagaliau, pirmą kartą šis procesas padarytas taip, kaip turi būti, tik gaila, kad ir čia viskas pernelyg supaprastinta, nes nereikia turėti jokių „lock-pick’ų“, kad atrakinti spynas, o tiesiog atitaikyti judančius spynos fragmentus, kad jie būtų per vidurį ir vualia, skrynios turinys jau tavo neišsenkamame inventoriuje.

Sklandūs nesklandumai

„Arcania – Gothic 4“ valdymas intuityvus ir jokių problemų nesukelia nė akimirkos, tačiau kai valdymas yra ribojamas išorinių veiksnių, tas ėjimas kaip per sviestą pasidaro, kaip ėjimas per sudužusių šukių gatvę. O yra taip, kad yra neįmanoma netikėtai nukristi nuo kokio kalno ar kalniuko (atsimušama į nematomą sieną), tad būtina paspausti šokimo mygtuką, kad veikėjas tikrai ryžtųsi šiam žygdarbiui. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas situacijas, kai tiesiog norisi kur nors nušokti, peršokti ar tiesiog praeiti, bet kad ir kaip bandytum – neišeis, nes žaidimas tau neleis. Veikėjas net nesugeba pasinaudoti savo rankomis, kad galėtų užšokti ar užlipti kur nors ant stogo ar ant tvoros. Jei nesi LeBronas Jamesas, turintis gerą šuolį (o toks tikrai nėra mūsų valdomas veikėjas) – galima palaidoti visus norus kur nors užsiropšti. Kartais tokios situacijos patampo už nervų. Su plaukimu jam dar prasčiau – plaukti jis nemoka visiškai. O jei įlipa į vandenį ir kiek toliau paeina nuo kranto lig jūros – iš karto susmenga ir pasirodo kraujo fontanas. Matyt, mūsų herojus sprogsta iš vidaus susilietus su vandeniu…

Priešų/gyvūnų DI taip pat neapsieina be įvairių kuriozų. Pvz. ganosi keletas elnių, išsitrauki lanką, vieną nušauni, o kiti net neatkreipia dėmesio ir nė nebando bėgti nuo šalia tykančio pavojaus. Drąsieji elniukai, spinduliuoja pasitikėjimu savimi. Be to, miške ar pievose galima aptikti ir avis belakstančias kartu su elniais.

Fail or not to fail

Gothic žaidimai visada pasižymėjo begale įvairių klaidų. Vienos jų būdavo juokingos, kitos varydavo į neviltį, dar kitos – leisdavo sukčiauti. „Arcania – Gothic 4“ – viso to, rodos, buvo išvengta gana neblogai. Žinoma, yra ir čia klaidų. Tačiau jos retos. Daugumą klaidų galima pastebėti tik grafikos bei animacijos srityse. Pvz. veikėjams kalbant pasitaiko atvejų, kai jų lūpos net nekrusteli, tačiau žodžiai yra tariami aiškiai.

Kai kurių veikėjų įgarsinimas nesukelia jokio susižavėjimo ir net nepadeda įsijausti į tą veikėją. Susidaro įspūdis, jog dialogo įgarsinimas sulipdytas iš skiemenų, kai intonacija padrikai šuoliuoja. Tai yra vienas iš žaidimo didesnių minusų.

Dar vienas žaidimo minusas, kuris ilgainiui tampa netgi juoko objektu, yra veikėjų veidai. Veikiausiai, be pagrindinių, su kuriais teks susidurti bent keletą kartų žaidime, visi kiti padaryti pagal kokius 3-4 šablonus. Kas antras vyras ir kas antra moteris turės identiškus veido bruožus, tik gal plaukų ar barzdos kiekis skiriasi, bet ir tai ne visada. Dėl viso šito žaidimas nukenčia, nes įsimintinų veikėjų sumažėja iki rankų pirštų skaičiaus.

Miestuose ar visame pasaulyje labai stinga paprastų NPC su kuriais būtų galima pakalbėti. Dažniausiai yra apsiribojama vos keliais sakiniais ir tai tik tam, kad pleptelt apie kokią nors gaunamą užduotį. Tačiau džiugu, kad kai kurie dialogai yra iš tiesų smagūs ir priverčia ne tik nusišypsot, bet ir nusijuokti. O ir sarkazmo netrūksta.

And the winner is..

Pats didžiausias žaidimo koziris – jo grafika. „Arcania – Gothic 4“ grafiškai tikrai žavi ir palepins net ir sunkiai lepinamą akį ar akinius. Vandens efektai, lietus, žaibavimas, saulės apšvietimas ar tamsiose olose kristalų skleidžiama šviesa – viskas atrodo labai gražiai. Monstrų apipavidalinimas ir detalumas tiesiog užgniaužia kvapą. Ypač puikiai atrodo Trolio ir „Shadowbeast“ padarai. Yra nemažai vietų, kai bevaikštant po pasaulį tiesiog norisi sustoti ir paprasčiausiai pasigrožėti peizažu. Tokiu būdu galima susikurti nemažai „Wallpaper’ių“ vien iš žaidimo panoramos.

Be to – palyginus su senesniaisiais Gothic žaidimais, šiame nebus jokių problemų tiek su greituoju žaidimo išsaugojimu, tiek su jo pakrovimu, nes viskas vyksta labai greitai ir sklandžiai.

The last notes

Visas „Arcania – Gothic 4“ pasaulis beveik nesukelia jokių paralelių su ankstesnėmis dalimis. Viskas, kas atėjo iš ankstesnių žaidimų – tik keli veikėjai bei dialoguose kartas nuo karto iškylantis vieno ar kito miesto pavadinimas. Vien dėl to jį laikyti pilnaverčiu Gothic tęsiniu neapsiverčia liežuvis. Tai naujas žaidimas, į kurį įskiepyta vos keli Gothic pasaulio trupinėliai.

„Arcania – Gothic 4“ reikės atiduoti bent jau parą savo gyvenimo. Taip, jis daugiau ar mažiau nuvils kiekvieną, kuris mėgo Gothic pasaulį. Taip, jis lengvas, jei yra žaidžiamas ant „Normal“ režimo (siūlau žaisti ant sunkiausio). Taip, jis yra visiškai kitoks. Paprastesnis. Spalvingesnis. Taip. Bet, kad ir kaip bebūtų, tai nėra žaidimas-šlamštas. Veiksmo RPG žanre jis stovi tiesiai per viduriuką. Nauji žaidėjai, anksčiau nesusipažinę su Gothic žaidimais – šį žaidimą pamėgs, o istorija taip pat nenusivils. O Gothic gerbėjams turiu tik vieną patarimą – į žaidimą žvelgti, ne kaip į tęsinį, o kaip į naują žaidimą, kuris turi šiek tiek panašumų į pirmus Gothic serijos darbus.

„Arcania – Gothic 4“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė „GamersGate“