Džiaugiuosi, nes pastaruoju metu teko „skanauti“ tik gerus žaidimus. Tačiau, net pats nepastebėjau, kaip nuo jų pasidariau lepus ir, galima sakyti, pamiršau, ką reiškia apžvelginėti ne kokius žaidimus. Turbūt galėčiau toliau piktintis, dėl „Steam“ platformoje esančios „Green light“ sistemos, kurios dėka pasipila vargiai suskaičiuojama galybė pogrindinių kompanijėlių sukurtų žaidimukų. Na, šiuo atveju „Solar Struggle“ kūrusią kompaniją negalėčiau griežtai vadinti tokia, kadangi šios sąskaitoje yra keletas kitų žaidimų. Bet tai tikrai nėra AAA, ar bent jau BBB lygio tipo žaidimai.

Apskritai, „Solar Struggle“ pagal jo žaidimo pobūdį būtų galima priskirti „shoot em up“, (arba „shmup“) žanrui. Tačiau jei vienas „shmup‘as“ dažniausiai turi tik vieną dimensiją, leidžiančią judėti tik į vieną pusę, tai „Solar Struggle“ galima judėti dvejose dimensijose, trijų dimensijų aplinkoje. Taigi, išlieka visi baziniai judėjimo aspektai: greitėjimas, lėtėjimas, posūkiai į šonus iš „turbo“. Visa bėda, jog toji aplinka yra be galo tuščia ir nuobodi: kartas nuo karo pasirodys vienas kitas asteroidas ir viskas. Likusį laiką sukinėsimės tuščioje erdvėje. Tiesa, patiko žaidime esanti funkcija, pakeičianti visą spalvų gamą iš nykios pastelinės į ryškią ir gyvybingą (arba atvirkščiai, priklausomai nuo žaidėjo skonio).

Žaidimo viduje rasime du galimus režimus: išgyvenimo (laisvo pasišaudymo) ir misijinį. Apie pirmąjį daug kalbėti nereikia, mat jame viskas apsiriboja priešų bangų eliminavimu, renkant taškus, proceso metu tobulinant savo laivą, pastiprinant jo skydus, energijos kiekį bei ginklus ir tai tęsiant kol neatsibosta. Maža to, bangas turėsime įveikti per tam tikrą laiko tarpą, o naujus laivus atsirakinsime tik nuo penktosios bangos. Mano atveju, kantrybės pritrūko jau trečiojoje bangoje, kuomet supratau, jog bangos bosą teks lupti geras dešimt minučių.

Misijiniame, deja, praktiškai veiksime tą patį, ką ir paprastame pasišaudyme. Tiesa čia bus šioks toks scenarijus, kurio privalėsime laikytis. Bet visos užduotys suksis apie priešų eliminavimą, šaudymą ir išgyvenimą šaudant. Laimei, šios misijos nėra labai ilgos. Na, bent jau keliosios pirmosios. O apie kokį nors sunkumo lygį galima apskritai pamiršti – čia nerodomi jokie gyvybės taškų stulpeliai – vienintelis įspėjimas apie galimai artėjančią katastrofą yra mirksintis „shields are down“ užrašas.

Dėl pačios istorijos, man visuomet kelia šypseną netolimos ateities datos. Kažkada įsijungiau pirmosios kartos „Transformerius“ ir ten, pačioje pradžioje, roboto balsu skelbiama: „it is the year 2005…“. Panašią datą įvardija ir „Solar Struggle“, tad labai įdomu, kokia bus žmonių reakcija, po gero šimtmečio. Deja, istorijos turinys yra labai komplikuotas, pilnas įvairių politinių machinacijų, tad vienintelis aiškus dalykas yra mūsų valdomas jaunas pilotas, „šeštaujantis“ kažkokiai mega korporacijai.

Žaidimo esančių garso takelių įvairovė, ko gero, tiesiogiai proporcinga žaidimo dydžiui. Paprastai tariant, visą laiką gros ta pati melodija. Didesnį pliusą galėčiau skirti žaidimo grafikai – žaidimas nebado akių, kaip tai būdinga panašiems smulkesnio kalibro žaidimams.

Apskritai, „Solar Struggle“ negalėčiau pavadinti įdomiu „shoot em up“ žaidimu. Per mažai sprogimų, per mažai chaoso, per mažai į visas puses skraidančių kulkų. Visa tai pakeičia ne itin įdomi (greičiau paini) istorija, monotoniškas, neefektingas šaudymas be jokios aiškiai gresiančios mirties (kituose „shmupuose“ mirti galima net pirmajame lygyje). Tiesa, protinga (aukšta) žaidimo kaina dalinai pateisina produkto kokybę.