Kartais labai smagu paskaityti savo iš seniau rašytas žaidimų apžvalgas. Ypač tuomet, kada po gerų metų pertraukos pasiseka gauti kitai platformai skirtą to paties žaidimo variantą, kadangi atsiverus senąjį tekstą galima prisiminti visus postringavimus ir keiksnojimus, susietus būtent su minėto žaidimo neegszistavimu tam tikroje platformoje ir „šviesesnės ateities“ tikėjimu. Tad, štai, postapokaliptinis „point and click“ nuotykių – tyrinėjimo – mįslių sprendimo žaidimas „Shardlight“ pagaliau pasiekė ir mobiliuosius įrenginius ir, deja, turu pripažinti, kad lūkesčių šimtu procentų nepateisino. Bet pirmiausiai – atsakymas į klausimą „kas gi tas „Shardlight““.
Žaidimas mus nukelia į post apokaliptinę, pseudo Viktorijos eros laikus primenančią visuomenę, kuri, valdoma aukštos, įtakingos ir turtingos aristokratijos imasi įvairiausių darbų, siekdami laimėti loterijos bilietą, galintį kada nors išgelbėti jų gyvybę leisdami laimėti vakciną nuo „Žaliojo plaučio“ viruso, atsakingo už visus postapokaliptinius vaizdus. Mūsų valdoma veikėja kaip tik užsiima tokiais darbais ir kaip paaiškėja netrukus, turi beprasidedančius minėtosios ligos simptomus. Negana to, vieno darbo metu sutiktas leisgyvis vyras, jei perduoda laišką, vėliau įvelsiantį į dvigubo agento lygio aferas.
Pati žaidimo sistema, kaip jau minėjau, yra standartinė „point and click“ štampuotė. Kitaip tariant, pirmiausiai išklausom ką pasako veikėjas (čia tai daryti tiesiog būtina, nes visa esminė informacija pateikiama būtent dialoguose, bet tai tikrai neprailgsta, kadangi veikėjai įgarsinti tiesiog puikiai), tada apsidairom aplinkui, išbandom objektus su kuriais galima kažkaip sąveikauti ir galiausiai darom kokius nors loginius sprendimus, kurie – kaip visuose tokio tipo žaidimuose – būna prieš pat nosį, nors kad ir kaip gerai jų ieškotume, galime nepastebėti, tad tenka skubėti į interneto platybes ieškoti atsakymo. Štai, jau pačioje žaidimo pradžioje gauname popieriaus lapą, žvakę (tiesa, iš pradžių taip pat turime sugalvoti, ką su jais turime daryti), kurių pagalba, pasinaudodami senuoju kalkinio popieriaus lapo principu, ant kito popieriaus lapo išryškiname reaktoriaus kodą. Toks kelių sluoksnių „point and clickinimas“, kartais ganėtinai sunkiose situacijose sukuria dar daugiau neaiškumų, tačiau vos tik jas išsprendžiame, apima labai puikus pasitenkinimo savimi jausmas.
Taigi, kaip jau minėjau, originalioje apžvalgoje nemažai skundžiausi dėl pelei nelabai pritaikyto žaidimo valdymo. Iš tiesų…“iOS“ versija taip pat neblizga. Galbūt todėl, kad aš naudoju „iPad“, o ne „iPhone“, o gal todėl, kad mano pirštai trumpesni nei kitų žmonių, bet kai kuriais atvejais valdymas pele atrodo net patogesnis. Pavyzdžiui, norint kažką aktyvuoti iš inventoriaus, reikia tapštelti ekrano viršuje, kur atsidaro atskiras meniu. Tada iš to meniu pasirinktą objektą vilki į pagrindinį žaidimo langą ir su kažkuo sąveikauti. Nors fiziškai tai norėtųsi daryti kaire ranka, viskas gaunasi taip, kad toji kairė ranka tik užstoja visą ekraną. Ne itin patogu ir kuomet reikia pasižiūrėti zonoje esančius objektus – čia ne vietoje pastatytas pirštas taip pat užstoja vaizdą.
Nepaisant to, „Shardlight“ išlieka visiškai toks pat, koks buvo asmeniniams kompiuteriams skirtoje versijoje. Turbūt, mobiliesiems aparatams skirta versija, visgi, yra šiek tiek patogesnė. Juk, pripažinsim, šitame skubėjimų pilname amžiuje greičiausiai retas kuris norime sėdėti prie savo „rig‘o“ žaisdami „point and click“ nuotykių – mįslių sprendimo žaidimą, kai nuobodžiame kamštyje tokia veikla būtų pats tas užsiėmimas.
