Pas mus taip jau susiklostė, kad rimčiausi kietuoliai yra didžiausi bailiai. Bijom išbandyti kažką naujo, bijom kad patiks, bijom priprasti. Tai liečia ne tik žaidimus, bet visas gyvenimo sferas apie kurias dabar nekalbėsiu. Tiesiog kartais nutinka taip, kad diskusijos apie žaidimus niekur neveda vien dėl to, kad žmonės bijo 3 raidžių. MMO.
Žaidėjai kurie iš principo nebando MMO bijo daugybės dalykų. Bijo, kad žaidme sutiks per kietus oponentus ir jausis kaip noob‘ai. Bijo, kad žaidimas jiems kainuos per daug pinigų. Bijo, kad pamėgę žaidimą taps… NO–LIFER‘iais! Šios baimės kartais būna pagrįstos, bet dažniausiai ne.
Prie ko čia tokie pamąstymai? Ogi prie to, kad noriu jums papasakoti apie MMO, kurio neverta bijoti. Tai žaidimas, kuriame nėra prie ko prisirišti. Šią prasme APB pavadinčiau eiliniu „multiplayer“ žaidimu su MMO elementais.
APB neturi istorijos, neturi nuoseklios siužetinės linijos ar mistinių galutinių tikslų. Niekas čia neriboja žaidimo stiliaus ir eigos. Turi draugų žaidi aukštame lygyje, neturi jų, gali visavertiškai mėgautis žaidimu vienas. Taip nutinka dar ir todėl, kad APB iš esmės neegzistuoja tokios sąvokos kaip „midgame“ ar „endgame“. Teoriškai „endgame“ galima vadinti žaidimą didelėje grupėje, dalyvavimą turnyruose ir t.t. Tačiau skirtingai nei kituose žaidimuose tai nėra nuolatinė būsena. Su bet kokiu personažu ir bet kuriuo metu gali mėgautis tiek įtemptu ir sudėtingu žaidimu, o nusprendęs pailsėti, tiesiog siautėti vienas pramogos vardan. Toks lankstumas čia įmanomas išskirtinai dėl to, kad oponentai kautynėms parenkami poravimo principu, kaip daugumoje on–line žaidimų. Skirtumas tas, kad APB poravimui naudoja momentinius duomenis. Kuo geriau žaidi šią akimirką, tuo rimtesnių priešininkų tau ieškos žaidimas. Pavargai? Sulėtinai tempą? Atitinkamai sušvelnės ir pasipriešinimas. Kitais žodžiais tariant, sėkmė ir pasiekimai šiame žaidime visiškai nepriklauso nuo to, kiek laiko praleisi žaisdamas. Įtakos turės tik tai kaip žaisi.
Dabar aišku kyla kitas klausimas. Kokia gi prasmė žaisti žaidimą be aiškaus siužeto ir istorijos. Atsakymas paprastas. Tokia pati, kaip ir žaidžiant bet kurio kito žaidimo daugelio žaidėjų režimą. „GTA“, „Modern Warfare“ ar „StarCraft II“, — nė vienas šių žaidimų nesiūlo istorijos tinkle. Žaidėjai tiesiog mėgaujasi pažystama aplinka, žaidimo atmosfera ir to per akis. APB čia ne išimtis. Įvadiniai filmukai, įkrovimo langai ir banalūs misijų aprašai sukuria gan aiškią žaidimo pasaulio viziją, kuri ir atriša rankas visoms žaidėjo išdaigoms.
Sveiki atvykę į San Paro! Tai miestas kurį užvaldė nusikalstamos grupuotės. Nebaudžiami nusikaltėliai „išnaglėjo“ tiek, kad ėmė siautėti nesislapstydami, tad miesto gyventojų kantrybė trūko. San Paro piliečiai nutarė imti likimą į savo rankas ir greta formalių policijos dalinių susiformavo legaliai veikiančios linčiuotojų brigados. Nusikaltimų išvarginti savanoriai tiesiog stveria ginklą, jungiasi prie linčiuotųjų ir dieną naktį persekioja nusikaltėlius. Tam tikra prasme miestas yra pilietinio karo būklėje, tačiau šis karas toks stilingas, kad į jį gražu žiūrėt.
Šiaip APB visa savo esybe labai primena GTA. Žaidimas valdomas nuo trečio asmens, šaudymas ganėtinai arkadinis, net paprastesnis nei GTA, nes APB skaičiuoja vienodą žalą visiems pataikymams. Jei kaip ir aš esi pratęs taikytis į galvą, žaisdamas APB turėsi pratintis to nedaryti, nes tai naudos neduodantis laiko švaistymas. Klajoti po San Paro galėsi pėsčiomis ar vairuodamas nuosavą tiuninguotą ir visaip išblizgintą automobilį. Iš bėdos gali pagrobti bet kokią mašiną stovinčią gatvėje, išskyrus tas, kurios priklauso kitiems žaidėjams.
Misijos gali priminti tiek GTA, tiek bet kurį kitą panašios tematikos žaidimą. Paprastai kiekviena misija susidaro iš keleto užduočių, kurios vykdomos eilės tvarka. Tarkim nusikaltėliui duodama užduotis pagrobti inkasatorių automobilį, nuvaryti jį į sutartą vietą, užminuoti apsauginių mašinas ir tada apiplėšti kokį kioską, tai policininkui bus keliami tikslai neleisti, kad šie dalykai nutiktų.
Tiesą sakant būtent tuo APB labiausiai ir primena tradicinius MMO žaidimus. Jis priklausomas nuo žaidėjų. Jei prie žaidimo prisijungsi tuo metu, kai jį žaidžia ypač mažai žmonių, bus nuobodu. Misijos kartojasi, nėra ypač sudėtingos ar įtraukiančios, bent jau tol kol darai jas vienas. Esmė tame, kad kas kartą kai tu nutari vykdyti naują misiją, kompiuterio valdomas dispečeris siunčia pagalbos šauksmą į priešininkų pusę. Kitaip tariant, tu valdai nusikaltėlį ir gauni užduotį apiplėšti dvi parduotuves, tad žmonės valdantys policininkus gaus pranešimą, kad rengiamas apiplėšimas ir galės į jį reaguoti. Jei koks žaidėjas nuspręs pamėginti tau sutrukdyti, jis bus suporuotas su tavimi ir nuo pat tos akimirkos judu galėsit žaloti vienas kitą. Visi kiti žaidėjai tiek misijų, tiek ne misijų metu atlieka statistų rolę, tad nei tu jiems, nei jie tau grėsmės nekelia.
Visas žaidimo įdomumas ir prasideda būtent tada, kai į tavo vykdomą misiją įsibrauna kitas žaidėjas. Žaidimo aplinkos, nors ir nuobodokos, pasižymi gan puikiu vertikaliu išplanavimu ir gausybę interaktyvių objektų. Čia kūrėjai sėmėsi įkvėpimo iš kino filmų kuriuose kažkas, kažką vejasi. Mieste gausu durų kurias gali išspirti, kopėčių kuriomis gali užlipti ir tvorų per kurias gali peršokti. Orientacija mieste ir gebėjimas greitai judėti, dažnu atveju nulemia tai, kad į misijos vietą atvyksti pirmas, o tada gali palypėti kur aukščiau ir tiesiog patykoti oponento. Todėl pirmomis akimirkomis susidarantis įspūdis, kad žaidimo lygiai yra sąlyginai maži yra klaidingas. Jie pakankamai dideli, kai pradedi vertinti ne tik plotį, bet ir aukštį.
Misijų ir susišaudymų metu kils iš karto keli reitingai. Vieni jų apibūdins tavo bendrą lygį, tuo tarpu kiti vertins tavo veiklą konkrečiu momentu. Tarkim žaisdamas už nusikaltėlį, tapsi vis labiau ir labiau ieškomas jei darysi nusikaltimus. Bet kokius. Pavyzdžiui jei nori sulaukti deramo kitų žaidėjų pasipriešinimo, gali kurį laiką tiesiog traiškyti praeivius, o tavo paieškos lygiui pakilus iki 3, galėsi būti garantuotas, kad beveik visose misijose kurių imsies, sulauksi pasipriešinimo. Jei norisi eiti iki galo, galima pasitaškyti tiek, kad pasiektum 5 lygį (neliesdamas kitų žaidėjų jo nepasieksi), tik vargu ar pavyks jį ilgai išlaikyti. 5 lygio žaidėjai gali atakuoti visus ką panorėję ir kada panorėję, tačiau, kiti žaidėjai irgi gali juos pulti. Negana to, žaidimas paskiria premiją už 5 lygio žaidėjo nužudymą, o jo buvimo vietą pažymi visų lygyje esančių žaidėjų žemėlapiuose.
Dėl šių priežasčių, žaisti už policininką šiek tiek sudėtingiau. Nors gal tai ne visai tikslus žodis, nes policininkų trūkumus atsveria kai kurie privalumai. Policininkų žinomumas kyla gaudant nusikaltėlius, tačiau krenta jei jie patys nusižengia įstatymui. Vadinasi negali važinėti ir šaudyti, bet kaip. Turi paisyti nekaltų praeivių, mat kiekvieno jų žūtis turės neigiamų pasekmių reitingui. Kita vertus, jei norisi vykdyti misijas ir pačiam reguliuoti pasipriešinimą, galima tyčia pagainiot praeivius ir tokiu būdu sumažinti savo reitingą, o tuo pat metu ir riziką, kad žaidimas tau parinks per stiprų priešininką.
Visa tai ką rašiau yra stipriosios žaidimo pusės. Tikiu, kad APB formulė ir mechanika patraukli toli gražu ne visiems, bet žaidimo sprendimai tikrai pakankamai unikalūs, kad APB apibūdinčiau terminu „kažkas naujo“. Tą patį galima pasakyti ir apie žaidimo apmokėjimą. APB yra mokamas MMO, kur gali pasirinkti vieną iš dviejų mokėjimo būdu. Gali mokėti tik už pražaistas valandas (apmokestinamas tik žaidimas veiksmo rajonuose), arba tradiciškai už mėnesį. Šioje vietoje svarbu tai, kad už žaidimą moki RTW taškais, kurių gali įsigyti už tikrus pinigus, arba… Uždirbti prekiaudamas žaidime. APB turi dviejų rūšių aukcionus. Viename jų prekyba vykdoma naudojant virtualius APB pasaulio dolerius, kitame naudojant RTW taškus. Vadinasi gerai žaisdamas, gali kaupti virtualų turtą ir čia pat jį parduoti už RTW taškus, kurie tam tikra prasme tolygūs tikriems pinigams. Kitais žodžiais tariant, labai pasistengus, APB įmanoma žaisti nemokant nė cento.
Kalbant apie silpnąsias žaidimo puses, jų taip pat nemažai, bet jas galima priskirti „remontuotinų“ problemų kategorijai. Žaidimas nėra optimizuotas kiek senesnėms sistemoms ir nepaisant to, kad pagal skaičiukus viskas turėtų puikiai veikti, realus vaizdelis yra tik patenkinamas. Atitinkamai tokiu būdu žaidimas pažeidžia vieną iš esminių MMO principų t.y. lygias sąlygas visiems žaidėjams. Kita vertus APB pasaulis vertinant grafiką ir technologinius sprendimus nėra labai įspūdingas, todėl galima tikėtis, kad žaidimo pataisos išspręs šias problemas.
Antras užkliuvęs dalykas tai lygių dydis. Kaip ir minėjau, eigoje suvoki, kad žaidimo lygis yra didesnis nei atrodo, tačiau toks vertinimas galioja grynai iš veiksmo perspektyvos. Vietos veiksmui žaidime pakanka, bet lyginant APB su kitais MMO, jis vis tiek atrodo labai, labai mažas.
Šiuo metu žaidime yra tris rajonai, du iš jų skirti veiksmui ir misijų vykdymui, o trečiasis bendravimui („Social District“).
„Social District“ tai savotiška oazė, kurioje nevyksta konfliktai, o žmonės susirenka paplepėti, paprekiauti ar kažką sukurti. Galimybė kurti, dar vienas ypatingas žaidimo bruožas. APB leidžia sukurti savo personažą, o esant norui vėliau jį modifikuoti. Taip pat siūloma keisti turimų rubų, automobilių išvaizda, kurti nuosavas emblemas ir logotipus, ar net parašyti melodiją kuri sugros kiekvienam Tavo nukautam priešininkui. Savotiškas laidotuvių maršas, hehe.
Kūrybiniam procesui skirti įrankiai toli gražu nėra patys geriausi iš visų tų kuriuos man teko matyt, tačiau balanso prasme jie įgyvendinti neblogai. Sukurti primityvias ir paprastas formas tikrai paprasta, tačiau norint padaryti kažką įspūdingo teks pasinervuoti ir pasikeikti… Kai kuriais atvejais tos kančios greičiausiai atsiperka, nes žaidime galima pamatyti tikrai įspūdingų pavyzdžių.
Ko gero čia pat verta paminėti ir tai, kad APB leidžia įkrauti muziką iš savo kietojo disko ir klausytis jos žaidime. Sakysit daug kur galima? Tas tiesa, bet čia iš automobilio plyšojantį muzoną girdės visi šalia esantys žaidėjai. Žodžiu jei manot, kad Eugenijus Ostapenko vertas pasaulinės šlovės, APB yra viena šauniausių vietų jo dainų transliacijai.
Tranki muzika šiaip yra dvigubas privalumas nulemiantis dar vieną savybę dėl kurios neverta bijoti APB. Ryškios spalvos, beprotiška fizika, įvairūs ir išties margi personažai, tranki muzika, gatvėse tvyrantis chaosas ir visada įtemptas veiksmas… Visi šie dalykai lemia tai, kad APB „vargina“. Vargina gerąja prasme, dviejų valandų žaidimo dozė paprastai atrodo pakankama. Per tiek laiko spėji ir pabėgiot, ir pašaudyt, ir paprekiaut. Kadangi žaidimo mechanika nediktuoja sąlygų, pirmus nuovargio požymius aptikęs žaidėjas gali ramiausiai atsijungti žinodamas, kad nieko nepraras. Niekas jo neaplenks, niekas niekur nepabėgs, žodžiu neatsitiks nieko, dėl ko paskui galėtum gailėtis. Būtent šiuo aspektu APB labiausiai ir skiriasi nuo klasikinių MMO žaidimų ir labiau supanašėja su paprastučiais, on–line žaidimais. Bet tuo pat metu tai yra MMO su savita ekonomika, gyvais žaidėjais, pokalbių kanalais ir visomis prigulnybėmis.
Pirkdami standartinę APB pakuotę žaidėjai gauna 50 valandų nemokamo žaidimo veiksmo rajone ir 100RTW taškų. Žinant žaidimo specifiką, tai visai neprastas kraitis.
Vis dėl to turiu pridurti, kad tai MMO, kurio turėtų vengti rimti MMO gerbėjai. Priežastis paprasta. APB nėra toks gilus, kad jame norėtųsi gyventi. Nėra toks sudėtingas, kad į jį norėtųsi gilintis. APB net nėra rimtas užsiėmimas, tai paprasčiausia pramoga, kurios pagrindinis darbas — atrodyti linksmai. Jei man tektų lokalizuoti žaidimą ir sugalvoti jam lietuvišką pavadinimą aš pasielgčiau taip pat kaip ir kino filmus lokalizuojantys žmonės. Nieko Lietuviams nesakantį „All Points Bulletin“ terminą, pakeisčiau kokia nors nesąmone. Na ką nors panašaus į „Visuose taškuose bardakas“, ar tiesiog „varom pašaudyt“.
