„Killer is Dead“ yra dvasinis „Killer 7“ palikuonis, na bent jau taip sakoma, nors tai ne visai tiesa. Tiesa ta, kad visi Suda žaidimai yra dvasiniai vieni kitų palikuonys, o „Killer is Dead“ su „Killer 7“ tik tai ir tesieja. Na galbūt yra daugiau užuominų tarp eilučių ir margučių, bet tai normalu, nes kūrėjai „Killer is Dead“ ir patys priskiria žudikiškų žaidimų šeimai, kurioje be „Killer 7“ dar yra ir epiškasis „No More Heroes“.

Visi kas žinome Suda, žinome ir tai, kad kiekvienas jo žaidimas yra daugiau ar mažiau „nurautas“. Kiekvienas jo žaidimas turi savus privalumus ir jau įprastus trūkumus, tačiau tai normalu, nes mes kalbame apie menininką. Galima valandų valandas ginčytis dėl to, kokiai kategorijai reiktų priskirti tuos jo menus, bet faktas tas, kad kūrėjas turėjo nišą. Net ir nuolat pateikdamas tas pačias mechanikas, ar erzindamas tomis pat klaidomis, Suda kažkaip sugeba išlikti šviežias, tad jo fanų gretos augo, o sukurta niša plėtėsi iki dabar. Mano požiūriu „Killer is Dead“ yra savotiška savižudybė. Tai žaidimas kurį kurdamas Suda leido sau per daug, o stengėsi per mažai, tad finale jam teko tėkštis plika subine ant keptuvės, kuriai kaitrą sutartinai paduoda tiek žaidėjai, tiek kritikai.

Problemos slypi kiekviename žaidimo aspekte. Kartais susimąstau, o dėl kokių priežasčių žmonės mėgsta Suda žaidimus? Kas mus juose žavi? Tiesmukos, lėkštos ir provokuojančios istorijos? O galbūt tai, ką kūrėjai pasako tarp eilučių, tokiu būdu tarsi tyčiodamiesi iš tų kurie priima jų žaidimus už gryną pinigą? Meninė išraiška? Audiovizualiniai sprendimai? O gal keistą old–school prieskonį turinčias mechanikas? Man kažkaip norisi tikėti, kad didesnė žaidėjų dalis priima Sudos žaidimus kaip visumą. Galbūt todėl, tarkim vertinant kameros darbą, paprastai net ir aršiausi kritikai būna atleidesni, aš jau nekalbu apie visokius liberaliomis idėjomis apkerpėjusius žaidimų industrijos veganus, kurie pasisako prieš kraują, mėsą, seksą, moteriškas moteris ir vyriškus vyrus, visur, bet tik ne Sudos žaidimuose. Daug kas, kas yra tabu žaidimų industrijai, yra norma Sudai ir panašu, kad visi daugiau ar mažiau su tuo sutiko iki dabar.

Kas nutiko dabar? Ogi nieko ypatingo, gal tik tai, kad kuriant „Killer is Dead“ smulkių klaidelių buvo padaryta visose sferose.

Siužetas. Tai ko gero pirmas Sudos žaidimas kuriame jis neturi tiesmukai pateiktos istorijos. Kūrėjas nuo pat pradžių kalba simbolių kalba ir nė nesivargina pateikti kažkokios banalios siužetinės linijos, kurią suprastų visi ir kiekvienas. Prisiminkite bet kurį iš paskutinių jo žaidimų. „No More Heroes“ — net ir nesigilinant buvo aišku, kad Travis žudo nes nori pasidulkint. Arba Lollypop Chainsaw — ten žudėm zombius, nes jie zombiai. Kaip jau minėjau, Suda mėgsta numesti tokį lengvai užuodžiamą kaulą žaidimų pasaulio runkeliams, kuriems iš principo to ir pakanka, tačiau tuo pat metu audžia vieną ar kelias fonines istorijas, kuriose netrūksta nei prasmės, nei pagrindinėje siužetinėje linijoje esančių beskonybių neigimo. Tai štai „Killer is Dead“ to numesto kaulo kaip ir nėra. Žaidimas prasideda, kaip įprasta, nuo šiokio tokio įvado ir sukuria deramą mistiką aplink pagrindinį veikėją Mondo Zappą, tačiau jau netrukus į sceną žengia jo prisiminimai ir mėnulis. Tą akimirką viskas griūna, sunku suvokti ar vis tik žaidime slypi kažkokia tęstinė mintis, ar jį reiktų traktuoti kaip pasakaites iš rūsio — viena pasakaitė vakarui ir visas jas tarpusavyje sieja tik laidos pavadinimas. Žvelgiant tokiu kampu, žaidimą būtų galima pagirti, nes atkiri jo epizodai išties stebina. Ne tik pasakojimu apie kiekvieną Mondo taikinį ir jo motyvus, bet ir meniniu stiliumi. Antra vertus girti baisu, nes kūrėjas vis bando susieti skirtingus epizodus kažkokiomis gijomis, kurios trūkinėja ir blaškosi kaip paauglio kraujospūdis. Aš čia kalbu, žinoma, apie paauglį kuris kildamas elevatoriumi Akropolyje, staiga suvokia, kad mato po priešais kylančios pupos sijonuku.

Pomėgis žvilgčioti po sijonukais yra bene didžiausia Sudos nuodėmė. Atviras seksualumas ir šioks toks sprūstelėjimas link to, kas santūrių katalikų šeimose vadinama iškrypimu, Sudos žaidimuose buvo savotiška norma, bet… Šį kartą jis užsirovė. Matote, iš esmės „Killer is Dead“ yra epizodų kratinys, o šiuos epizodus jungia mini žaidimai. Jie atsirakina progresuojant istorijoje ar randant slaptas vietas siužetinėse misijose, o vėliau yra pasiekiami per bendrą meniu. Šie mini žaidimai iš esmės yra dviejų tipų. Vieni jų — tradiciniai „challenge“. Atrakinami jau įveiktų lygių fragmentai, kur pateikiamos užduotys laikui ar žaidėjo išmonei. Su šiais mini žaidimais viskas tvarkoje, galbūt ten norėtūsi daugiau išskirtinių, su bendru žaismu nesusyjusiu mechanikų, bet turint galvoje, kad tai pakankamai sudėtingas žaidimas, šis trūkumas nėra didelė bėda. Papildomi iššūkiai yra ne tik iššūkiai, bet ir savotiškos mokomosios misijos, patariančio kaip ir kur naudoti kombinacijas, super smūgius ar dešinę Mondo ranką.

Tačiau yra ir antras mini žaidimų tipas, kuriuose mes susipažįstame su gražuolėmis. Mondo nori jas užversti į lovą ir žino, kad tai padarys įteikęs dovaną, bet bijo. Kad išsklaidyti šias baimes, tenka sulaukti įkvėpimo, o šis žinoma aplanko spoksant į papus, ar sijono „skirtuką“. Tokia ir mini žaidimo esmė. Sėdi greta panos, lauki kol ji nusisuks, o tada akiplėšiškai (su zoom‘u) spoksai į krūtis. Mondo užsiveda ir įteikia dovaną — kramtomos gumos, nuleipusią gėlę ar panašiai. Kitą akimirką jis jau vartosi lovoje. Už kadro žinoma. Madinga šiais laikais kaltinti žaidimus, kad jie nelavina vaizduotės. „Killer is Dead“ įrodo, kad vis kas taip daro — nusišneka.

Šiaip ir šis „seksistinis bajeris“ ko gero būtų praslydęs, jei ne jo integracija. Šie pasimatymai — privalomi. Kitaip neatrakinsi keleto papildomų ginklų dešiniai rankai. Tik romanų su moterimis dėka Mondo dešinioji ranka gali virsti papliūpomis šaudančiu ginklu ar „Big Daddy“ tipo grąžtu. Štai čia kritikai neištvėrė. Suprantate, kai žaisdamas žaidimą nuolat bandai pakišti kamerą po sijonu pats, tai viena, bet kai tau tą kamerą pakišti liepia kūrėjas, tai jau visai kas kita! Pasipylė žemi vertinimai. Aš manau, kad šis Sudos „bajeris“ pavyko. Jis eilinį kartą skoningai išsityčiojo iš visų ir kiekvieno. Nes visi „tai“ daro, todėl labai juokinga stebėti kai kažkas dėl to ima šiauštis. O toliau jau groja kritikų trumparegiškumas. Suda ne kartą minėjo, kad įkvėpimo šiam žaidimui sėmėsi iš Džeimso Bondo. Tačiau kritikų nuomone tai kas galima Bondui, negalima Mondui. Net jei spoksojimas į papus tėra kultūrinis šaržas. Et.

Kodėl tada neskyriau didesnio balo? Ogi dėl galybės kitų trūkumų, kurie erzina. Kaip jau minėjau — siužetas nesiriša. Tai žiaurus stabdis, nes noras sužinoti kuo baigsis Suda marazmai seniau tapdavo esminiu dirgikliu, kuris stumdavo pirmyn. Galėjai nekreipti dėmesio į pašlijusį balansą ar tradiciškai nesąmones rodančią kamerą. Šis atvejis, žinoma ne toks. Kai istorija ima šlubčioti, ar konkretus epizodas atrodo nepatrauklus, tada norisi įsigilinti į žaismą ir patirti malonumą vien dėl kovos. Katana ir modifikuota dešiniąja ranka ginkluotas herojus yra gan įdomus. Juda greitai, atakuoja žaibiškai ir galingai, o visos kautynės yra paremtos labai jau samurajiškais principais. Smūgiuoti reikia tiksliai, laiku ir galvojant ką darai. Priešininkai atrodo sunkūs ar neįveikiami tik tol, kol perpranti jų kovos būdus. Toks sprendimas suteikia žaidimui įdomumo pačioje pradžioje, tačiau vėliau žaismas tampa monotoniškas. Nauji priešininkai į žaidimą įvedami tingiai, kur kas dažniau kūrėjai tiesiog meta skirtingas jų kombinacijas. Dėl tokio sprendimo neišvengiama ir tam tikrų sudėtingumo kartelės šuolių. Dalis priešų, ar pirmų bosų yra įveikiami sunkiau, nei oponentai sutinkami pabaigoje ir to priežastimi tampa kvaili nesusipratimai. Pavyzdžiui žaidėjas neperskaitė kažkokio patarimo, arba tiesiog nenori naudoti vienos iš dešimčių siūlomų kovos technikų, o vėliau paaiškėja, kad tam tikrose situacijose tik ji ir teveikia.

Antra vertus tokios jau žaidimo taisyklės, jas nustato kūrėjas, turime jį gerbti. Galima būtų taip manyti, tačiau čia išlenda kameros problema. Tai sena rakštis Sudos žaidimuose, tačiau turint galvoje „Killer is Dead“ tempą ir reikalaujamą žaidėjo judesių tikslumą, kameros problema užaštrėja. „Killer is Dead“ tiesiog muša rekordus atvejų, kai priešo atakos metu, kai mes turime stebėti jo animaciją ir paruošti tobulą bloką, kamera nusisuka ir užsispyrusiai filmuoja patalpos kampe stovinčią vazą. Kai dėl tokių dalykų žūni ir suvoki, kad eilinį kartą pamiršai užsipirkti pusvelčiui parduodamų „Restart“ bilietukų, norisi mesti pultą ir žaidimą kuo toliau.

Na ir galiausiai meninis stilius. Šį kartą Suda pasuko kažkokia keista post modernizmo ir „Film Noir“ kryptimi. Žaidimo lygiai skiriasi vienas nuo kito kaip diena ir naktis, net tik alokacijų, bet ir estetikos, spalvos gamos, apšvietimo aspektais. Finale dalis jų tikrai gražūs, dalis siaubingi. Neneigsiu — visi jie įdomūs pažiūrėti, tačiau kad būtų įdomu tyrinėti beprotybėn slystančio dailininko darbus, žaidėjas turi norėti tai daryti. Tokių žaidėjų nėra labai daug. Turiu galvoje tai, kad yra daugybė žaidėjų kurie mielai tyrinės ir aptarinės estetiškai gražius ir įdomius kažkokio žaidimo lygius, tačiau čia ne tas atvejis. Čia tyrinėti reikia negražius, negrabiai sukaltus lygius ir juos slypintį simbolizmą. Dauguma to nedaro ir tiesą sakant neturėtų daryti, tam iš ties yra kitos medijos formos, ar bent jau alternatyvi, pusvelčiui stumiamų indie žaidimų scena.

Reziumuodamas tegaliu pridurti, kad man asmeniškai „Killer is Dead“ labai patiko, bet tuo pat metu jis toks savotiškas, kad aš nesiryžtu rašyti jam aukštesnio balo. Visų pirma dėl to, kad negalėčiau pagrįsti tokio pasirinkimo, o kaip argumentus galėčiau pateikti tik nuosavą Sudos sumanymo interpretaciją. „Killer is Dead“ nėra meniškas, alternatyvus ar provokatyvus žaidimas. Greičiau jau tai provokatyvus, alternatyvus pseudo menas į kurį įdėta žaismo. Ir tai tapo Achilo kulnu visam projektui, o į atsivėrusią pažeidžiamą vietą metodiškai atakuojantys kritikai, savo elgesyje yra visiškai teisūs. Nori būt išsišokėlis? Užsiaugink raumenį, būk gudresnis, greitesnis ir stipresnis nei visi kiti. Priešingu atveju už visus išsišokimus teks atsakyti ir pakyboti turgaus aikštėje ant kryžiaus. Būtent tai ir atsitiko su milžinišką ego turinčiu „Killer is Dead“.