Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2009/02

Autorius: KYO

Ką gi, panašu, kad ir toliau būsime šeriami didžiuoju Vakarų kultūros paveldu — komiksais ir jų herojais. Vienas jų (ko gero žinomiausias iš visų Marvel komiksų) yra Žmogus–voras. Apie jį jau prikurta tiek žaidimų, kad neužtektų net abiejų rankų pirštų. Tačiau niekam ne paslaptis, kad nuošalyje liko asmeninių kompiuterių turėtojai, nes vienu metu kūrėjai gamino žaidimus su voro ženklu vien konsolėms. Žinoma, dabar tai praeityje ir Tu, kaip ir bet kuris konsolės turėtojas, gali mėgautis naujausiais Žmogaus–voro nuotykiais, kurie šį kartą tikrai palieka įspūdį.

Už žaidimo kūrimą buvo atsakingi Treyarch (apie jų žaidimus Call of Duty: World at War ir Quantum of Solace rašiau praeitame numeryje. Beje, jų patirtis kuriant Žmogaus voro žaidimus tikrai išskirtinė. Galbūt todėl šis žaidimas toks patrauklus . Turiu omenyje, patinka net ir tada, kai esi europietis, o dar konkrečiau — lietuvis, ir tau ta Vakarų kultūra visiškai nerūpi.

Šį kartą Treyarch neturėjo filmo apie Žmogų–vorą, pagal kurį galėtų kurti žaidimą, todėl kūrėjai sužaidė va bank ir nusprendė sukurti savo istoriją. Ir, kad juos kur, jiems pavyko! Tikrai neverta slėpti — Web of Shadows kol kas yra įdomiausias žaidimas apie Žmogų–vorą. Jie nepabijojo perkelti į žaidimą gerai žinomų veikėjų, nepabūgo leisti žaidėjui rinktis ir pačiam nuspręsti, kokiu būtent Žmogumi–voru jis norėtų tapti. Toks ryžtingas žingsnis iš tikrųjų sveikintinas, juolab kad dabar prie žaidimo prisėsti atsirado paskata ne vien jauniausiems žaidėjams, bet ir vyresniesiems.

Man vėl šiek tiek juokinga, nes, kaip ir šiame numeryje mano apžvelgtas Tomb Raider: Underworld, Web of Shadows prasideda nuo šuolio prie antrosios žaidimo pusės, o tada staiga laikas atsukamas ir istorija pradedama pasakoti nuo pradžių. Naujausias žaidimas apie Žmogų–vorą įdomus tuo, kad jame yra viena paprasta tema: Venomas, radęs būdą, kaip dauginti simbiotus (masė, atsiradusi Žemėje iš kosmoso, kuri leidžia Žmogui–vorui tapti juodam), bando užkrėsti jais kuo daugiau žmonių ir suniokoti visą Niujorką. Bet ši tema tarsi stoja į antrą planą, todėl svarbiausias akcentas — veikėjų tarpusavio santykiai. Tikrai nustebino tai, kaip kūrėjai sugebėjo perteikti veikėjų bendravimą. Taip pat tai vienas bruožų, darančių šį žaidimą panašų į RPG.

Prasidėjus žaidimui praktiškai iš karto gausi pasirinkti žaidimo stilių. Kūrėjai žaidėjo nevaržo ir leidžia savarankiškai nuspręsti, ar nori būti geras Žmogus–voras, ar blogas. Skirsis ir Tavo kostiumai. Beje, žaidžiant bus galima bet kada pakeisti klasikinį mėlyną ir raudoną kostiumą į juodą. Džiugina tai, kad pakeitus kostiumą automatiškai pasikeis ir herojaus kovos stilius. Nešiojant klasikinį kostiumą judesiai bus plastiškesni, greitesni, o pakeitus jį į juodą Žmogus-voras taps šiek tiek lėtesnis, bet kur kas stipresnis ir pavojingesnis.

Bet viskas vien tuo neapsiriboja. Tai, koks būsi, žaidime lems daug ką, pavyzdžiui, kas prireikus atskubės į pagalbą. Jei būsi blogas, talkins blogieji Žmogaus–voro pasaulio personažai, o jei geras — gerieji. Taip pat žaidime bus tam tikros vietos, kai reikės apsispręsti ir pasirinkti arba blogio, arba gėrio kelią. Tačiau svarbiausias dalykas, kad nuo to, kaip žaisi ir kuo būsi, priklauso ir pabaiga, o jų, jei neklystu, yra dvi.

Beje, labai patiko galimybė atlikti tik pagrindines misijas — nebūtina vykdyti šalutinių. Kitaip tariant, dabar pastarosios yra tikrai šalutinės ir neprivalomos, nebereikės atlikti tam tikro jų skaičiaus, kad galėtum judėti toliau (kaip buvo ankstesnėse dalyse). Aišku, kažkiek socializuotis reikės ir žaidimo veikėjai, su kuriais bendrausi, privers išgelbėti kažkiek nekaltų žmonių ar nugalėti tam tikrą skaičių priešų, bet tai tikrai netrukdo mėgautis žaidimu. Tačiau verta pastebėti, kad kiekvienas užmuštas priešas — tai patirties taškai, o kadangi žaidimas baisiai panašus į RPG, šie taškai bus ypač reikalingi tobulinant Žmogaus–voro sugebėjimus.Tiek klasikinį, tiek juodą kostiumą vilkinčio veikėjo sugebėjimus reikės tobulinti atskirai, o tai reiškia, kad, norėdamas pasimėgauti abiem variantais, turėsi surinkti dvigubai daugiau patirties taškų.

Trankydamas savo priešus ir rinkdamas patirties taškus, padidinsi savo galimybes laimėti bet kurią kovą. Renkantis Žmogaus–voro sugebėjimus (tiek klasikiniam, tiek juodam kostiumui) svarbu atsižvelgti į tai, kaip dažniausiai kauniesi. Jei mėgsti kovoti naudodamas vien įprastas atakas, reikėtų tobulinti kombinacijų sekas bei padaromą žalą, o jei patinka išmesti priešus į orą ir ten pat su jais susikauti, vertėtų rinktis ir tobulinti oro atakų sekas bei papildomus smūgius. Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad kombinacijų ir herojaus tobulinimo galimybių tiek daug, kad kautynės tikrai neatsibos. Tą pačią kombinaciją galėsi užbaigti skirtingais būdais, o juk dar yra specialios atakos, kurių metu pasileis animacinis interpas ir galėsi gėrėtis kino filmus primenančiais efektais.

Man ypač įstrigo juodojo kostiumo atakos (prisipažinsiu, kad didžiąją žaidimo dalį žaidžiau pasirinkęs jį), nes galima pasiekti priešus iš bet kokio nuotolio naudojant simbiotą, o taip pat prasiskverbti į žemę ir toliau esančius priešus pasiekti iš apačios. Visos juodojo kostiumo atakos primena tokias, kokias dažniausiai naudoja lygių bosai žaidimuose. Gal dėl to juodas kostiumas taip žavi. Dėl galimybės pajusti tikrąją galią.

Negaliu nepasidžiaugti, kad žaidime yra labai didelė įvairovė, kas tikrai stebina. Pagirtina, kad kūrėjai neparuošė gausybės tokių pačių priešų modelių ir nepaleido jų po visą Niujorką, o prikūrė daug skirtingų. Ir visi priešai skiriasi savo atakomis, silpnosiomis vietomis bei buvimo vieta. Su kai kuriais iš jų netgi turėsi kautis būdamas ant namo sienos!

Gerai, o dabar aptarsiu tai, ko man žaidime taip ir nepavyko suprasti. Besibastant po Niujorką neretai akį patrauks kur nors ore ar ant pastato stogo besisukantis Žmogaus–voro ženklas. Labai sunku atsispirti pagundai viską mesti ir būtinai pasiekti tą ženklą. Ilgainiui aš susigundžiau ir panūdau surasti juos visus. O tų ženklų pilna visur: konteineriuose, ant milžiniškų kaminų, tarpuvartėse, po tiltais ir t. t. Bet surinkęs pirmąjį šimtą supratau, kad tai dar ne viskas. Šiuo metu jų esu surinkęs apie septynis šimtus (taip, perskaitei teisingai) ir, tiesą sakant, jiems galo nesimato… Hm, bet surinkus tam tikrą kiekį Žmogaus voro ženklų veikėjas pasieks naują lygį. Ką tas lygis suteikia be papildomų patirties taškų, taip pat nesupratau, bet toliau rinkau tol, kol pasiekiau devintą. Ilgainiui tokia manija surinkti visus ženklus išblėsta, tačiau įvykdžius kelias misijas jie vis tiek patraukia akį ir puoli jų ieškoti. Sakyčiau, toks kūrėjų sprendimas yra ne tiek netikėtas, kiek sveikintinas, nes dažnai kūrėjai daiktus, kuriuos žaidimo pasaulyje galima surasti, slepia įvairiose slaptavietėse, rūsiuose, o Treyarch pridėliojo jų šimtais ir surasti šiuos pakankamai lengva. Bet jei nori surasti visus, be jokios abejonės teks aplankyti kiekvieną miesto kampelį, vadinasi, tikrai įvertinsi kūrėjų pastangas atkurti autentišką Niujorką bei pačias menkiausias detales jame.

Atvirai pasakysiu, kad Web of Shadows kol kas geriausias žaidimas apie Žmogų–vorą. Žinoma, yra dar daug įvairių klaidų, netikslumų, bet žaisti ir jausti malonumą tikrai galima. Aukščiausių balų nesinori skirti vien todėl, kad žaidimas, kad ir koks pavyzdingas būtų, atrodo kaip eksperimentas, kurį kūrėjai atliko, norėdami sužinoti žaidėjų reakciją į autentišką, niekur iki šiol nematytą istoriją, į kitų herojų, tokių kaip Wolverine, buvimą ir dalyvavimą žaidime ir į kitokią, kur kas tobulesnę grafiką. Asmeniškai likau tikrai patenkintas, bet žaidimui dar reikėtų šiek tiek pasistiebti.