Mėgstamų žaidimų papildymai (ar pratęsimai, vadinkim kaip norim) yra tiesiog gėris. Ne tik dėl keliasdešimties valandų atnaujinto žaidimo bei malonaus nusiteikimo tolimesniems pratęsimams, bet ir todėl, kad galima vaidint tikrą specą, pasijungt ir išnarstyt kiekvieną naują pratęsime atsiradusią dalelytę. Juk, ko gero, nėra nieko baisiau nei praleisti vieną papildomo turinio dozę ir iš karto peršokti į antrą. Arba pasiimti žaidimą su visais esamais pratęsimais – juk tai automatiškai atima visą „hype“ efektą ir įnešą papildomos sumaišties, kurioje sunku susivokti, kur pradžia, kur vidurys, o kur galas. Tad taip jau nutiko, kad pavyko gauti pirmąjį didesnį „Warlock 2“ parsisiunčiamą turinį, pavadinimu „Wrath of the Nagas“.

Turbūt pačios „Warlock“ serijos pristatinėti iš naujo nereikia (jau turime pirmosios ir antrosios dalies apžvalgas), o visai neseniai „Steam‘e“ pirmasis „Raganius“ buvo dalinamas dykai, tad su juo artimiau susipažinti galėjo bene visi norintys. Tadėl šioje apžvalgėlėje pasistengsiu nebeperpasakoti savęs, o konkrečiai panagrinėti visas naujoves, atsiradusias su šiuo papildymu.

Taigi, pirmiausiai mus pasitiks naujo žadimo rėžimo pasirinkimas. Gal tai skambės kiek kitoniškai, bet „Warlock 2“ pasižymi būtent savo konkretaus pasakojimo nebuvimu. Jei kitas strateginis žaidimas pasiūlytų konkrečią istoriją, kurioje, pavyzdžiui, siektume atgaivinti savo seniai prarastą imperiją, tai „Warlock“ mums numeta skirtingo tipo rėžimus, kuriuose tiesiog reikia išspardyti priešų subines (arba pasiekti keletą kitų tikslų, kurių dauguma taip pat sukasi apie subinių spardymą). Taigi, šis naujasis rėžimas iš kitų išsiskiria būtent tuo, kad jame stipriausias kortas dėlioja „Nagos“. Na, gal ne visos „nagos“, bet už jas žaidžiantis dirbtinis intelektas. Kitais žodžiais tariant, „A Clear Threat“ rėžime reikės spėti užversti piktąjį „Nagų“ valdovą, kol šis, tikrąja to žodžio prasme, nepavertė visų žemynų į vieną didelį vandenyną. Paprasčiau tariant, kas kažkiek laiko po žeme pradings nemažas plotas sausos teritorijos. O tai, atitinkamai, „pakasys“, net „nagas“, nekalbant apie katastrofiškas pasėkmės sausumos rasėms (žinoma, tą galima pataisyti atitinkamais burtais, bet apsimeskim, kad to nežinom). Lyg to būtų maža, kaskart skęstant žemėms, išlįs naujų priešų banga, kuri pradžioje bus silpna, o vėliau pareikalaus didesnio dėmesio, norint su ja susitvarkyti. Toks siurprizas vienu metu man kainavo visą žaidimą. Mat kol stipriausius karius sėkmingai gainiojau po kitas planetas, savąją palikau be jokios gynybos.

Antrasis, pats svarbiausias dalykas – pati „Nagų“ rasė. Besidomintiems fantastika, ar ilgesnį laiką žaidusiems „World of Warcraft“ šių padarėlių pristatinėti tikrai nereiks. Na, o nežinantiems kas tai per sutvėrimai, galiu pasakyti tiek: įsivaizduokit papiktintą Undinėlės variantą, kuris gali gyventi tiek sausumoje, tiek vandenyje ir, priešingai Undinėlei, yra piktas ant visų be išimties.

Žaidybiniu atžvilgiu, „Nagų“ miestas leis statyti trijų tipų pastatus, nuvesiančius skirtingais keliais. Tai gali būti grynai jūrinis, kurio stipriausi padarai, atitinkamai, galės judėti tik jūroje, maišytas sausumos bei vandens (padarai stipresni ant vandens, bet gali kovoti sausumoje) ir oro (skraidančios harpijos ir kitokie padarai). Tiesa, daugelis šių padarų reikalaus įvairaus resursų, tad ir kelias iki jų nebus toks paprastas, kaip, pavyzdžiui, trolių, kur užtenka ramiausiai statyti auksą generuojančius pastatus ir jau pačioje pradžioje turėti 50 gyvybių, regeneruojantį, miestus griaunantį piktą trolį.

Apskritai, „Nagų“ rasę galėčiau priskirti prie sudėtingesnių, dėl ilgesnio karių treniravimo laiko (čia tai užtrunka 3 dienas, kai kitose rasėse – 2), maišytų resursų reikalavimo. Prie to galėtų prisidėti faktas, kad vandenyje – būtent ten, kur pradedame žaidimą – nuo pat pradžių galima sutikti itin stiprius priešus. Patikėkit, tikrai nėra saldu, kai užsirauni ant krakeno ir turi bėgt.

Nors, kitu atveju, žaidžiant už „Nagas“ priešus galima retinti iš saugios vandens pozicijos (Tai gali daryti ir paprasti kariai, savo specialios, „harpūno metimo“ atakos pagalba). O pasiekus tam tikrą lygį, „Nagų“ rasė gali susipirkti ITIN (čia didžiąsias pavartojau neatsitiktinai) stiprius patobulinimus. Nors „Warlock‘e“ visas „high end‘as“ yra be galo panašus – išsitobulini stipriausius karius, volioji veidą per klaviatūrą ir pasieki pergalę – tereikia turėti kantrybės.

Žinoma, vandenynų tematika taip pat palietė kitas rases – šios dabar gali statyti naujus pastatus, ant atitinkamų vandenyno resursų. Pavyzdžiui, 7 maisto žūklavietę, ar net 12 aukso perlų gaudyklę. Taip pat atsirado solidus pretekstas statyti uostą.

Šalia atsirado keletas visoms rasėms prieinamų, naujų, pasyvių „perk‘ų“, galinčių pastiprinti pradinio miesto, arba visų kitų miestų resursų generavimo dydį, ar iš pradžių duoti solidų skraidantį herojų – trolinti mėgstančią harpiją.

Taigi, ar „Warlock 2: Wrath of the Nagas“ vertas tų 15 eurų? Mmmnnneeee….taip. Iš tiesų labai priklauso nuo to, kaip patiko originalusis žaidimas. Jei didelio įspūdžio nepaliko – to nepadarys ir „Nagos“, nes, realiai, bazinis žaidimas išlieka nepakitęs. Priešingu atveju „Nagos“ yra tikrai puikus priedėlis.