Melancholija

Tokie žaidimai kaip „Beyond: Two Souls“ visada tampa pakankamai delikačia tema tarp žaidėjų, nes žiūrint būtent per jų prizmę, tokie žaidimai – kraštutinumas. Taip yra dėl to, kad „Beyond: Two Souls“ ir kiti panašūs į jį balansuoja ant labai jau trapios ribos tarp to, kas vis dar yra ir ką galima laikyti kompiuteriniu žaidimu ir to, kas jau vienaip ar kitaip turėtų vadintis kino filmu. Galbūt būtent šis žaidimas ir nėra revoliucingas savo žanre (interaktyvus filmas, tarkim), bet jis tikrai praplečia šio žanro ribas arba įkyriausiai iš visų iki šiol pasirodžiusių žaidimų balansuoja tokio žanro leistinuose bei dar pateisinamuose rėmuose. Būtent dėl to, manau, „Beyond: Two Souls“ tiesiog idealiai tinka žaisti tiems (arba su tais), kas pažintį su kompiuteriniais žaidimais dar tik pradeda, bet tuo pačiu visai netinka žaidėjams, kurie tikisi daug bei kokybiško žaismo. Jo, lyginant kad ir su tuo pačiu „Heavy Rain“, čia nepalyginamai mažiau. Už tai į viską siūloma pasižiūrėti kitomis akimis.

Norint pasakyti ką nors teigiamo apie kūrėjų studiją „Quantic Dream“, toli ieškoti nereikia – užtenka prisiminti bet kurį jų sukurtą žaidimą. Tiesą sakant jų nėra daug („Beyond: Two Souls“ viso labo ketvirtas), bet žinant, kad ši studija buvo įkurta dar 1997 metais, o dabar, kaip žinom, 2013-ieji, galima spręsti, jog „Quantic Dream“ labiau vertina kokybę, nei kiekybę. Nors prabylus apie kokybę, verta paminėti, kad pirmasis šios studijos žaidimas, „Omikron: The Nomad Soul“ (pasirodęs 1999-ais), nebuvo labai palankiai sutiktas bei įvertintas, tačiau tai buvo puikus būdas tiek studijos lyderiui Davidui Cage, tiek pačiai studijai išbandyti savo ambicijas ir idėjas realybėje. Pačiam man pastarasis žaidimas pasirodė tikrai įtraukiantis ir įdomus žaidžiant netgi šiandien, bet jame per daug painiavos bei neaiškumo, dėl ko dažnai sunku susigaudyti, ką žaidžiant iš tikrųjų reikia padaryti ar kur atsidurti. Sėkmingesniu „Quantic Dream“ bandymu realizuoti savo ambicijas kompiuteriniame žaidime buvo 2005-ųjų „Fahrenheit“ („Indigo Prophecy“, gyvenantiems JAV), kuris susilaukė nemažai dėmesio tiek iš kritikų, tiek iš pačių žaidėjų. Na, o palankiausiai visų sutiktas buvo 2010 metų hitas „Heavy Rain“, po kurio neabejotinai visi žaidimai iš „Quantic Dream“ bus (ir jau yra) laukiami su ypatingais lūkesčiais bei dėmesiu. Taigi, pirmuoju tokiu ypač išlauktu bei nekantriai stebėtu žaidimu tapo „Beyond: Two Souls“.

Kertine žaidimo ašimi pasirinktas nedalomas prigimtinis ryšys tarp pagrindinės žaidimo herojės Džodės Holms ir ją visur lydinčio Aideno. Iš to kilo ir antroji žaidimo pavadinimo dalis (Two Souls), kuri simbolizuoja Džodės ir Aideno situaciją: dvi sielos, priklausomos nuo vieno kūno, tik Džodė valdo savo kūną tiesiogiai, o Aidenas sklando ore ir yra plika akimi nematomas, bet tuo pačiu negali nutolti pernelyg toli nuo Džodės. Būtent šis sprendimas nulemia gana neįprastą, tačiau įtraukiantį ir tikrai veikiantį žaidimo procesą: žaidėjas kontroliuoja Džodę įprastu būdu (kaip tai buvo „Heavy Rain“ ar „Fahrenheit“ (tiesa, valdymas tapo intuityvesnis bei žymiai patogesnis)), o tuo tarpu Aideną valdo iš pirmo asmens ir gali beveik nevaržomai skrieti kiaurai sienas ar bet kokius paviršius bei manipuliuoti žaidimo pasauliu kaip tinkamas. Tokiu būdu sukuriamos net dvi ganėtinai kruopščiai išplėtotos galimybės: visų pirma valdant Aideną ir pasimetant tarp viso to, ką jis gali padaryti su ištisu „Beyond: Two Souls“ pasauliu, tikrai verta ir norisi ne vieną kartą sugrįžti bei peržaisti žaidimą iš naujo, o visų antra tai neįkainojama galimybė pirmą kartą tokio tipo žaidimą žaisti dviese. Tiesiogine prasme. Manau, kad būtent šiais sprendimais Davidas Cage ir žengė gana svarius žingsnius į priekį toliau plėtodamas bei vystydamas savo sėkmingai pradėtą bei iki šiol sėkmingai įgyvendinamą kompiuterinių žaidimų žanrą.

Ypatingai norisi išskirti būtent pačią galimybę „Beyond: Two Souls“ žaisti dviese. T.y. dabar ne tik pradėjus žaidimą leidžiama pasirinkti, ar esi užkietėjęs žaidėjas ar tik šioks toks jų mėgėjas, bet ir keliese bus žaidžiama (dviese ar solo) bei kas ką valdys (Aideną ar Džodę) ir su kuo (PS3 valdymo pulteliu, išmaniuoju telefonu ar planšete). Iš tikrųjų net stebėtina, kaip labai šis žaidimas yra pritaikytas žaisti dviese, pradedant tuo, kad abu žaidėjai gana nesudėtingai gali viską kontroliuoti savo išmaniaisiais arba planšetėmis (o tam pakaks vos vienos lengvai įdiegiamos programėlės) ir baigiant tuo, jog abiem žaidėjams skiriama po maždaug vienodai laiko žaisti ar, galų gale, įsitraukti į žaidimą būtent tiek, kiek norisi. Apskritai daug kas „Beyond: Two Souls“, kuomet žaidžiama dviese (tam, kad tuo įsitikinčiau, perėjau visą žaidimą antrą kartą, žaisdamas dviese su „Beyond: Two Souls“ iki tol visai nemačiusiu draugu), priklauso nuo tų pačių žaidėjų bei kaip jie pasirenka tarpusavyje bendradarbiauti arba užleisti įvairius veiksmus ar tam tikras žaidimo vietas vienas kitam. Trumpiau tarius konkrečiau apribojimų kūrėjai nepaliko, tad laisvė žaidžiant su antru žaidėju yra pakankamai sumaniai išpildyta, ypač kaip tokio tipo žaidime. Taip pat atkreipiu dėmesį, kad „Beyond: Two Souls“ itin gerai tinka žaisti su savo antrąja puse ir ypatingai su ja, jei ji prieštaringai žiūri į kompiuterinius žaidimus, o žaidėjas visomis išgalėmis tą pažiūri stengiasi pakeisti. Konkrečiai savo atveju, vis tik, nerizikavau, bet draugė, pamačiusi kokius keturis skirtingus „Beyond: Two Souls“ epizodus bei lygius garsiai išsireiškė, kad galbūt kompiuteriai žaidimai visgi nėra tokie blogi ar žalingi, kaip juos nežaidžiančioje visuomenėje dažnai mėgstama piešti.

Pats „Beyond: Two Souls“ savo pateikimu, jeigu reikėtų palyginti, gana stipriai primena filmo „Cloud Atlas“ struktūrą, kur atskiri filmo segmentai rodomi ne nuosekliai, bet maišant juos tarpusavyje. Žinoma, „Beyond: Two Souls“ vietoj daugybės skirtingų scenarijų yra vienos veikėjos, Džodės Holms bei ją neatskiriamai lydinčio Aideno siužetinė linija, kuri paprasčiausiai prigrūsta bei prifarširuota absoliučiai visko, kuo tik buvo galima ją prigrūsti. Žiūrint paprastai, tai – vienos merginos gyvenimo bei tragiško likimo daugiaprasmis pateikimas, problematika bei pagrindine veikėja labiausiai, bent jau asmeniškai man, primenantis amžiną atilsį Satoshi Kon 2001 metų vienos moters anime epą Millennium Actress. Primygtinai siūlau, nes pasižiūrėjus pastarąjį filmą, galbūt, atsiras daugiau „Beyond: Two Souls“ matymo bei vertinimo plotmių. Tačiau tuo pat metu privalau sutikti, kad „Beyond: Two Souls“ kūrėjams išėjo vietomis kiek per pompastiškas, per daug ambicingas ir per vieną vienintelį žaidimą bandantis pernelyg daug pasakyti ar parodyti. Kartais žaidžiant susidaro toks įspūdis, kad Davidas Cage norėjo viename vieninteliame žaidime atspindėti absoliučiai viską, kas jam kada nors patiko bei paliko vienokį ar kitokį įspūdį ir tai perdėm stipriai jaučiasi; ima atrodyti, kad Davidas Cage kūrė žaidimą sau ir pagrindinį Džodės vaidmenį įprasminusiai Elen Page.

Kalbant apie pačius aktorius, kuriais ankstyvuosiuose žaidimo pristatymų filmukuose didžiavosi kūrėjai, t.y. apie Elen Page ir Wilemą Dafoe („Beyond: Two Souls“ suvaidino bei savo personažus įgarsino dar ne vienas garsus ar žinomesnis aktorius), jokių abejonių dėl jų vaidmenų išpildymo ar vaidybos tikrai nekyla. Bėda galbūt tik ta, kad pats žaidimas bei jo scenarijus neleidžia išvysti viso, nei didžiosios dalies šių aktorių potencialo. Kitas aspektas šiuo klausimu būtų tas, kad nors šie du žymūs holivudo aktoriai ir parodo aukštą lygį vaidyboje bei kompiuterinių žaidimų veikėjų perteikime, nepasakyčiau, kad su ta pačia užduotimi kaip nors blogiau ar prasčiau susitvarkė kur kas dramatiškesnės ir emocionalesnės žaidimų serijos „Walking Dead“ aktoriai. Tad bent jau šiuo atveju susidaro gana dviprasmiška situacija – aktoriai stiprūs bei žinomi, tačiau jiems mažai kuo tenusileidžia kitų panašaus pobūdžio žaidimų herojų įkūnytojai. Tačiau „Beyond: Two Souls“ visus nustelbia savo gyliu, mastais ir vizualine puse, kuri kartais tiesiog profesionaliai užmaskuoja tas vietas, kuriose kūrėjai nesusiturėjo ir visai nepaisė tokio žanro žaidimams būdingo subtilumo.

Grafinis žaidimo apipavidalinimas, neabejotinai yra viena stipriausių „Beyond: Two Souls“ pusių (jei ne stipriausia), o veikėjų modeliai, animacijos, nuolatinis net veido raumenų judėjimas ar fotorealizmas tam tikrose vietovėse bei aplinkose daro sąžiningą užuominą į tai, kol blogiausiu atveju galima būtų tikėtis iš PS4 šios konsolės starto dieną. O jei rimčiau, tai „Beyond: Two Souls“ yra išties vizualus ir šis žaidimo aspektas kartais stebėtinai padeda lengviau įsitraukti ne tik į įvairias žaidimo situacijas, bet ir į veikėjų momentines būsenas, greičiau ir imliau perprasti jų mintis. Tai, be abejo, suminkština visas žaidime slypinčias banalybes bei klišes, kurios nori nenori vis tiek kenks ir kliudys šiam naujausiam „Quantic Dream“ darbui tapti tuo nepriekaištingu žaidimu, kokio visi iš jų uoliai laukė ir tikėjosi.

Be to, kad žaidime įamžinti vieni stipriausių veikėjų įgarsinimų kompiuterinių žaidimų istorijoje, galima atskira pastraipa išskirti ir žaidimo muzika. Vertinant būtent per muzikos prizmę, manau, kad tai yra stipriausias „Quantic Dream“ žaidimas, nes pagaliau jų žaidimas turi gana stiprią, įsimenančią bei išskirtinę muzikinę temą, kurios motyvai įvairiom aplinkybėm gražiai atsikartoja viso „Beyond: Two Souls“ metu ir apskritai pagaliau tai labai platus muzikos spektras, kuriame suspindi ne tik įtampos scenoms pritaikytos nervus brūžinančios muzikinės temos, bet ir ramiems ar netikėtiems momentams paruošti kūriniai. O gal tiesiog tokiam muzikinio fono įvairovės atskleidimui buvo palankus pats žaidimas?.. Na, kaip ten bebūtų, bent jau šiuo atveju galutiniame rezultate turimas „ranka ranką plauna“ variantas.

„Beyond: Two Souls“, be to, kad yra kupinas sumaniai išdėliotų pasirinkimų, skirtingų kelių, kuriais galima pasukti, o vėliau nekantraujant sugrįžti tam, kad viską pamatyti visai kitu kampu, turi išties pagirtiną žaidimo eigoje atrakinamą papildomą turinį. Garbės žodis tai vienas tų retų kartų, kuomet žaidime slaptaviečių ieškojau ne dėl įvertinimo, trofėjų ar pasiekimų, o dėl to, kad tikrai magėjo peržiūrėti visą atitinkamoje meniu skiltyje sudėtą atrakinamą turinį. Jame rasi virš dvidešimties skirtingų pozicijų, tarp kurių bus ne tik seilėtekį sužadinantis koncepciniai žaidimo piešiniai (vėlgi, pagirtinai pateikti peržiūrai), bet ir įvairiausi vaizdo klipai, pradedant nuo šmaikščiai atvirų pokalbių laisva forma su žaidimo kūrėjų komanda (tame tarpe ir visų geidžiamais aktoriais) ir baigiant Davido Cage režisuotais bei parašytais filmukais „Kara“ ar „The Dark Sorcerer“. Žodžiu, turinio yra, tad jei kojos nepakiš abejingumas – pasiimti iš to gali nemažai.

Galiausiai kad ir kaip berašyčiau ar tiesiog bevyniočiau į vatą šią apžvalgą, negaliu kalbėti atvirai tol, kol žinau, jog tarp skaitančių yra nežaidusių. Tai toks žaidimas, apie kurį klausant nelabai gali sektis susidaryti kažkokio objektyvaus vaizdo, nes „Beyond: Two Souls“ turinio dalykai yra paprasčiausiai taip lengvai nenusakomi. Daugiausia, ką galiu padaryti, jei vis dar laužai galvą ir bandai suvokti, koks vis dėlto išėjo šis žaidimas ir kodėl jis gauna tokius skirtingus įvertinimus kitų portalų ar leidinių recenzijose, tai pasakyti, kad „Beyond: Two Souls“ yra daugiau „Fahrenheit“ nei „Heavy Rain“, todėl tie, kas tikisi kažko geriau ar bent per žingsnį prasčiau už pastarąjį žaidimą, gali likti nesusipratę arba tiesiog nusivylę. „Beyond: Two Souls“, pačioje savo šerdyje, yra nuotykis, kuris kūrėjų studijos „Quantic Dream“ tiesiog buvo išreikštas per vienos merginos ir ją lydinčios nerimastingos sielos prizmę. Šis žaidimas pats savaime yra originalus tuo, kad drąsiai ir be skrupulų nukelia žaidėją ten, kur jis iki šiol keliaudavo tik apmaudžiai ir mintimis. „Beyond: Two Souls“, paprastai tariant yra būtent tai, ko daugelis ilgus metus laukė, bet nemokėjo net patys sau įsivardinti, ko būtent laukia. Galiausiai „Beyond: Two Souls“ yra ne tiek žaidimas, kiek būsena, kurioje tau arba gera, arba ne.

Tačiau kai po visko nusiramini ir kurį laiką pagalvoji, supranti, kad niekas iš tikrųjų nesvarbu tol, kol nepradeda tau rūpėti.