Visi, kas manėte, jog karas tarp stambiausių kompanijų jau seniai pasibaigęs Microsoft naudai, turite minutę pagalvoti dar kartą. Visiems, kas užsižiopsojo į pasakišką Kameo užpakaliuką arba apkerpėjot sėdėdami po priedanga Gears of War pasaulyje dar kartą pranešu, kad Sony yra nusiteikusi rimtai. Jūs, aišku, galite numoti į tai ranką, arba galite rodyti į mane pirštais ir garsiai kvatoti. Galite susigūžti kampe ir rymodami tyliai šnabždėti halo3halo3halo3… Bet tai nepadės. Sony nusiteikusi rimtai ir tą dar kartą įrodo Naughty Dog sukurtas žaidimas Uncharted, kuris lengva ranka nubloškia visus taip sunkiai su XBOX360 sukauptus įspūdžius…

Kai darbą dirba meistras…

Galite ant mano namo sienos užrašyti „čia gyvena fanboy‘us“, bet aš privalau pasakyti, kad Naughty Dog šiandien yra vieni iš pavyzdingiausių kūrėjų. Jie, be abejo, ir patys tą žino, o tiems, kas pamiršo ir tingi prisiminti, galiu pasakyti, kad dar PlayStation eroje ši kūrėjų studiją padovanojo visiems Crash žaidimą. Po to dovanojo vieną po kito jo tęsinius, kurie tada vienas už kitą geresni atrodė… Tačiau PlayStation era baigėsi, Naughty Dog perleido Crash kitiems ir išskirtinai PlayStation 2 sukūrė labai labai šiltą žaidimą Jak and Daxter. Jis paliko žymę. Tokią ryškią, kad po kurio laiko (gana ilgas laiko tarpas…) pasirodė Jak II: Renegade. Deksteris iš pavadinimo išbraukiamas, istorija koncentruojama į patį Jaką ir jo virsmą blogu. Neužilgo po antrosios dalies sekė trečioji ir paskutinė, tarsi apjungianti viską į trilogiją. Po to pasirodė spin-off‘as Jak X: Combat racing, o po jo – kitų kūrėjų darbas Daxter, kur valdome vien jį ir žaidžiame tam tikrą įvykių atkarpą tarp pirmosios ir antrosios dalių savo ribotame PSP ekrane. Tačiau štai baigėsi ir PlayStation 2 era. Baigėsi, nes anksčiau ar vėliau viskas pasibaigia… Microsoft tą pabaigą labai gerai suprato, todėl iš peties puolė didinti savo konsolės ekskliuzyvų skaičių. Po galais, Microsoft net paveržė iš Sony Devil May Cry, privertė žaidimu dalintis. Bet visa tai niekis, palyginus su tuo, kokiais sparčiais ir plačiais žingsniais žaidimų industrijoje žingsniuoja naujasis PlayStation 3. Akivaizdu, kad konsolei reikia įsivažiuoti, tačiau Uncharted… Heh, tai tiesiog per brandus ir per stiprus žaidimas konsolės startui, kuris jau seniai turėjo įvykti. Uncharted paprasčiausiai yra žaidimas, kurį turėtų įsigyti ne tik PlayStation 3 turėtojai, bet ir apskritai žaidimų mylėtojai.

Nėra už ką

Kai nešiau grąžinti žmogui PS3 su jo Uncharted ir nevalingai eilinį kartą padėkojau, jis šypsodamasis eilinį kartą atsakė „nėra už ką“. Niekaip nesuprantu, kodėl žmonės vartoja tą „nėra už ką“, kai tikrai yra už ką. Suprantu, kad nebūtų už ką dėkoti jei grąžinčiau kokį nors pasiskolintą Tenchu Z arba Blue Dragon, bet jau Uncharted su visu PS3… Tiesiog šiame pasaulyje dar yra supratingų ir gerų žmonių. Kas juos skatina būti tokiais aš niekaip nesuprantu. Viena iš versijų, tiesa, yra ta, kad SONY žaidimai pasidarė tokie geri, kad jais tiesiog kyla nevalingas noras dalintis :).

Užsitarnautas poilsis

Indiana Jones ilgą laiką ilsėjosi. Tiek žaidimų pasaulyje, tiek filmų. Ima juokas, kai pagalvoji. Tik prasidėjus naujiesiems, 2008 metams aš perėjau Uncharted ir tuomet iškart pasipylė detalės dėl naujo Indiana filmo. Iš tikrųjų Uncharted puikiai paruošia mus stipriai perteiktiems nuotykiams. Žaidimas net labai primena tokius kino pramonės projektus kaip abi National Treasure dalys ir Indiana Jones. Daugiau niekas tokių filmų paprasčiausiai nekuria, nes tai ir sunku, ir nelabai temų atsiranda. Labai džiaugiausi, kad Naughty Dog visgi paėmė ir tikrų nuotykių tradicijas atgaivino. Lygiai taip pat Dreikas atgaivino ir prisiminimus apie savo protėvį, kuris, kaip buvo manoma, atrado El Doradą (aukso miestas). Jau nuo pat pirmos žaidimo minutės apima jausmas, kad mes veikiausiai žiūrime filmą, o ne žaidžiame. Žaidžiant net nėra jokių gyvybės indikatorių, apie visą veikėjui padarytą žalą galime spręsti pagal tai, kaip blunka arba ryškėja ekranas. Efektas tikrai geras ir šauniai integruotas, nes gali orientuotis kada tau reikėtų ilgiau pastovėti prisiglaudus prie sienos, o kada jau galima vėl atsišaudyti. O daugiau viskas kaip labai geras, puikiai sukaltas nuotykių filmas. Nuo pradžios iki pabaigos. Taigi siužeto atžvilgiu Naughty Dog neparodė visiškai nieko naujo, tačiau ką jie tikrai padarė, tai visą tai, ką mes jau daug kartų matėme – parodė savaip. Turbūt visi žaidėm Jak serijos žaidimus ir todėl žinome kokie dramatiški esti video intarpai. Todėl natūralu, kad tos įtampos, autentiškai perteiktų dialogų netrūksta ir čia. Žinoma, neišvengta stereotipų, bet aš jums garantuoju, kad tokio žaidimo dar tikrai nesate žaidę. Apie istoriją daugiau net nieko nenoriu sakyti, tik tiek, kad visas visų veikėjų dėmesys suksis apie milžinišką auksinę statulą, kažkada ispanų išgabentą iš El Dorado salos.

Užsitaisinėja tik kvailiai

Jei vadovaujatės šia mintimi – toli žaidime nenueisite. Nors čia ir nėra gyvybių indikatoriaus, mirti herojus tikrai mirs. Jeigu būsite neatsargūs, žinoma. Pirmas kelias į pergalę yra atsargumas ir jeigu jums nerūpi kiek dar jums liko kulkų – jūs neatsargūs. Jei staiga kovos įkarštyje suvoksite, kad pistoleto apkaba tuščia, o automato – irgi, galite per daug iš tokio susidūrimo atomazgos nesitikėti. Taip, tiesa, kad Dreikas nemažai sugeba artimoje kovoje, kad gali užlaužti, nulaužti arba pralaužti savo priešininkus plikomis rankomis, tačiau ką tu be ginklo padarysi, kai į tave per nuotolį nukreipti šeši vamzdžiai? Tuo Uncharted ir autentiškas. Jokių super-herojų, grynas veiksmas. Bet tuo pačiu ir gaila žaidimo… Pradžioje dvelkęs rimto nuotykio kvapas po penkių valandų galutinai išsisklaidė: tai yra tiesiog trečiojo asmens šaudyklė. Aišku, čia viskas itin stilinga, tarp dviejų laukų, kuriuose būtinai vyks susišaudymai įsipaišys kokia nors linksma karstymosi užduotis arba Dreiko kalbamos nesąmonės, bet visumoje tai šaudyklė. Plius tos vietos, kuriose galima bus karstytis yra labai paprastos, gal net pernelyg paprastos ir prie jų ilgiau neužsilaikys net ir patys silpniausieji nuotykinių žaidimų mėgėjai.

Ieškantiems durnių

Indiana Jones filmuose visuomet trynėsi naciai. Trynėsi tol, kol tai tapo klišė. Įsivaizduoju, kad Naughty dog mąstė apie tai, tačiau kadangi nuotykis turi būti autentiškas, iki šiol nepatirtas, kūrėjai sugalvojo trejetą su protu susipykusių veikėjų, kurie jums vienaip ar kitaip trugdys. Žiūrint tiesmukai, visai be emocijų, žaidimo istorija gavosi standartinė. Bet vėlgi ta Naughty dog magija… Atrasite tokių vietų, tokių video intarpų, kurie iškart palieka geresnį įspūdį nei ištisi filmai. Toks jau tas Uncharted. Žaidimas, kuriame nėra nacių, bet yra kvapą gniaužiančių momentų. Aišku, be kita ko yra ir kažkokių mutantų bunkeryje, kuris priklausė naciams :). Man juokinga, nes dabar taip ir neaišku ar tai tokia ironija, ar tą nacių bunkerį kūrėjai įkišo per žioplumą. Bet mutantai man nepatiko. Visų pirma jų buvo per daug (žaidžiau ant normal) mano pasirinktam sudėtingumo lygiui, o visų antra sunku buvo susikaupti. Jaučiausi lyg žaisčiau Resident Evil 2, kuriame zombius spirgina elektros šoku, kad jie greičiau judėtų. Ir dar niekaip kažkokio sumauto vamzdžio rasti negalėjau, o vėliau iš to šoko ir durų, pro kurias išeiti… Aišku, visą žaidimą ta nuojauta kamavo, kad ateis laikas ir bus… mutantas, tačiau kai tas laikas atėjo man tikrai nepatiko. Čia lyg valgytum labai skanią sriubą ir staiga pasrėbęs perkąstum kartų kartų juodą pipirą, kuris ne tik visą skonį burnoje netikėtai sugadina, bet ir po to keletą stiklinių vandens priverčia išgerti…

Vis dėlto…

Ir vis dėlto Naughty Dog įtaisė į žaidimą kažką, ko man nėra tekę matyti anksčiau. Tai Elena. Kad Naughty Dog – visų galų meistras aš jau žinojau, bet štai Elena man buvo išties naujas dalykas. Stebėtina. Kaip kūrėjai teigė patys, tai pirmasis jų žaidimas, kuriame mes matome gyvus žmones, o ne gyvūnus ar išgalvotus veikėjus. Pirmas žaidimas ir jame sukurtas moters personažas jau pranoksta visus iki šiol matytus. Jei kas lieptų prisiminti, tai pasakyčiau, kad dar patiko Eva iš Metal Gear Solid 3. Bet Elena iš Uncharted palieka dar didesnį įspūdį. Po galais… Aš netgi drįstu sakyti, kad Elena tik per žingsnį atsilieka nuo mano mylimiausios Kim iš Cold Winter. Aišku Cold Winter siužetas, prie kurio prisidėjo Warren Ellis buvo daug palankesnis, bet juk ne visi tokie gabūs kaip jis… Šiaip ar taip, Elena tiesiog švyti savo įtikinamais moteriškais bruožais. Ji yra visiška priešingybė tuščiavidurėms žurnalų viršelių manekenėms ir ji tikrai į vietą pastato Kyrie iš Devil May Cry 4. Taip taip, aš netgi leidžiu sau būti pakankamai įžūliam, kad pasakyti, jog Elena iš Uncharted pranoksta kai kurias jRPG žaidimų veikėjas. Ji paprasčiausiai naudoja įprastus moterims kerus. Peršasi tokia mažytė išvada, kad Naughty Dog studijoje susirinko feminisčių kompanija ir sukūrė Eleną, o tik po to vyrų kompanija, išvaryta už borto šiaip taip integravo ją į žaidimą. Labai graži, išskirtinė savo bruožais, neįkiriu, netgi protingu veidu ir kažkokia skleidžiama šiluma ji ir palieka didžiausią įspūdį iš visų veikėjų. Tuo tarpu Dreikas buvo kaip reikalas išbalansuotas. Jis man nepanašus į kvailį, bet taip nori tokiu būti, kad net neriasi iš kailio. Iki Indiana Jones figūros jam trūksta labai daug, o kad būtų toks kaip Nicolas Cage jam trūksta šarmo. Bet… kad nepagalvotumėt, jog nekenčiu Dreiko personažo, pasakysiu, kad man jis labai patiko kaip tik kovose su mutantais, kai atrodė lyg koks Džeimsas Sunderlandas iš Silent Hill 2. Bet tik tiek. Daugiau jis iš manęs pagyrų nesulauks 😛

Be vandens dar galima gyventi

Grafika, grafika… Net nežinau kur tos kitų apžvalgininkų liaupsės apie žaidimo vandens efektus jus atvedė, bet asmeniškai manęs tai niekur. Dabar, kai po perėjimo praėjo kažkiek laiko (pora gerų mėnesių), aš neatsimenu nei to vandens, nei tų efektų. Užtat atminty iki šiol didžiulis povandeninis laivas, visiškai ne į temą pakibęs ant to vandens. Kai jį pamačiau ir besileidžiančios saulės spinduliuose kiek įmanoma apžiūrėjau, o vėliau įlindau į vidų, mane buvo apėmusi euforija, jaučiau tą nenumaldomą nuotykių troškulį, kuris vėliau mane ir stūmė iki pat pabaigos. Pasiekęs pabaigą spjaudžiausi ir kinkavau galva visas raudonas – sunku ir neskanu. Man labai nepatinka kai lygių sudėtingumą kūrėjai bando išspręsti sunkiai nužudomų mobų skaičiumi. Ateini į plyną lauką, kur per vidurį kažkokia statula stovi ir į tave iškart penki raudoni spinduliai taikosi. Ne tai, kad aš jų bijų, tiesiog erzina. O jei užtaiko tai ir nužudo (čia kaip priedas prie susierzinimo). Taip, jau tikrai geriau žaisti Gears of War ant insane su Artojumi nei paskutinius Uncharted lygius ant normalo… Ir tas vanduo nebepadeda. Kai bėgdamas nuo kulkų pataikai į kokią balą tas vanduo ten buvęs nebuvęs – svarbiausia atsišaudyti, o dar geriau – granatą kokią paleisti. Vienu žodžiu tikras darbymetis žaidime. Povandeninis laivas visame gražume ilgainiui nuskendo, o kartu su juo – ir visa ta išliaupsinta grafika. Na kas man iš to, kad Dreikas sušlampa? Aš esu normalios orientacijos, kol jis šlapias lakstė aš žiūrėjau į gamtą :). Pasivažinėjimas su džipu buvo kvailas. Suprantu, kad reikia įvairovės, bet čia ne Driv3r. Kai Elena pradėjo vairuoti aš visas kračiausi – taip baisu buvo. Na, bet vėlgi – čia ne Driv3r, nusprendžiau iš pirmo karto perėjęs tą vietą. O štai su vandens motociklu pasiplaukiojimai išties šio to verti. Ypač skuodžiant prieš srovę. Apie visa tai rašydamas aš aišku liaupsinu ir grafika, nes be jos visa tai nebūtų atrodę taip gerai. Visa, ko iš vaizdų nepaminėjau pasilikite savo malonumui :).

Išmokime teisingai mesti granatą

Kai Dreikas iš kišenės (ar iš kur ten?) išsitrauks granatą, pasiruoškite linksmybėms: prieš akis nusidrieks ilga balta rodyklė lanko formos. Ji savotiškai pas mus teirausis, kokiu lanku mes norime paleisti sprogmenį. Mano įsiūčiui nebuvo ribų… „Mesk ir viskas“, galvodavau. Bet ne. Reikia, naudojant PS3 pultelio SIXAXIS funkciją nustatyti tiksliai kaip toli mes norime tą granatą numesti. O kai jau matai, kad ji kris ne bet kaip, o pagal tavo nustatymus tai ir pradedi kratyti tą pultelį, ieškodamas patogių nustatymų, o priešai, tuo tarpu, tave smagiai lesa. Taigi gerai tai ar blogai aš nežinau. Dar SIXAXIS naudojamas einant per lieptą. Heh. Gaila, kad tai supratau tik žaidimui einant į pabaigą. Kodėl? Nes Dreikas ima ir nukrenta, kaip tyčia, į vandenį. O aš esu šlapios Laros megėjas, taigi vietomis Uncharted man būdavo tikra kančia.

Kol Kukas nenurovė man galvos…

Pirkit ir žaiskit, ir girkitės visiems, kad pasklistų po svetainę teigiami atsiliepimai apie Uncharted. Iš dalies jaučiuosi kaltas, labai labai kaltas, nes žaidimas kaip lobis liko neatkastas ganėtinai ilgai, o Kuką išklibinau iš pusiausvyros dėl žaidimo paveikslėlių ganėtinai anksti, dar gruodžio mėnesį. O apžvalga atsiranda tik dabar. Įtariu, kad jis jau dabar manęs ieško su šakėmis, todėl jei jau skaitote šiuos, baigiamuosius sakinius žinokite, kad aš, ko gero, šiuo metu jau esu ieškomas gyvas ar miręs :). Tuo tarpu žaidimas – labai geras ir jeigu ne tekste pažymėtos klaidos, jis būtų buvęs geriausias. Na, o vertinimas toks todėl, kad tai veiksmo žaidimas. Šio žanro atstovams aš niekada nebuvau nuolaidus.