Paprastą dieną, gavęs pasiūlymą apžvelgti platformeriams priklausančio žanro žaidimą jo greičiausiai atsakyčiau. To priežastis labai paprasta: daugelis platformerių yra labai sunkūs, reikalaujantys tas pačias vietas kartoti po kelis (ar net keliolika) kartų, kartais vystantys perdėtai rimtą (nuobodžią) istoriją, ar tiesiog yra sunkiai valdomi be pultelio pagalbos (mano įsitikinimu, prie asmeninio kompiuterio pajungtas pultelis yra tikra šventvagystė). Tad kuo akį patraukė šis žaidimas? Du žodžiai: absurdiškas smurtas (angliškai geriau skambėtų „over the top violence“). Na, visai kaip senajame „Metal Slug“, ar vis dar kuriamame „Broforce“: dideli sprogimai, galingi ginklai, apystipris žiaurumas (arba skrendančios kūnų dalys). Būtent tai turi „Guns, Gore and Cannoli“.

Turbūt pirmiausiai kyla klausimas, „wtf is cannoli“? Pasirodo, kad tai ne tik pagrindinio veikėjo vardas, bet taip vadinamas tam tikras, labai skaniai atrodantis itališkas desertas. Vat taip va.
Taigi, „Guns, Fore and Cannoli“ mus nukelia į 1925 metus atitinkantį pasaulį: alkoholio draudimas, mafija, itališkas akcentas, „Tommy Gun“, džiazas ir kiti to meto akcentai. Dar keletas realių veikėjų ir būtų galima manyti, jog tai – kažkoks perdėtas istorinis žaidimas. Jei ne tie iš kažkur atsiradę ir visus kramsnoti pradėję zombiai. Įdomu, kad žaidimo istorija nesisuka apie viena išgyvenimą, bet perpina dar kelias papildomas istorijas, atsiskleisiančias žaidimo metu.

Čia būtų galima pagalvoti, „ech, dar viena zombių šaudyklė“. Ir taip, ir ne, nes kartu gausime progą pašaudyti gyvuosius. Arba kai kuriais atvejais stebėti, kaip mus turėję užpulti zombiai pietums pasirenka kitoje barikadų pusėje tupinčius žmones.

Kaip ir visi kiti „side scrolleriai“, „Guns, Gore and Cannoli“ yra labai tiesmukas: didžiąją žaidimo dalį judėsime į vieną pusę, švinu šerdami kelią pastojusius zombius. Bet tai nėra blogai. Žaidimo aplinkos nupieštos tikrai puikiai, ilgainiui atsiranda vis didesnė priešų ir jais atsikratyti leisiančių ginklų įvairovė. Įdomu, jog ginklai, priešingai kitiems „over the top“ žaidimams, turi kažkiek realistiškumo. Pavyzdžiui, granatsvaidis negalės keliais paspaudimais paleisti dešimties šūvių. Čia jį kas kartą reikės užtaisyti iš naujo, o minėtasis procesas užtruks tikrai ilgiau, nei kad užtrunka pakeisti automato dėtuvę.

Žaidimas taip pat leidžia pasirinkti sudėtingumo lygį, o tai labai sumažina beprasmį kartojimą. Tačiau net pats lengviausias režimas terminatoriu pasijausti neleis. Tiesiog mirsime rečiau.
Jau buvau besiskundžiąs prastu ir nepatogiu žaidimo valdymu (net neabejoju, kad „Gore, Guns and Cannoli“ žaisti žymiai smagiau naudojant pultelį), bet galimybė viską susitvarkyti savo nuožiūra buvo didelis dar vienas didelius pliusas ir taip neprastam žaidimui.

Apskritai, „Gore, Guns and Cannoli“ yra dar vienas puikus „indie“ žaidimukų pavyzdys. Galimybė pasirinkti sudėtingumo lygį, per kraštus besilaistantis žiaurumas, veiksmas, nemaža priešų įvairovė, puikus garso takelis, galimybė žaisti su draugais, valdymo nustatymų kaitaliojimas, gražus grafinis apipavidalinimas.