Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2008/04. Teksto autorius: Xan

Sistema „nėra–puiku–prastai“ pranašesnė už principu „puiku–prastai–visai mėšlas“ paremtąją — gadinamas tik vienas produktas, tad ir galutinis būna kokybiškesnis. Tačiau sustokit! Sustokite bent kartą po „puiku“!

„Teta“ Ubisoft, prisiminusi visas žmonijos „trečio lygio“ gėdas, dar kartelį pažvelgė į Lost licenciją rankose ir tarė: „Ne, to tai jau nebus! Vaikinai, turime kažką daryti kitaip. Žiūrėkit, pavyzdžiui, istorija… Turime sukurti savąją — tegul žaidėjai mato, kad dirbome. Pakvieskit Antaną — jis žino tuos dalykus. Ir veikėjai… Pažvelkit, visi šie… gėdingi darbai suteikė galimybę kontroliuoti pamėgtus veikėjus. O mes nagi imkime ir neleiskime, kaip manot?“ Ir tai buvo kone protingiausi žodžiai visame Lost Via Domus kūrybiniame procese. Lėktuvas, kas be ko, sudūžta, bet įvykių centre — naujas Tavo valdomas herojus Elliottas Maslowas. Vargšas veikėjėlis pasimetęs, jis nieko nepamena, o visokie kiti tik ir taikosi tuo pasinaudoti ir primušti jį už visas praeities nuodėmes.

Prisiminimų sistemą naudoja kaip pats serialas „Dingę“, taip ir žaidimas — be flashback šiais laikais kaip be rankų. Kiek prašviesėjus Elliotto proteliui ir prisiminus, kad jis fotografas, imsi klaidžioti jo atminties brūzgynuose (kad Tu žinotum, kiek ten visokio šlamšto!), stengdamasis prisiminti esminius dalykus. Kaip prakeiktas paparacas šokinėsi aplinkui, kraipysi objektyvą, tykosi tinkamo kadro, leisiančio Tau prisiminti. O tada grįši realybėn, gal spėsi pamatyti, kaip NPC vysto serialo siužetinę liniją. Ne, Tau negalima! Grįžk į kampą ir džiaukis tuo, ką gavai!

Nuotykis padalintas į septynis epizodus (kad primintų serialą). Leisk man trumpai nupasakoti, ką maždaug kiekviename iš jų turėsi daryti. Pažiūrėsi trumpą Previously on Lost filmuką, pažiūrėsi ilgesnį varikliuko jėgomis „sukamą“ filmuką, galvosi, ką konkrečiai reikia daryti, grįši į prisiminimus, žiūrėsi filmuką, spręsi saugiklių galvosūkį arba IQ testą, žiūrėsi filmuką, kalbėsi su NPC, žiūrėsi filmuką. Ar jau minėjau, kad teks žiūrėti filmuką?..

Žaidimai vis labiau „užkemša“ kietuosius diskus, nors paties žaidimo lieka vis mažiau — paradoksas? Iš mūsų buvo pasityčiota jau ne kartą, tačiau dar niekas nesugebėjo įžeisti taip žiauriai, kaip tai padarė Lost Via Domus. Atmesk „kaspenkiaminutinius“ įsimintinesnių serialo citatų ar patarimų skaitymus žaidimo paleidimo ekrane bei krūvas vaizdo intarpų, ir tau beliks valanda (na gerai jau — gal dvi) gryno žaidimo. Pridėk dar kokia penkiolika minučių, jei tau šovė galvon mintis „atrakinti“ visus papildomus piešinėlius…

Per tas porą tikrojo žaidimo valandų kamera „kabo“ gerokai per arti Elliotto galvos — nieko nesimato per korpusą. Tačiau yra apžvalgos režimas. Ir Enter per toli nuo kitų reikalingų klavišų — tenka paleisti pelę. Bet galima „pažaisti su nustatymais“. Ginklas visai nereikalingas. Na, bet juk tai nuotykių žaidimas. O bukaprotis herojus nesugeba nė paprasto kuoliuko apeiti (bent jau peršoktum, žioply) arba pats neria į krūmus kaip tik tada, kai reikia bėgti. Tam pateisinimo neradau.

O iš tiesų tai ne viskas jau taip blogai, kaip aš sakau. Kiekvienam save gerbiančiam ir serialą „Dingę“ jau mačiusiam nuotykių mėgėjui derėtų sužaisti ir Lost Via Domus. Net nusprendus, kad žaidimas nieko vertas, bus galima mikliai jį užbaigti. Už vieną gerą vakarą mokėti gal ir neverta, tačiau ranka pati nevalingai griebia dėžutę su užrašu Lost.