Lord of the Rings: War of the Ring

Aš dabar jus supažindinsiu su savo pirmuoju žaistu strateginiu žaidimu.

„Lord of the Rings: War of the Ring“ yra pati pirmoji realaus laiko strategija, kuri vyksta Middle Earth (vidurio žemėse).

Su „gameplėjumi“ labai panašiu į daugelio to meto RTS, War of the Ring nepavyko išlaikyti daugelio žaidėjų, nes tuo metu buvo Warcraft 3 šlovės akimirka. Šis žaidimas visiškai nesekė knygų istorijos, o vystė savo naują siužetą, tačiau buvo įtraukti ir keli labiau žinomi mūšiai . Siužetas ganėtinai įdomus ir smagus, pakankamai įvairios misijos ir jų nėra jau taip mažai; reikėdavo tai išsilaikyti, tai nepastebėtam pro kur nors pareiti ar tiesiog sunaikinti priešą (kas dažniausiai ir pasitaikydavo).

Apmokymai yra išsamūs ir išmoko beveik visko, ko gali prireikti tolimesniame žaidime, kadangi strateginių gudrybių čia kaip ir beveik nėra. Kiekvienai iš jų kampanijoje skirta po 10 misijų, o tai yra nei daug, nei mažai, nes kuo toliau, tuo misijos tampa visi ilgesnės ir ilgesnės. Visas žaidimas prasideda nuo kelių karių ir kelių pastatų, nuo tada žaidėjas gali pradėti statyti savo bazę ir kurti armiją, kad sunaikintų priešą. Pirmojoje misijoje gauname vos kelis karius dwarfus ir jų herojų Gimli. Bazės kone nereikia statyti, nes mums leidžiama statyti vos kelis pastatus, o priešai net nepuola tai su max. 20 karių galime įveikti visa misiją ko nepasakyčiau apie 2, joje jau jaučiasi pakelta kartelė – priešai puola vienodais laiko intarpais ir netik kad reik nuo jų apsiginti bet ir… na, o šitai aš jau jums „nespoilinsiu“ jei norite sužinoti ką reik padaryti, patys pabandykite ši žaidimą.

Vykdydami misijas mes keliausime po žemėlapį, kuriame pavaizduota Mi ddle Earth, taip mes geriau suprasime kokią strateginę svarbą turi mūšiai kuriuose mes kovojame. Žaidžiant misijas mums teks pabuvoti dwarfų kalnynuose, elfų tankiuose miškuose, kurie yra tiesiog pripildyti vorų ir kitokių gyvių bei paprastų žmonių lygumose. Veikėjai įgarsinti kokybiškai, ko ir galėjome tikėtis iš „Sierra“.

Skirmish režimas yra nenuobodus, jame pilna įvairių žemėlapių ir žaidimo režimų bei oponento DI turi daug nustatymų, tačiau šiame režime mes negalėsime žaisti nei už vieną rase, o už jas visas, tiksliau jų puses, o tai reiškia, kad mes čia galėsime rinktis būti blogais arba gerais, ir mūsų arsenale bus (jei žaisime už gėrį) visi elfų, dwarfų ir žmonių ginklai, bei kareiviai, ir tai ganėtinai gadina žaidimo balansą. Balanso žaidime kaip ir nėra, herojai nėra tokie galingi kaip norėtųsi, o paprastus karius galima tiesiog aklai siųsti į mūšį, nes čia galioja principas kuo daugiau kainuoja karys, tuo jis galingesnis ir neturi silpnybių. Mačo pabaigoje svarbiausia būna tai, kas turi daugiausiai galingiausių karių ir tai tikrai nesuteikia vilties laimėti jeigu iš pačių pradžių neapsirūpinai resursais, tai tau nėra ne menkiausio šanso kad su silpnesniais ir pigesniais kariais tau gali pavykti nugalėti galinga priešą, o taip ir dingsta visa strategija.

Žaidime yra ir karių patobulinimai, tačiau jų per daug ir jie atima daug laiko ir nesuteikia tiek daug galios, kad būtum užtikrintas pergale, nors kiekiu tavo pajėgos mažesnės. Pastatų ir karių rūšių yra pakankamai, kad neatsibostų žiūrėti į tuos pačius skinus. Aptarinėti abi kariaujančias puses net nėra jokio reikalo, jei ten ir ten yra lygiai tokie patys kareiviai ir net su tokia pat ataka ir gynyba tik su kitais skinais tai suteikia vizualaus malonumo, bet apie taktinį ar strateginį malonumą net nėra ką kalbėti. Viena kartą perėjus visa žaidimą jau net nesinori žaisti iš naujo nebent tik dėl skirmish arba dėl žaidimo tinkle. Tačiau yra ir vienas dalykas kuriuo tikrai pats žaidimas nesiskundžia tai labai didele žemėlapių tekstūrų ir struktūrų įvairovė, o visa kita yra arba vidutiniška, arba prasta vien tik palyginus su to meto žaidimais.

Šiandieniniam RTS žaidėjui War of The ring turėtų pasirodyti kvailas ir atgrasus vien dėl savo bukumo kaip „hit and run“ žaidimai tai jį būtu galima pavadint „click, click and don‘t think“ žaidimu. Garso takelis yra mažas ir tos pačios melodijos labai greit atsibosta. Po pirmų 45 min. žaisti galima išjungus garsą, nes visos melodijos bus perklausytos kelis kartus. Jame rasite daugelį knygose girdėtų herojų, bei karių ir jų rasių, tokių kaip garsieji Urug haijai.

Grafika tikrai nebloga palyginus su to meto RTS, animacijos tvarkingos ir nestriginėja viskas yra tvarkinga, neperprasta bet ir nereikalingų priedų jokių nepridėta, tokių kaip begalės cinematic video intarpų.

Norintiems pamatyti ką nors naujo tikrai nesiūlyčiau šio žaidimo, nes jis nebuvo kurtas padaryti revoliuciją ar kažką panašaus, tai tik nelabai kokybiškas žaidimas, kuris turėjo atnešti pelno. Taigi jis nėra prikrautas visokiausių naujovių, bet jo tvarkinga grafika, sklandus veikimas ir Middle Earth visata turėtų papildyti kiekvieno LOTR fano žaidimų lentyną.

ĮVERTINIMAS

Muzika: 4.2

Labai jau greit pabosta, nes vyrauja tos pačios melodijos.

Garsai: 8.3

Aplinkos įgarsinimas neblogas, o ir veikėjų balsai puikios kokybes.

Istorija: 7.3

Įtraukiantis žaidimo siužetas, bet po kelių misijų pradeda atsibosti

Valdymas: 8.6

Nemanau kad yra kas nors geresnis skirtas valdyti RTS už pelę.

Grafika: 8.1

Kaip tam laikmečiu grafika tikrai nebloga, tik veikėjų veidai kažkodėl kampuoti.

Peržaidžiamumas: 4.2

Visiškai nesinori jį peržaisti.

Novatoriškumas: 1.3

Visiškai nieko naujo.

Bendras: 6.0

Siūlau tik tam kas yra labai didelis LOTR fanas arba senesnių žaidimų fanas.