Ko gero yra nusistovėjusi taisyklė, kad siaubo žaidimai būtų: a) susieti su zombiais, b) psichiatrinėmis ligoninėmis, c) įvairiausių tipų ir potipių proto krušimu, pasireiškiančiu haliucinacijomis, „išblurrintais“ vaizdais, flašbekais ir kitokia šyza. Kartais šis siaubo žaidimas gali pasigirti vienu elementu, kartais apjungti kelis, bet esmė dažniausiai išlieka tokia pati. Ne ką skiriasi ir pats žaidimų scenarijus, kuriuose valdome kažkaip stebuklingai išgyvenusį, ar ne vietoje ir ne laiku pasirodžiusį nelaimėlį, kartu užsimanantį ištyrinėti „kodėl viskas taip įvyko“. Lygiai toks pat būtų ir šisai „Blackbay Asylum“. Lygiai, jei ne vienas smulkutis elementas. Kur kiti žaidimai stengiasi būti labai rimti, „Blackbay Asylum“ yra pagardinamas aštriu satyros prieskoniu, verčiančiu kartkartėm nejučia šyptelti.
Taigi, kaip jau tikriausiai atspėjote, žaidimo veiksmas suksis dar vienoje psichiatrinėje ligoninėje, kur imsimės valdyti nemenkų gabaritų, bet labai geros širdies – jei, žinoma, atmesim faktą, kad jis prieš čia patekdamas spėjo užverst gerą dešimtį žmonių – psichopatą, vardu […], siekiantį išsaugoti savo geriausią draugą pliušinį meškiną Tedį. Ne nuo nedraugiškų gydytojų, o kažko pikto, seno, košmariško, tūnančio giliai, atkeliavusio iš labai toli…Kutuluso..kost. Na, kažko, kas emė žudyti visus šios prabangios sanatorijos darbuotojus.
Apskritai, pats žaidimas istorijos (tai yra, kodėl taip nutiko) pasakoti neskuba. Visas aplinka daugiau suksis pro pačio atmarozko Dough‘o akis, kuriam visokios pentagramos, paveikslai su keistais padarais, išmėsinėti lavonai ar kitokie okultistiniai simboliai, aiškiai indikuojantys, kad čia vyksta kažkas labai, labai, labai negerai, nereikš daugiau nei kad paprastam kaimiečiui reikštų koks nors postmodernizmas. Tačiau visą istoriją kuo puikiausiai galėsime sekti patys, jei paaukosime laiko ir perskaitysime visus galimus įrašus. O tai padaryti tikrai verta, nes istorija kabina.
Žaidimo mechanikos atžvilgiu „Blackbay Asylum“ yra galvosūkinis-išgyvenimo tipo žaidimas. Įdomu, jog žaidime vaizdas vietomis keisis iš paukščio skrydžio į pirmo asmens perspektyvas ir atvirkščiai. O tai reiškia, kad tikrai nepraleisime visų įdomiausių (šlykščiausių) detalių.
Nesibaigiančias priešų ordas ir visa griaunančius ginklus čia pakeis įmantriausios mįslės ir užduotys. Nors kai kuriais atvejais užduočių atsakymai bus tiesiog akivaizdūs (tai reiškia, prieš pat akis, netgi atskirai atsidariusiame pačios užduoties sprendimo lange), prie kitų gali tekti šiek tiek pavargti. Pavyzdžiui, reikkės įvesti kodą, kuris yra netoliese stovinčiame plakate besipuikuojančios merginos vardas. Visgi, sunkesniais atvejais aš vis tiek labiau kaltinčiau iš viršaus sunkiai besimatančias detales ar labai trumpus dienyno įrašus, kurie, kartais yra visiškai beverčiai. Laimei (jei visgi atsitiktų taip, kad ties kai kuria mįsle užtruktume ilgesniam laikui), turime visą perėjimo gidą.
Bene didžiausias žaidimo minusas yra rankinės išsaugojimo galimybės nebuvimas – kol nepreisime lygio, jį kartoti teks kiekvieną kartą. Žinoma, kartą išsprendę visas mįsles, antrą kartą jas atliksime akimirksniu, tačiau toks kartojimas vis tiek ilgainiui pradeda pabosti.
Apskritai, „Blackbay Asylum“ žaidimui galima duoti riebų pliusą vien už jo įdomesnę, su Kutulusu susietą istoriją. Tuomet keletą smulkesnių pliusiukų už šmaikštumą, vaizdo perspektyvų kaitaliojimą ir įdomias mįsles, kurios žaidimą daro visai smagiu. Bet kitoje pusėje trūksta galimybės išsaugoti žaidimą bet kuriuo metu, o ir pati grafika (nors prie jos nevertėtų labai kabinėtis) primena pirmojo „PlayStation“ laikus.
