„Ei, bet tai kaip čia gali būti dešimta dalis, jei „Heroes‘ai“ turi tik 6?“. Taigi, iš tiesų, greičiausiai tik nedaugelis žino, kad garsioji, visiems gerai pažįstama „Heroes of Might and Magic“ serija tėra dalelė žymiai didesnės, ne vieną su ja susijusį žaidimą turinčios „Might and Magic“ frančizės dalis. Aišku, dėl tokio „Might and Magic“ serijos nugramzdinimo užmarštin iš dalies galima kaltinti patį „Ubisoft“, kuris nusprendė garsinti tik, matyt pačią pelningiausią „Heroes‘ų“ šaką (paskutinioji devintoji „Might and Magic“ dalis buvo išleista prieš 12 metų – 2002‘ais ir, kaip žinia, jau kitais metais „Might and Magic“ serijos vairą perėmė „Ubisoft“). Vienaip ar kitaip, dabar galime tik pasidžiaugti, kad šioji serija nebuvo užmiršta ir, serijos trisdešimto jubiliejaus proga gavome naują, dešimtąjį serijos žaidimą – „Might and Magic X: Legacy“.

Kaip žinia, daugelio „Might and Magic“ žaidimų istorijos tarpusavyje buvo glaudžiai susietos. Pavyzdžiui, „Might and Magic 7“ bei „Heroes of Might and Magic 3“ istorijų veiksmai vyksta tame pačiame „Entoroth‘o“ pasaulyje, kuris vėliau sunaikinamas, o veiksmas persikelia į „Axeoth‘o“ pasaulį, jau reprezentuojamą kitų, „Might and Magic IX“ ir „Heroes of Might and Magic IV“ žaidimų. Ne išimtis ir dešimtasis žaidimas, kurio istorija glaudžiai susieta su „Heroes of Might and Magic VI“ „Ashan‘o“ pasauliu ir jo įvykiais. Taigi, be abejonės, žaidimas daugiau racijos suteiks tiems, kurie pavyzdingai perėjo visą istorijos rėžimą ir gal, net, pasiskaitė papildomai.

Pats istorijos naratyvas (kaip visa istorija plėtojama), stipriai primena kokį nors „Elder Scrolls“ žaidimą, o gal net ir eilinį „MMORPG“. Tai yra, priešingai kokiai nors „Banerių Sagai“, kurioje pagrindinė istorija yra lyg visą kūną palaikantis stuburas ir be jo nė iš vietos, o štai čia toji istorija tarsi susilieja su šalutinėmis „nueik ten, pripjaut tą, surink aną“ užduotimis.

Apie istorijos svarbą daug ką pasako ir žaidime esantys dialogai. Čia, kiekviename žingsnyje tikrai nebūsime užversti sudėtingais moraliniais pasirinkimais. Ne. Pokalbiai su visais veikėjais apsiribos užduočių aprašymais bei trumpais šalutiniais pašnekesiais, kurie turėtų praplėsti bendrą supratimą apie tuo metu besirutuliojančius įvykius.

Tai neabejotinai atsiliepia ir pačiame žaidimo procese, kurį puikiai apibūdintų paprastas „Dungeons and Dragons“ žaidimo apibūdinimas: „eik į požemius, kelkis lygį, rink šmutkes, kalk auksinius, pakeliui įvykdyk vieną kitą užduotį, kartok iš naujo“. Bet nesupraskit neteisingai, tokia „skalbimo mašinos“ procesas tikrai nėra blogas. Priešingai, netgi savotiškai mielas – juk geriau pagalvojus, kada paskutinį kartą gavome tokio pobūdžio žaidimą, po prieš 2011/2012 metais išleisto „Skyrim“?

Taigi, šio nuostabaus pasaulio tyrinėjimas vyksta kiek neįprastu būdu. Pirmiausiai reikia pažymėti, kad žaidimo esančius vaizdus matysime pirmo asmens forma, visai kaip senuosiuose „Might and Magic“ žaidimuose. Tik jeigu vieni žaidimai po pasaulyje duoda absoliučią judėjimo laisvę (ty, galime užšokti ant uolų, nušokti nuo skardžių, kirsti kampus), šiame visi objektai pastatyti ant „nematomų“ kvadratų, kurie ne tik, kad neleis šokinėti per objektus, bet ir smarkiai įtakos patį judėjimą: galėsime judėti tik pirmyn, atgal, į šonus, o pasisukimai vyks griežtu 90 laipsnių kampu. Būtent dėl šio „kūbelizmo“ net ir menkiausia kliūtis prives ją apeiti, o ne pereiti.

Apskritai, žaidimo pasaulis yra labai chaotiškas. Vos tik išeiname į atvirą pasaulį, lyg karšto oro banga į veidą tvokstelna įvairiausių objektų gausa. Štai apleistas švyturys, kuriame įsikūrę nagos, o ten stovi keistas švytintis akmuo – „įdomu, kas bus, jei jį paliesiu?“, o va ten… vat… viliojanti skrynia, pastatyta prie įėjimo į tunelį, kuriame, tikėtina, bus daug priešų ir žvilgančių daiktų. Na, o viso šito tolumoje, magiškoje pievoje, stūkso pilis aplink kurią ganosi neoniniai vorai. Ir kuo toliau, tuo šių objektų daugiau, kurie tiesiog neleidžia pro juos praeiti ramiai.

Taip „grybaujant“ galima nepastebimai nukeliauti į vietoves, kuriose esantys priešai bus ženkliai per stiprūs. Galimybė nukeliauti ten, kur tuo metu dar neturėtum būti – vienas „Might and Magic X“ ypatumas. Juk vieną kartą gauti malkų, išsilaižyti žaizdas ir pasiėmus didesnį kirvį grįžti atgal yra žymiai smagiau, nei, pavyzdžiui, net ir pačiuose atokiausiuose kampeliuose sutikti savo lygio priešus, mėtančius tuos pačius surūdijusius šarvus.

Kad jau apie žaidimo ypatumus, reikia paminėti ir senosios mokyklos stiliaus užduotis. Nors šios pačiu savo turiniu nėra kuo nors ypatingos (nueik į požemį, užmušk ten esantį pikčiausią priešą), visgi, patys objektai kur tie priešai randasi, nėra nurodomi. Pavyzdžiui, pati pirmoji užduotis, liepianti nusileisti į šulinį, pro kurį galima patekti į milžiniškų vorų lizdą. Deja, niekas pirštu nebeda į žemėlapį ir neparodo, kur tas šulinys stovi, tad tenka vadovautis logika ir ieškoti ko nors panašaus į miestelio centrą, kuriame tas šulinys galėtų stovėti. Atvirai tariant, tokio žingsnio būtų galima tikėtis nebent iš mažų „indie“ kūrėjų, kurie dažniausiai orientuojasi būtent į iššūkio pasirinkusius žaidėjus, o kad tai daro viena didžiausių kompanijų iš tiesų keista.

Visą šį chaotišką pasaulį tyrinėsime ne vieni – su „savimi“ tampysimės net keturis herojus. Tiesa, žaidimas taip pat ypatingas tuo, kad čia nėra vieno pagrindinio herojaus, kuris tiesiog susidraugautų su kokiais iš kalėjimo pabėgusiais „likimo broliais“. Priešingai, visi šie keturi herojai traktuojami kaip vienas kitam lygiaverčiai. Tai nykštukas karys, orkas berserkeris, elfė lankininkė ir žmonių magė. Bet tai tėra standartinis pasirinkimas – prieš pradedant žaidimą galima susikurti savo pačio „visų žvaigždžių komandą“.

Kaip jau minėjau, žaidimas suteikia tą malonią veikėjų lygių kėlimo, tobulinimo ir apginklavimo galimybę, kurios, nuo „Skyrim“ laikų, nesugebėjo pateikti nei vienas tokio pobūdžio žaidimas. Šis tobulinimas Might and Magic‘e vyks trimis būdais: surinkę pakankamą kiekį patirties taškų, kurie pagrinde gaunami iš priešų žudymo ir pakilę lygiu, pirmiausiai gausime pakelti pagrindinius atributus (jėgą, magiją, gyvybių kiekį ir t.t.). Tuomet turime gyvą galą įvairiausių ginklų, šarvų ir burtų meistrysčių, kurios tobulinamos trimis pakopomis, labai primenančiomis Heroes‘uose randamus tobulinimus. Įdomu tai, kad naujus meistrysčių lygius bus galima išmokti tik pas tam tikrus asmenis, kurie, deja, nėra nurodomi ir juos reikės susirasti pačiam, kelionių per pasaulį metu.

Neeilinė ir žaidimo kovos sistema. Nors viskas remiasi jau pabosti bepradedančia ėjimų strategija, kovų metu mūsų herojai nebus perkelti į atskirą vietą, kurioje vaizdą visą vaizdą matytume iš viršaus. Priešingai tam, ėjimų strategija vyks tuose nematomuose kvadratėliuose išlaikant pirmo asmens rėžimą. Tokia neįprasta ėjimų strategija (neveltui „strategija“), palieka daug vietos įvairiam strategavimui, kuris pasireiškia herojų sugebėjimų naudojimu. Pavyzdžiui, karys nykštukas gali priversti priešus pulti būtent jį, orkas berserkeris geba nuimti dalį priešo šarvų, magė savo burtais moka numušti priešus tolyn, kad šie išnaudotų kitą savo ėjimą prisiartinimui. Apskritai, net ir žaidžiant lengvesniu rėžimu, žaidimas tikrai nėra lengvas – beveik garantuotai vienas iš keturių herojų kažkuriuo metu numirs. Nors žaidimas oficialiai pasibaigtų tik tuomet, jei mirtų visi herojai, visgi, pergalės atveju kritusieji negaus patirties taškų. Negana to, reikės sukarti ilgą atstumą iki artimiausios šventyklos, kad juos prikeltume.

Būtų nuodėmė nepaporinti apie grafinę žaidimo pusę. Nors žaidimas savo procesu veikia puikiai ir nesistengia išprievartauti viduje esančios geležies, visgi, atvirose vietose, net ir vidutiniokiškais nustatymais jaučiasi mažokas FPS kiekis. Padedant techninius dalykus į šalį, pasaulis savo detalumu yra tiesiog nuostabus. Gal prie to iš dalies prisideda ir giliai tūnanti nostalgija, verčianti pastebėti (ir išgirsti) „Heroes of Might and Magic 3“ objektus bei garsus.

Taigi, galbūt „Might and Magic X: Legacy“ ir nėra koks nors super rimtas RPG – žaidimo istorija, jos progresas, pasirinkimai – yra daugiau vidutiniokai, tačiau pasiūlo tą nuostabiai mielą „pasivaikščiojimą“ po įspūdingus požemius, žibančių šarvų rinkimą ir veikėjų tobulinimą.