Ponai ir ponios laidotuvės… atidedamos

O taip. Į jos laidotuves susirinko nei daug nei mažai ištikimų gerbėjų. Per šimtą milijonų planetos Žemė piliečių ne taip ir senai pripažino — ji miršta. Jos dailų korpusą pašarvojo ir liūdnai braukė ašarą suvokdami, kad kažkas prasideda… o kažkas baigiasi. PS2 era baigiasi. Tuo buvome tikri. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vienui vienas graikas apvers susidariusią padėtį aukštyn kojom? Tad kelkis PS2, kelkis ir parodyk jiems… Parodyk jiems kraujo vonias gražinusias raudonį į tavo veidus. Beprotybė? Kurgi ne…

Ne vaikams

O pradėsiu aš nuo perspėjimo. Teiginyje kad žaidimai kuriami vaikams tiesios tiek pat, kiek ir teiginyje, kad šį savaitgalį mus puls marsiečiai (tfu, tfu, tfu). Tiek visa žaidimų pramonė, tiek vienas ryškesnių jos atstovų ponas I. Livingstonas prieš keletą metų viešėjęs Lietuvoje vieningai tvirtina, kad pasaulyje vidutinis žaidėjo amžius yra 24 metai. Tą patį patvirtina ir visa eilė apklausų. Tik mes vieni nenorime to suprasti ir toliau savo šalyje parduodame, bet ką ir bet kam. Na nieko nepadarysi. Tik labai noriu atkreipti dėmesį tų kas turite jaunesnių brolių ar savo vaikų. Tai žaidimas S. Blogiausiu atveju T. Tai žaidimas kurio neduočiau žaisti nė vienam jaunesniam nei 16 metų žaidėjui. Kreipiuosi būtent į vyresnius su viltim, kad prižiūrėsit augančią kartą, nes į augančią kartą kaip žinia kreiptis beprasmiška. Juk kalbam apie uždraustą vaisių :).

Kaip laidotuvės virto puota…

Gandas apie tai, kad God of War 2 atgaivins konsolę, prikels PS2 naujam gyvenimui, sudrebins žaidimų rinką iki pamatų ar atskleis tikrąsias praėjusios kartos galimybes sklido jau senai. Marketingas. Netikėjau, ir prasmės tuo tikėt nemačiau. Žinot tokį paprastą ir 99 atvejais iš 100 teisingą posakį „stebuklų nebūna“. Pasirodo būna, kad ir šis… God of War II atrodo stulbinančiai gražiai ant plačiaekranio 40“ „Samsung“ LCD televizoriaus. Nuo tada kai įsigijau PS3 proporciškai daugiau laiko praleidžiu žaisdamas juo PS2 žaidimus. Tiesa atsisėdęs gerokai toliau nei paprastai, kad nematyčiau nešvariai nuplaukusių spalvų ir aplink kiekviena objektą it mašalus zujančius purvinai pilkus pikselius. GW2 stebėjau taip lyg žiūrėčiau PS3 žaidimą vienintelis skirtumas spalvų gylis ir kiekis. Jų trūksta žaidimo eigoje, tačiau stebint filmukus ir intarpus norisi atsilošti ir pagriaužti popkorno. Taip bedrybsodamas suvokiau, kad GW2 yra ko gero didžiausia ir maloniausia Sony pateikta staigmena po Playstation 3 išėjimo. Kažkas pavadins tokį teiginį kalambūrišku, kažkas tragišku PS3 atžvilgiu… Bet neskubėkite daryti išvadų. Tai PS2 žaidimas kurį drąsiai rekomenduočiau visiem PS3 savininkam. Ne tik dėl stulbinančios grafikos… Žaidimas pats savaime yra išties nuostabus… Sulyginamas su daug kuo (DMC, Ninja Gaiden, POP…), tačiau, mano kuklia nuomone, tuo pat metu ir pranokstantis visus į ką jis panašus.

Iki šios minutės galima būtų manyti, kad kalbėdamas apie grafiką ją liaupsinu tik dėl vaizdo kokybės. Tačiau vaizdo kokybė tėra tas mažas faktorius lemiantis pasitenkinimą vaizdu ekrane. Vaizdu savo didingumu užimančiu kvapą ir priversiančiu kiekvieną žaidžiantįjį pasijusti… mažu. Kolosalus ir milžiniškas titanų ir senovės graikų dievų pasaulis. Milžiniški antikiniai pastatai ir skulptūros. Žaidimo lygių kūrėjai pasidarbavo iš peties talentingai manipuliuodami stulbinančiais 3D modeliais, iš anksto nupieštais foniniais vaizdais ir prašmatniais kamerų rakursais. Tai net ne žaidimas… Tai pamišusio ir šiek tiek iškrypusio operatoriaus kino juosta. Juosta kurioje pagrindinį aktorių valdome mes… Aš rimtai jaučiu žodžių trūkumą bandydamas aprašyti tai ką mačiau. Retai taip būna, bet būna… Tai vienas iš tų žaidimų kurį tikrai geriau vieną syki pamatyti.

…o puota virto orgija…

Dabar būtų pats laikas užduoti man klausimą. O kodėl Artojas, didelis „Manhunt“ priešininkas, staiga ima liaupsinti kitą ne mažiau žiaurų vizualia prasme žaidimą? Atsakymą į šį klausimą kažkada viešėdamas Vilniuje pateikė I. Livingstonas kalbėdamas apie „Hitman“ žaidimų seriją ir kaip bebūtų keista aš jį prisimenu lygi šiol. Žiaurumas žaidimuose nepriklauso nuo nukautų priešininkų kiekio, visa esmė kontekste. „Manhunt“ žiaurumas nebuvo nei pateisinamas, nei jame buvo koks nors kontekstas, nei paslėpta prasmė absoliučiai nieko. Tuščias ir šlykštus. Aš paprasčiausiai nematau prasmės nei kurti nei žaisti tokius žaidimus ir sakau tai gan drąsiai nors ir žinau, kad už tai galiu būt užmėtytas akmenimis :). Sakysite „Manhunt“ tai kerštas istoriją apie bandymą atsiteisti už kančias… Hm… Prisiminkite „Max Payne“. Jis patyrė ir išgyveno daug didesnį skausmą ir jis keršijo. Žiauriai. Tačiau tame nebuvo nė lašo iškrypimo ar mėgavimosi procesu. Kraotsas iš GW2 irgi kerštauja, tačiau žiaurumui žaidime pagrindą kloja ne tai. GW2 tai Graikų mitologija remtas žaidimas o ši pati savaime buvo išties žiauri. Prisiminkime Homero „Iliadą“ ar „Odisėją“. Prisiminkime legendas ar pasakojimus apie Spartą ir Trojos karą. Galų gale prisiminkite Prometėją ar pačią Dzeuso tapimo dievu legendą. Graikų mitologijoje žmonės buvo tik šapai dievų rankose o patys dievai buvo nuožmūs ir negailestingi mirtingiesiems. Dievai negailėjo ne tik mirtingųjų, bet ir nuolat kariavo tarpusavyje pasitelkdami ir jėgą ir klastą sistemingai naikino vieni kitus ir darydavo tai ypač žiauriais būdais. O antikiniai poetai negailėjo pačių turtingiausių būdvardžių to žiaurumo apdainavimui. Todėl į žiaurumo protrūkius GW2 aš žiūriu kaip į meninę priemonę pavaizduoti vidinį mūsų valdomo Kratoso pasaulį. Kovodamas ji tyli, nešneka ir nešūkalioja. Jo kančia ir vidinė neapykanta Olimpo dievams prasiveržia jo veiksmais. Jis be jokių ceremonijų kapoja, pjausto ir talžo visus drįsusius pastoti jam kelią Dzeuso link. Jis apgautas išduotas, taip kaip tai įprasta Graikų Dievų kasdienybėje. Jis pažemintas ir nukankintas taip, kaip buvo pažeminti ir nukankinti visi išdrįsę pasipriešinti dievams. Todėl dabar siekdamas galutinio tikslo jis davė valią būtent šiems jausmams kurie kartas nuo karto prasiveržia išties šiurpiais ir kraują stingdančiais veiksmais oponentų atžvilgiu. Žiaurumas balansuojantis ant beprotystės ir iškrypimo ribos suteikia personažui daugiau spalvų ir emocijų nei tūkstančiai žodžių ir kaip ten bebūtų visa tai pateikiama antikiniame fone. Bet kas šiek tiek nuodugniau susipažinęs su Graikų mitologija ir turintis lakią vaizduotę nebus nustebintas ar priblokštas to, ką pamatys žaidime. Tai dar viena priežastis kodėl žaidimą rekomenduočiau tik vyresnio amžiaus žaidėjams.

…ir princas su svečiais liko šešėlyje…

GW2 tai žaidimas tikrąją tą žodžio prasme. Tai žaidimas kurį smagu žaisti per daug neįsitempiant ar nepradedant „dirbti“ arba snūduriuoti. Jis neleis atsipalaiduoti tačiau ir nesugadins jums nuotaikos nelogiškais sprendimais ar sukeldamas per didelę įtampa. Nuosekli žaidimo istorija sekama sulig kiekvienu jūsų judesiu įtraukia, o intensyvus žaidimo ritmas neleidžia atsitraukti net tam, kad tvankų vasaros vakarą atsineštumėte iš virtuvės ko nors troškuliui numalšinti. Tai žaidimas savo didingumu ir paprastumu sužavintis ir įtraukiantis nuo pirmos minutės, nuo pirmos dvikovos. Tai žaidimas kuriame esantys elementai tik pradėję kartotis ar įkyrėti išnyksta užleisdami vietą kažkam naujam dar nepatirtam ir vėl naujai prikaustančiam. Tai ypač nuoseklus ir tuo pat metu žiauriai permainingas bei netikėtumus mėgstantis žaidimas. Trumpiau tariant tai viskas ko reikia norint trumpam nukreipti savo mintis kitur, persikelti į kitą pasaulį ir pasimėgauti dieviškomis galiomis. Jei bandysite ardyti žaidimą po lopinėlį pamatysite, kad visi jie gan blyškūs ir banalūs. Kovos sistema paremta dviem mygtukais ir paprastučiais kombo. Interaktyvios kovos su bosais primenančios „dance, dance“ tipo mini žaidimukus. Kam tada tos liaupsės? Ogi tam, kad net ir patys banaliausi lopinėliai, talentingo siuvėjo rankose virsta tikrai prašmatniu siuviniu. GW2 kūrėjai išties pasisėmė milžinišką kiekį idėjų iš žanro konkurentų ir nepasiūlė beveik nieko originalaus. Beveik… Nes tai kaip jie apjungė krūvą žaidimo elementų į vientisą, nedalomą ir puikią visumą yra originalu.

Žaidimo galvosūkiai gan įdomūs keleto jų sprendimus galime pavadinti absurdiškais, tačiau anksčiau ar vėliau jie išsprendžiami ir kuo vėliau tai pavyksta padaryti tuo didesnis pasitenkinimas. Galų gale jei jie būtų paprasčiau įveikiami GW2 pereitume per kelias valandas. Dabar gi labiau patyrę turėtų sulysti į 12 gryno žaidimo valandų. Kaip veiksmo žaidimui tai yra pakankamai daug be to labiau patyrę kaip taisyklė kartos žaidimo perėjimą aukštesniais sudėtingumo lygiais ir bandys surinkti visus atrakinamus daikčiukus.

Įvaryti dievą į medį

Kratos tai ne tas asmuo kuriam galėtume mestelti posakį „nevaryk Dievo į medį“, nes pirmai progai pasitaikius būtent tai jis ir padarys. GW2 toliau seka originaliojo GW istoriją. Nugalėjęs Arėją Kratosas užima jo sostą ir tampa Karo Dievu. Trumpai pasimėgavęs savo naujuoju haremu ir prabangiu gyvenimu Kratosas ima liūdėti, jo galvoje siaučia karo būgnai, darosi akivaizdu, kad be jų jis gyventi negali. Tad nieko nelaukdamas jis suburia sau ištikimus spartiečius ir nutaria užkariauti Graikiją. Atėnė gan santūriai perspėja jį dėl tokio poelgio kvailumo ir galimų pasekmių tačiau Kratosas ne tik, kad nepaklūsta tačiau pats leidžiasi į mūšio lauką. Čia jis staiga (aišku ne be šalutinės pagalbos) praranda savo galias ir stoja kovon su Kolosu, milžiniška ir gyva, marmurine figūra. Be savo galiu Kratosas gali tik efektyviai įgelti Kolosui, tačiau rimčiau jo sužeisti nepajėgia. Visai netikėtai pats Dzeusas pasiūlo Kratosui pagalbą duodamas jam dievišką kalaviją. Jo pagalba Kratosas sudoroja Kolosą tačiau iškart po to kalavijas atima visus jo dievybės likučius. Kratosas nusilpsta tiek, kad nė nesugeba pakelti Atėnės dovanotų ašmenų. Nusileidęs iš debesų Dzeusas pasitelkia visą savo iškalbą ir itin subtiliais išsityčioja iš nusilpusio Karo Dievo. Šią sceną vainikuoja įspūdingas dūris į krūtinę ir Kratoso mirtis. Prasideda kelionė į Hadą ir jei parašysiu dar bent porą sakinių kartu su ją prasidės ir spoileriai. O mes to nenorime, juk taip? Tik pridursiu. Žaidimo įžanga savo intensyvumu ir dramatiškumu pranoksta daugumos mano matytų žaidimų pabaigas (dar vadinamas Grande Finale). Ir jūs nepatikėsite, tačiau kuo toliau keliaujame žaidimu tuo stipresnes emocijas jis sukelia. Tarp kita ko paminėsiu, kad savo kelionės metu jus ir skrisite, ir plauksite, kausitės su dievais ir net Titanais, kadangi negalėsite nueiti iki kalno priversite jį ateiti pas jus… Jūs būsite karo dievas su visomis šioms pareigoms priderančiomis savybėmis.

Pabaigai

Kaip ir minėjau, žaidimas nėra labai ilgas. Tai ko gero vienintelis trūkumas kurį galėčiau paminėti. Žiūrint iš kitos pusės tai yra solidžios ir tvirtos 12 valandų suteikiančių maksimalų pasitenkinimą žaidimu. GW2 nėra prastesnių ar geresnių vietų. Smagiausia yra tai, kad GW2 yra vienas tų retų kūrinių kuriuose visos žaidimo dalys nušlifuotos it deimančiuko briaunos. Nešlubuoja net žaidimo valdymas (o tai būdinga veiksmo žaidimams). Kažkam nepatiks daugiau ar mažiau statiškos kameros padėtys, tačiau patikėkite manimi, nors tarpais tai nėra patogu, jei kūrėjai jums leistų sukti kamerą kur papuola ir kaip papuola jūs greičiausiai nė nepamatytumėt ir nesuvoktumėt GW2 pasaulio didingumo.

Žaidimo garsas tai tema atskiram straipsniui. Orkestrinis ir permainingas garso takelis prisodrintas puikių aplinkos garsų ir tobulu personažu įgarsinimu tik sustipriną įspūdį jog stebite išties puikų ir brangų kino filmą.

Taigi brangieji, slėpkit vainikus ir kalijas, suvyniokit į rulonėlius gedulingas juostas ir nukabinkit nuo sienos PS2 nuotrauką su juoda juostele kampe. Taipogi pavalgykite namie nes nei laidotuvių nei šermenų nebus. Ceremonijos atidedamos bent jau artimiausiam laikui. PS2 gyvas.