Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/03. Teksto autorius: Kyo

Kadangi apie Dark Void mąsčiau jau seniai, nusivylimas įveikus žaidimą padvigubėja. Visada taip būna su žaidimais, kurių lauki ir iš kurių kažko tikiesi. Iš Dark Void aš tikėjausi bent jau to, ką jie rodė, demonstravo ir žadėjo konferencijose bei reklaminiuose klipuose. Bet, kaip žinome, labai lengva kažką įrodinėjant kitiems nuslėpti negatyvius dalykus arba užgožti juos kaip įmanoma išpučiant, išgiriant teigiamus. Net jei tie patys teigiami yra neįspūdingi… Bet štai Dark Void kūrėjai nutarė išbandyt šią formulę ir sukūrė išties prastą žaidimą. Ir prastas jis nebūtinai dėl to, kad yra trumpas, monotoniškas ir iki galo neišbaigtas…

Truputį norisi pamėtyti akmenukų į žaidimo leidėjų Capcom daržą ir pašūkauti ant jų, kad nebežiūri, ką daro. Kai pagalvoju, jog žmonės važiuoja sniegu užverstais keliais į parduotuves, paskui stovi eilėse ir galiausiai sumoka už Dark Void, mane apima siutas. Pasakyti, kad žaidimas paprasčiausiai tiek nevertas, yra maža. Dar būtinai reikėtų pridėti ir visas abejones dėl jo pirkimo esant nemažai nuolaidai. Nes kažkodėl dabar, žiūrint į Dark Void ir matant šalia jo kainą, mane iškart užplūsta tuzinas minčių, kaip aš tuos pinigus galėčiau panaudoti protingiau. O jei tokių minčių žiūrint į žaidimo dėžutę apskritai kyla, tai jau pirmas pavojaus ženklas, kuris nurodo, jog pirkti neverta.

Tikra tuštuma

Pavadinimas atspindi patį žaidimą, nes aiškiai matyti, kad jo kūrėjai per daug nesigilindami tas vietas, dėl kurių abejojo, paliko tuštumai užpildyti. Dėl to labai daug juokingų spragų, visų pirma, žaidimo siužete. Čia žaidėjui tenka lakūno Vilo vaidmuo. Po lėktuvo avarijos jis su žavia koordinatore Ava atsiduria Bermudų trikampyje ir persikelia į alternatyvią realybę. Joje herojai sutinka grupelę žmonių, kurie futuristiniais ginklais ir erdvėlaiviais kovoja su savotiškos rasės ateiviais, kuriuos visi vadina stebėtojais.

Jokia papildoma informacija apie juos nesišvaistoma. Pasakoma tik tiek, kad galima paimti ginklą į rankas ir juos žudyti, nes stebėtojai nori pakeisti antrojo pasaulinio karo eigą ir ilgainiui pavergti visą žmoniją. Kodėl jų motyvai tokie? Iš kur jie kilę ir ar ten nėra kitokių rasių ateivių? Ar jie patys savo technologijų architektai? Ar visa jų įranga iš ateities? „Eik sau, žaidėjau“, — pamanė kūrėjai ir paliko siužetinėje linijoje juodas tuštumas. O kad jos labai nedraskytų akių, žaidime pateikiama iki kaulų smegenų šabloniška meilės istorija, šimtą kartų matytos misijos ir savotiški siužetiniai vingiai. Bet vieno dalyko siužete aš iki šiol nesuprantu: kurių galų jiems reikėjo į žaidimą įtraukti garsų serbų išradėją ir fiziką Nikolą Teslą? Kaip veikėjas, jis visiškai neišplėtotas ir jo indėlis čia (jei ir yra) labai jau nedidelis. Toks įspūdis, jog kūrėjai šią asmenybę panaudojo vien tam, kad stebėtojai turėtų ką pagrobti, o tu, žinoma — ką gelbėti.

Nieko išradingo

Kūrėjai labai gyrėsi, kad būtent jie bus tie mūsų, žaidėjų, išganytojai, kurie suteiks priedangų sistemai naują prasmę. O tą jie ruošėsi padaryti sukurdami vertikalius susišaudymus, kai Vilas kabarojasi kokiomis nors atbrailomis ir kartu šaudo į priešininkus. Na, labai gaila, bet kabarojimosi ir šaudymo metu aš nepajutau nei kokio nors malonumo, nei poreikio tą daryti. Ir tai blogai. Jei žaidi ir garsiai arba tyliai svarstai, kam viso to reikia, vadinasi, kūrėjai sukūrė kažką bereikalingą. Bet ką daryti, jei tą kažką bereikalingą kūrėjai intensyviai reklamavo ir gyrė? Suprantu, jog tai kažkuria prasme naujoviška, tačiau faktas, kad žaidimuose kažko panašaus niekas iki šiol nedarė, dar nereiškia, jog tai būtinai reikia išbandyti. Aš net neabejoju, kad daugelis rimtų kūrėjų studijų kažkada jau svarstė galimybę paruošti vertikalius susišaudymus su priedangomis, tačiau jų atsisakė, nes tiesiog nevertino jų kaip reikalingo dalyko žaidime. Akivaizdu, kad Dark Void kūrėjai neapsiskaičiavo, bet kažkurią dalį žaidėjų pinigų dėl visų reklamų ir pagyrų jie tikrai atsirieks…

Nieko įspūdingo

Antras, bet turbūt ir pagrindinis dalykas, kuris reklamų ir pristatymų metu išskyrė Dark Void iš krūvos kitų veiksmo žaidimų, buvo labai retai pasitaikanti veikėjo galimybė skraidyti. Bet ne šiaip skraidyti, o naudojantis raketine kuprine. Tokius pasiskraidymus aš tesu matęs smagiame 1991 metų vaikystės filme The Rocketeer. Būtent dėl to nekantravau išbandyti Dark Void ir smagiai praleisti kad ir porą vakarų skraidydamas padebesiais ir atlikdamas užduotis. Tačiau malonumas skraidyti šiame žaidime trunka tol, kol turi pultelį arba neprivalai kautis su priešais. Vos gavau progą paskraidyti, mano veikėjas nuo pačių jautriausių pelės trūkčiojimų tampėsi ir sukiojosi kaip patrakęs, o apie kažkokį šaudymą ir pataikymą išvis negalėjo būti nė kalbos.

Todėl prieš pradėdamas skraidyti su raketine kuprine aš turėjau dar gerokai pakirmyti nustatymų meniu ir sureguliuoti pelės jautrumą taip, kad galėčiau bent jau minimaliai kontroliuoti nenumaldomą veikėjo blaškymąsi skrendant. O tai labai reikalinga, nes kai skraidai, svarbiausia ne išvengti kažkokių kliūčių, ne atlikti pavojingus manevrus, o monotoniškai šaudyti į ekrane besitrinančius priešų kovinius laivus. Jie nėra dideli, todėl tokių reikės nušauti tikrai ne vieną, ir tai neretai erzina. Savaime suprantama, kad laiko maloniems pasiskraidymams po apylinkes beveik nebelieka, nes tik pabandyk kur paskristi, iškart prasidės įkyrus kulkų lesimas. Beje, kalbant apie kulkų lesimą ir veikėjo sužeidimus, tai turbūt pirmasis žaidimas, kuriame mane labai sunervino, kad nėra gyvybės indikatoriaus. Kažkam iš kažkur pradėjus šaudyt, vaizdas kartais nei iš šio, nei iš to pradeda intensyviai raudonuoti ir galiausiai užgesta pranešdamas, jog žaidimas baigtas.

Žaidžiant nuotaiką šiek tiek praskaidrina tai, jog kai skraidydamas su raketine kuprine atsiduri šalia priešų kovinio lėktuvo, gali nuspausti klavišą „E“ ir tokiu būdu už jo užsikabinti. O užsikabinus tereikės atsikratyti piloto ir iškart užimti jo vietą. Tiesą sakant, priešų lėktuvas kažkokios didelės naudos neatneša, tiesiog juo skraidyti yra gan smagu. Bet ir vėl — tik pirmus keletą kartų. Vėliau šviežumo jausmas prapuola kaip į dangų. Visgi smagu, kad kurį laiką vykstant oro kovoms skraidai su raketine kuprine ir svarstai, vogti priešų lėktuvą ar nevogti? Tingiu dabar tai daryti ar netingiu? Vis šioks toks užsiėmimas…

Statistinė šaudyklė

Kai nekybosi ore, Tau teks bėgioti po lygius ir šaudyti į visiškai vienodus priešininkus. Žaidime beveik nesijaučia skirtumo tarp įvairių lygių. Na, gal šiek tiek skiriasi aplinka, bet kai ir ore, ir ant žemės — tos pačios spalvos ir vaizdai, visi nedideli skirtumai ir privalumai iškart netenka reikšmės. Visa kita — kaip labai vidutiniškoje trečiojo asmens šaudyklėje: bėgioji, šaudai, pamėtai granatų, kai prieš akis per daug priešų susikaupia, ir visą procesą kartoji iki pat titrų.

Iš viso galima susirankioti šešis ginklus, iš kurių trys — žmonių, o kiti trys — ateivių. Tik neskubėk džiaugtis, nes aš beveik tikras, kad iš visų šešių dažniausiai naudosi tik vieną arba du. Nes kam save apsunkinti nereikalingom problemom šaudant iš kvailai sukurtų ir integruotų į žaidimą ginklų, jei galima čiupti patikimą ir juo lengvai visus išguldyti. Be kita ko, kūrėjai apribojo Vilą — jis gali nešiotis vos du ginklus, todėl likę keturi visą laiką gulės nenaudojami.

]b]Užmarštin

Žaidimo grafika atrodo neblogai, tačiau monotoniška aplinka ir kai kurie itin prasti žaidimo dizaino sprendimai sugniuždo bet kokias viltis jam suspindėti bent jau šioje srityje. Kita vertus, kai kurie veikėjų modeliai tikrai patraukė akį, tačiau gaila, kad veikėjai visiškai neišplėtoti ir dėl to darosi apmaudu. Apmaudu, nes kūrėjai sukuria kažką gražaus arba sudaro visas tinkamas sąlygas kokiam nors teigiamam dalykui, o paskui viską išeikvoja ir kažkur pradangina. Lygiai taip pat ir su veikėjų įgarsinimu. Geras, tinkamas, pasamdyti rimti aktoriai, tačiau įdomaus ar sumanaus teksto jiems ryškiai pagailėta…

Dark Void išties neturi nė menkiausios galimybės net bandyti lygintis su tokiais šio žanro hitais, kaip Gears of War. Taip, tokių žaidimų, skirtų žaisti kompiuteriu, nėra daug, bet tokiu atveju reikia savęs paklausti: ar aš tikrai pasiruošęs pirkti ir žaisti bet ką, ar geriau palauksiu keletą mėnesių, nudirbsiu darbus, kurių prisikaupė, ir tada pažaisiu kažką, kas yra tikrai kokybiška ir gerai sukurta? Puikus pavyzdys šiuo atveju — Mass Effect 2. Sugretinus jį ir Dark Void, pastarasis kaipmat nuskrieja toli toli į tamsiąją tuštumą, iš kurios ir atkeliavo…