„Catherine“ yra vienas iš tų keistų japoniškų žaidimų, kuriuos dažniausiai perka tik užkietėję japonofilai arba naujomis video žaidimų srovėmis besidomintys žaidėjai. Tai toli gražu nėra standartinis žaidimas, tačiau tie, kurie suteiks jam šansą, bus apdovanoti su kaupu.
Kaip pasakoja „Catherine“ prodiuseris Katsura Hashino, jam dar tebedirbant prie „Shin Megami Tensei: Persona 4“ (2008) kilo mintis sukurti naują žaidimą vyresnės kartos žaidėjams. Iš pradžių planuota, kad jis bus apie košmarus, kuriuos tarpuose tarp mūšių sapnuoja kareiviai.
Labai greitai šios idėjos buvo atsisakyta. K. Hashino suprato, kad auditorijai bus sunku susitapatinti su tokiu personažu – juk tik maža dalis trisdešimtmečių ir apskritai bet kokio kito amžiaus žmonių yra tarnavę armijoje ir juo labiau dalyvavę kovose.
Tuomet buvo sumanyta kurti žaidimą apie tai, su kuo anksčiau ar vėliau susiduria kiekvienas žmogus: apie pereinamąjį laikotarpį, kai galutinai atsisveikinama su vaikyste ir pradedama gyventi savarankišką, nepriklausomą bei atsakingą gyvenimą.
Taip prasidėjo „Atlus Persona Team“ darbai prie „Catherine“. Žaidimas pasakoja apie 32 metų programuotoją Vincentą Brooksą ir jo bendraamžę draugę Katherine Mcbride. Kartą ji susitinka su Vincentu puodeliui kavos ir jam prasitaria, kad jai skambino mama ir teiravosi, kaip einasi santykiai su Vincentu. Katherine puse lūpų užsimena, kad jiedu su Vincentu jau pakankami ilgai kartu ir būtų pats metas susituokti. Vincentas kaip įgeltas atšauna, kad tam nėra reikalo, esą viskas gerai ir taip, kaip yra, kam čia pančiotis tomis biurokratinėmis grandinėmis. Tada Katherine panaudoja slaptą ginklą: ji pasisako, kad nuo jo laukiasi. Vincentas pasimeta. Katherine nieko nedelsdama su motiniška įtaiga praveda tėvystės instruktažą: Vincentui nebedera vakarais trainiotis po barus, jo sujauktas butas nuo šiol turi būti tvarkingas, be to, jam nebeleidžiama pirkinėti naujų mobiliųjų telefonų ir kompiuterių – būsima šeima privalo taupyti kiekvieną centą.
Pavakariop nupėsčiavęs į barą, Vincentas pasidalina rūpesčiais su savo trimis senais draugais. Negavęs jokio apčiuopiamo patarimo, būsimasis tėvas prisigeria ir lieka bare iki vėlumos.
Prie Vincento pasisiūlo prisėsti žavi dvidešimtmetė, apsivilkusi vien tik baltais apatiniais drabužiais bei tokios pat spalvos pėdkelnėmis, – ji vardu Catherine. Vincentas akimoju su ja susibičiuliauja. Po minutės išaiškėja, kad Catherine įkūnija viską, ko po vedybų bijo netekti Vincentas, – nevaržomą, nereguliuojamą ir neatsakingą gyvenimą. Negana to, Catherine ne tik nuodėmingai graži, bet ir elgiasi kaip moteris, kurios jis giliai širdyje visuomet norėjo: ji nepriekaištauja, nenurodinėja ir net pateisina nerūpestingą Vincento gyvenseną. Kam iš vis reikalingos tos vedybos? – klausia Catherine apstulbusio Vincento. Nei būdamas bare, nei paskui su atsibudęs savo bute, Vincentas Catherine niekaip nesiryžta pasakyti, kad jau turi potencialią žmoną ir galbūt netgi vaiką.
Bet tai ne blogiausia. Likus dienai iki lemtingo susitikimo su Catherine, Vincentas susapnavo pranašišką košmarą: jis su kitais žmonėmis, tapusiais avimis, turėjo lipti didele iš kubų suręsta konstrukcija. Kažkoks paslaptingas balsas pranešė, kad jeigu jis nukrisiąs, jis žūsiąs tikrovėje, nors čia tik sapnas.
Netrukus ima sklisti gandai, kad pradėjo mirti jauni, maždaug trisdešimties metų sulaukę vyrai. Jų iš siaubo sumedėję kūnai be jokių smurto žymių randami lovose, kuriose jie taikiai miegojo. Kalbama, kad visi iš jų mirė sapnuodami. Padavėja ir artima Vincento draugė Erika sako, kad tie nelaimėliai apgaudinėjo savo merginas ar žmonas, todėl taip jiems ir reikia. Vincentą kamuoja kiti rūpesčiai, todėl jis tokias šnekas nuleidžia juokais. Jis pasigailės.
Maždaug šiuo momentu antrą kartą ir rankas paimi jau spėjusį atšalti konsolės pultelį. Aš nejuokauju. Tikriausiai pusę, – jei ne daugiau, – „Catherine“ žaidimo užima vaizdo intarpų žiūrėjimas. Žaisti tiesiogine ta žodžio prasme duodama dviem atvejais: būnant „Paklydusių avių“ bare arba naktį, sapnuojant košmarus.
Tai nėra blogai. Žaidimo siužetas nėra tipinė melodrama. „Catherine“ istorija savo siurealistiškumu bei subtiliu humoru primena Haruki Murakami romanus, todėl būti jos liudininku ir aktyviai veikti jos eigą yra labai įdomu.
Vincento plėšymasis tarp Katherine ir Catherine nėra svirduliavimas tarp gėrio ir blogio polių. Margomis asmenybėmis pasižymintys „Paklydusių avių“ lankytojai Tau greitai įrodys, kad blogis ir gėris viso labo yra tik reliatyvios sąvokos. Kiekvienas žmogus, su kuriuo šnekėsiesi, turi savitą požiūrį į vedybas, į moteris, į darbą ir apskritai į gyvenimo prasmę. Labai dažnai ir pats turėsi progą pareikšti nuomonę apie tai. Bet prieš kalbant pravartu gerai pagalvoti.
Tavo elgesys nulems kurią iš devynių galimų žaidimo pabaigų išvysi. Padaręs ar pasakęs ką nors svarbaus, apatiniame dešiniajame kampe pamatysi matuoklį, rodantį į kurią pusę – chaoso ar tvarkos – Vincentas krypsta.
Nemažai svarbių pasirinkimų atliksi su draugais nerūpestingai riogsodamas bare. Vincentas gali naudotis telefonu, gerti įvairius gėrimus, pavyzdžiui, viskį, kokteilius, sakę, išmėginti savo jėgas žaidimų automate ir, svarbiausia, šnekučiuotis su baro svečiais.
Tačiau ši taikių pašnekesių idilė tęsiasi neilgai. Greitai atžingsniuoja vidurnaktis ir Vincentas šliaužia namo miegoti. Užmigus prasideda košmarai.
Košmarų pasaulyje kiekvienas žmogus kitus asmenis mato kaip avis. Visi vyrai, bent kartą buvę neištikimi, atsiduria viename kolektyviniame sapne. Kaip ir beveik viskas šiame žaidime – tai simboliška. Vyrai – tai viena didelė avinų banda, kurią gainioja piemenį atstojanti religija. Pagundos, vedančios iš kelio, vaidmenį atlieka Catherine, kuriai įkandin sekdami vyrai patys to nežinodami tampa tarytum avinais, vedamais į skerdyklą, kur šeimininkauja apsukrusis pragaro šefas Astaroth. Tie, kurie nepaiso piemens ir paleistuvauja, patenka į košmarą, kuriame jiems suteikiamas paskutinis šansas pasitaisyti, – tereikia pasiekti tikslą. Nusigavus iki jo, būna išpildomas bet koks noras ir atleistos visos neištikimybės nuodėmės.
Žaidimo tikslas – pasiekti gigantiško, regis, tuščiavidurio bokšto viršūnę. Panašiai kaip žaidime „Q*bert“ (1982) , reikia karstytis erdvinėmis iš kubų sudarytomis konstrukcijomis. Kopti į viršų būtina greitai, mat apačioje esantys blokeliai palaipsniui nugarma į bedugnę. Kiekvieno aukšto pabaigoje pasirodo bosas. Jis visuomet būna kokia nors Vincento baimė: demoniškas autobuso dydžio kūdikis, išprotėjusi moteris su vestuvine suknele arba baisusis Vincento antrasis aš. Pagrindinio herojaus išvaizda, eisena ir mirties animacijos turi nostalgiškų sąsajų su kitu japonišku žaidimu „Ghosts’n Goblins“ (1985).
Pasiekęs vienos iš daugybės atkarpų viršų, pakliūni į įmantrią ore gravituojančią salą, kurioje glaudžiasi visos iki šičia nusigavusios avys. Su kiekvienu etapu jų gretos vis retėja ir retėja. Čia stoviniuodami laukia visi vyrai, ateinantys į „Paklydusių avių“ barą. Su jais gali dalintis laipiojimo metodais ir pirkti specialius daiktus, leidžiančius kopti lengviau. Prieš patekdamas į kitą kelionės etapą dar privalai klausykloje atsakyti į kokį nors dviprasmišką klausimą, pavyzdžiui: po vedybų gyvenimas baigiasi ar tik prasideda? ar verta aukoti save dėl mylimo žmogaus? Patiko tai, kad paskui leidžiama pažiūrėti, kaip atsakė kiti „Catherine“ žaidę žmonės (reikalingas interneto ryšys).
Laipiojimas kubeliais nėra pati stipriausia „Catherine“ vieta. Negaliu teigti, kad šiam žaidimo segmentui trūksta gylio: norint pasiekti viršų, būtina išmokti įvairių lipimo technikų, ropštis trukdo įvairių rūšių blokai, turintys žalingas savybes, pakeliui galima pirkti visokius pastiprinimus ir panašiai. Tačiau šie sliuogimo viršun galvosūkiai jaučiasi lyg būtų antraeilė veikla, nuskausminanti kito vakaro laukimą, kai vėl atsiduri bare ir bandai spręsti Vincento bei, lyg koks socialinis darbuotojas, aplinkinių bėdas. Laipiojimo lygių nemėgti stumia dar ir tas faktas, kad jie labai sudėtingi, o Vincentas – tikras išgverėlis.
Siužetinė „Catherine“ dalis taip pat turi trūkumų. Didžiausias iš jų – sunku suprasti, kokias pasekmes turi vienas ar kitas atliktas veiksmas. Kartais netgi atrodo, jog priimti sprendimai beveik neturi įtakos Vincento elgesiui. Pasitaiko ir atvejų, kai visai nekaltas žodelis gali prišaukti isteriškų emocijų taifūną.
Visas „Catherine“ klaidas atperka puikiai parašytas scenarijus, pagal kurį, beje, Akira Kawakami yra parašęs romaną, aukšto lygio animaciniai intarpai iš anime virtuozų „Studio 4°C“, labai profesionalus įgarsinimas ir mistiška, bauginanti, įtampą kelianti muzika iš „Persona“ žaidimų kompozitoriaus Shoji Meguro.
„Catherine“ lengviausiu sudėtingumo lygiu įveikiau per dešimt valandų. Nė kiek neabejoju, kad žaidimą būtų įdomu pereiti ir antrą sykį – atliekant kitokius veiksmus nei pirmą kartą galima pamatyti ir sužinoti daug naujų dalykų, jau nekalbant apie naujas pabaigas.
„Catherine“ turi ir dviejų žaidėjų režimą, bet jis nėra itin patrauklūs. Žaisti vienam įdomiau. Dar siūlomas papildomas „Babel“ režimas, kuriame, kaip nesunku įspėti iš pavadinimo, reikia vėl keberiotis į bokštą. Tik nebe vieną, o keturis. Rimtas iššūkis mazochistams, kuriems nepakako pagrindinio režimo suteikto skausmo. Šiaip ar taip, kaip ir minėjau, laipiojimas tikrai nėra pagrindinė priežastis pirkti „Catherine“.
„Catherine“ išpagirios visus, kuriems įgriso kasdieniniai, standartiniai, metų metus nieko naujo nepasiūlantys žaidimai. Ironiška, kad žaidėjai komentaruose prašo daugiau tokių žaidimų kaip „Catherine“, bet vos tik jie pasirodo prekyboje, vietoje paprastai nusiperka naują „Call of Duty“, „Need for Speed“ ar „Battlefield“ . Tai lygiai tas pats, kas agituoti prieš piratavimą ir tuo pačiu būti uploaderiu Linkomanijoje.