Blue Estate — žiauri, seksistinė, rasistinė ir šlykščius stereotipus išryškinanti šaudyklė ant bėgių. O gal ir ne. Greičiau jau tai kvailoku, bet kandoku sarkazmu pasižyminti pramoga atkeliavusi iš devyniasdešimtųjų, kai visi pradžioje mūsų įvardinti dalykai netrikdė žaidėjų — tai buvo norma. Tiesa „Blue Estate“ devyniasdešimtuosius primena tik atvira panieka politkorektiškumui, tai visiškai nereiškia, kad jis atsilikęs kitomis prasmėmis. Priešingai. „Blue Estate“ verčiasi per galvą, kad tik būtų aktualus. Apie tai byloja ir azijiečių mafijos lyderio lifte, peiliu išraižytas užrašas skelbiantis, kad tuo liftu važinėjosi ir Denis Rodmanas.

Koks pasaulis, tokie ir komiksai, o „Blue Estate“ tėra interaktyvi vieno jų versija. Ir po šimts, nepaisant to, kad dalis žaidime matomo turinio gali būti traktuojama kaip užgauli ar žeminanti, susitramdyti ir nustoti kikenus bus sunku. Žaidimas tiesiog velnioniškai gerai parašytas. Sukaltas iš pigių, AAA pramonėje naudojamų klišių ir be atvangos kandantis visiems ir viskam. Nors žaidime naudojamas juodasis Humoras lėkštas kaip Katlerio bajeriai Facebook‘e, bet čia bent jau užkabinamas platesnis temų spektras. Į žaidimo scenaristo akiratį pakliūna viskas, nuo nučiunkto holivudinio kino ir pigių efektų iki tarptautinių santykių.

Nupasakoti žaidimo siužetą gan sunku, nes tiesą sakant aš jo normaliai ir nesupratau. Kinai ar tai korėjiečiai pagrobia Italų mafijozo paną, jis eina jos vaduoti, tačiau pakeliui paaiškėja, kad konfliktas kur kas gilesnis. Kinai, ar tai korėjiečiai pasirodo gviešiasi mūsų herojaus tėvo turtų, tad laiko įkaitu jo žirgą. Donas Lučiano mylį šį žirgą labiau nei savo sūnų, tad pakiša jį, o planui neišdegus dar ir pasamdo kiečiausią žudiką Los Andžele. Taigi, žaidime mes valdome jau du herojus. Toliau veiksmas nusirita į kanalizaciją ar mažai nuo jos kuo besiskiriantį greito maisto fabrikėlį. Galiausiai kinai arba korėjiečiai dingsta nuo vaizdo, o jų vietoje kažkodėl atsiranda rytų europiečiai, su Kuškuš…, Kažkoš… Ko koškinu priešakyje. Taigi azijiečius pakeičia rytų europiečiai, bet veiksmas lieka tas pats, kol galiausiai mes nubundame Jamaikoje, kur mus persekioja čiabuviai turintys kanapės augintojų ir vudų mokslų daktarų laipsnius.

Toks tad geografiškai platus nuotykis, kurį bergždiai mėginama sujungti į vientisą istoriją. Kaip ten bebūtų, tai, kad aštuoni žaidime esantys lygiai nesiklijuoja į visumą nėra blogai. Kaip jau minėjau. Kiekviename jų esantys dialogai ar pastabos už kadro parašytos labai gerai, tad žaidimas pakankamai juokingas ir be jokio konteksto. O štai žaismo prasme skirtingos vietovės suteikia daug privalumų. Visų pirma gauname iš ties skirtingai atrodančius lygius, o kiekvienas jų dar ir išsiskiria kiek kitokiu žaismu ir dinamika.

Kaip jau minėjau — „Blue Estate“ yra šaudyklė ant bėgių, kitaip tariant tokia šaudyklė, kokią esame pratę matyti žaidimų salonuose. Veikėjas žemėlapyje juda pats, o žaidėjui belieka tik taikytis ir spusčioti gaiduką. Asmeniniam kompiuteriui išleista šio žaidimo versija buvo skirta LeapMotion priedėliui, tad taikėmės ir šaudėme pirštu. PlayStation 4 konsolei skirta versija šaudymui pasitelkia DualShock 4 pultą, kurio padėtis erdvėje sekama naudojant PlayStation kamerą.

Matomai kūrėjai nenorėjo visiškai perrašyti turimo technologinio sprendimo ir pritaikė jį pulteliui kaip išeina. Todėl žaidimas visiškai nenori veikti su Move valdikliu, kuris be abejo yra kur kas patogesnis šaudyklėms, o ir su Dualshock 4 veikia ne tobulai. Tiesa to visiškai nejusite kai rankose bus automatinis ginklas ar šratinis šautuvas, bet šių ginklų amunicijos atsargos ribotos. Vadinasi teks naudotis ir pistoletais, kurių apkabos neribojamos, bet jose yra gan menkas skaičius kulkų. Vadinasi ginklą reikia nuolat užtaisinėti, o taiklumas tampa labai aktualus.

Bėda tame, kad taikiklis turi šlykščią savybę nusimušti nuo centro. Greičiausiai todėl kūrėjai žaidime ir sukūrė specialų ginklo kalibravimo mygtuką. Jei užtaisymo, artimos kovos, ar fizinio veiksmo metu žaidėjai pakeitė sėdėjimo pozą ar tiesiog kiek kitaip pakreipė pultą, ginklo taikiklis ekrane kaip mat nusimuša. Todėl žaidžiant tenka nuolat spusčioti ne tik užtaisymo, bet ir taikiklio kalibravimo mygtukus. Ilgainiui su tuo apsipranti, tačiau akimirkų kai baigiasi automato ar medžioklinio šautuvo šoviniai, vis tiek lauki su nerimu.

Apart to, visi likę žaidimo elementai yra tiesiog puikūs. Istorija mena ne vieną atvejį kai kažkas mėgino gaivinti šiaip jau mirštantį šaudyklių ant bėgių žanrą. Nors tokio tipo žaidimai išpopuliarėjo arkadų salonuose, ne vienas jų buvo išleistas ir konsolėms. Natūraliai buvo manoma, kad judesiu valdomų žaidimų bumas padės atsigauti ir šiam žanrui, tačiau atrodytų kūrėjai vis pritrūkdavo fantazijos ar talento, kad konkuruoti su tradicinėmis šaudyklėmis. Na iš ties. Kodėl kažkas turėtų patikėti veikėjo valdymą scenaristams, jei įsijungę skriptais persotintą Call of Duty galime bėgioti patys? Seniau atsakymas buvo aiškus — bėgių šaudyklės išsiskyrė geresniais efektais ir grafika, bet dabar tai jau nebeturi reikšmės.

Tačiau negalime pamiršti ir to malonumo taikytis į ekraną rankose laikomu ginklu ar pulteliu, o ne sukiojant analoginę svirtelę. Šaudyklės ant bėgių yra savotiškas žanras ir jo populiarumo sumenkimas, nors ir pagrįstas, vis tiek yra nemaloni žinia. Ypač turint galvoje, kad ir žaismo prasme jis tebegali pasiūlyti kažką nauja. „Blue Estate“ tampa šio teiginio įrodymu. Kūrėjai gan sėkmingai išnaudojo lygių ir personažų įvairovę tam, kad kiekvienas jų taptų išskirtinis. Kiekvienas šio interaktyvaus komikso skirsnis išsiskiria vis kitokia dinamika. Jei pirmi pora žaidimo lygių yra ypač intensyvaus veiksmo, tai vėliau jis kiek sulėtėja, žaidėjui pamažu siūlomi nauji taktiniai sprendimai. Pavyzdžiui lygis kanalizacijoje visas nusėtas bombomis, kurios ne tik kad dailiai sprogsta, bet ir padeda sutaupyti šaudmenų. Tiesa, turint galvoje, kad šiame žaidime dažna patalpa įveikiama bent porą kartų, žaidėjas yra raginamas papildomai strateguoti sprendžiant, kuriuos užtaisus sprogdinti dabar, o kuriuos vėliau. Kiti žaidimo lygiai, perteikiantys kovas kapinėse ar golfo aikštyne, išsiskiria dinaminėmis sekomis, kurių metu net nebūtina nukauti visų priešų. Mūsų herojai persekioja kokį niekšą, ar priešingai — patys mėgina išvengti persekiojimo, tad tokiais momentais kur kas svarbesnis pastabumas. Kelyje pasitaikančios fizinės kliūtis čia kelia kur kas didesnį pavojų nei priešo šauliai, tad tenka mikliai suktis ir vykdyti gestų komandas. Žaidžiant su PlayStation 4, šios komandos atliekamos braukiant pirštu per lietimui jautrų pultelio paviršių.

Beje, gestai reikalingi ir tam, kad nustverti šovinių ar sveikatos atsargas, nukauti per arti priėjusį priešininką ar pasitaisyti vis ant veido krentančius Lučiano plaukus. Beje, tai dar viena trenkta savybė, nes Tonis nešioja ilgus plaukus, o šie nuolat krenta ant akių ir užstoja vaizdą ekrane.

Greta to, žaidime pilna ir kitokių trikdančių sekų. Mūsų herojai gali slystelėti ir nukristi, tuomet esame priversti atsišaudyti ne iš pačios patogiausios pozicijos. Arba dar geriau… Įlipę į šunų feromonus tapsime ypač patrauklūs mažiems čihuahua veislės šunyčiams. Šie tik ir taikysis nučiupti ir patratinti herojaus koją, o tai be abejo, labai trukdo susikaupti šaudant.

Blue Estate — mechaniškai puikus šaudyklės ant bėgių pavyzdys, primenantis, kad šis žanras yra gyvas ir jis vertas mūsų dėmesio. Kaip ten bebūtų, vien mechaninių sprendimų negana. Gera humoro dozė niekaip neatsveria pagrindinių žaidimo trūkumų — o tai nekorektiškai veikiantis DualShock 4 pultas ir ypač trumpa žaidimo trukmė. Blue Estate rasime vos 8 lygius, tad miklesni žaidėjai visą siužetinę kampaniją įveiks vos per 4 valandas. Žinoma, vėliau galima kelti sudėtingumo lygį ar mėginti sumušti savo pačių ar draugų rekordus, tačiau tai jau mėgėjams skirtos pramogos.

Tas pats tekstas, tiems kas nemėgsta skaityt.

Vizuali žaidimo pusė yra priimtina. Blue Estate kūrimui naudotas Unreal varikliukas, tad čia dažnai išlenda ir šio varikliuko trūkumai — plastikiniai it laminuoti žmonių veidai, tragiška lūpų sinchronizacija ir panašiai. Antra vertus, meninė pusė įgyvendinta visai padoriai. Lygiai ryškūs ir įvairūs, žaidime tikrai nepagailėta įvairiausių sunaikinamų objektų, o kūrėjų bandymas papuošti žaidimo pasaulį komiksų knygelės štrichais, nors ir nelabai vykęs, bet vis tik suteikia žaidimo pasauliui šiokio tokio išskirtinumo. Jei žiūrėdami šią apžvalgą pajutote keistą trauką šiam žaidimui, mes rekomenduotume palaukti nuolaidų, arba dar geriau… Įkalbėkite, kad jį nusipirktų koks draugas. Nueisite į svečius, pasirinksite dviejų žaidėjų režimą ir prisižaisite. Nemokamai.