Ką tik apžvelgėme vieną „Confrontation“ stalo miniatiūrų žaidimo sistema paremtą nuotykių-vaidmenų žaidimą „Aarklash: Legacy“. Pasirodo, kaip tai nebuvo pirmas „Cyanide Studios“ projektas, paremtas būtent šia sistema. Dabar kompanija į uždaros betos rėžimą paleido dar vieną žaidimą, pavadinimu „Dogs of War“, mus vėl nukelsiantį į „Acherono“ pasaulį. Tačiau kiek kitokiu kampu.
Taigi, panašiai kaip „Aarklashe“, čia taip pat valdysime tam tikrą karių skaičių. Tik tai jau nebus paprastas nuotykių žaidimas, su kažkokio tikslo siekiančiais herojais. Ne, čia mes tapsime samdinių vadovais, aplink save rinksime už skatiką galvos nevengiančius padėti avantiūristus ir ėjimų strategijos pagrindu aiškinsimės santykius su tokiais pačiais „wannabe“ „warlordais“, kaip ir mes. Būsime lyg koks „Berserko“ „Griffitas“, ar „Juodosios Gvardijos“ kapitonas Kapitonas.
Pirmiausiai, vos tik pradėję žaidimą, gausime susipažinti su bendrais principais, trijų pakopų programoje. Pirmoji pakopa mus išmokys pačių pagrindinių judėjimo bei atakavimo veiksmų, antroji – šaudymo iš toli, magijos ir komandų, o trečioji pažers matematinių formulių. Norėdami pradėti patį žaidimą, privalėsime atlikti pirmą užduotį, o likusios dvi – kaip jau panorėsime. Bet, mano manymu, geriau pereiti visas tris.
Žvelgiant į visą sistemą paprastai, tai būtų kažkas panašaus į mums gerai pažįstamus „Herojus“. Taip sakant, nieko per daug paprasto, bet ir nieko „kosminio“. Tačiau perėjus visas tris pakopas, kyla mintis, jog šiuo žaidimu kūrėjai bandė perkelti patį „Confrontation“ stalo „wargeimą“ į kompiuterį. Tai atspindi eilė įvairiausių mechanikų. Pavyzdžiui, pats paprasčiausias judėjimas, kuomet „unitas“ gali judėti normaliai ir atakuoti, arba bėgti ženkliai didesnį atstumą, bet prarasti galimybę atakuoti. O kur dar galimybė pasislėpti už uolos, taip sumažinant priešo šansą pataikyti, „charge“ veiksmas, į savus unitus pataikančios strėlės („friendly fire“), skirtingų frakcijų „unitai“, turintys savo aktyvius ir pasyvius sugebėjimus, sumažinančias ar padidinančias tam tikrus atributus, keletas skirtingų sužalojimo laipsnių ir visa eilė kitų „taisyklių“.
Nemažos įtakos žaidime turi ir panašios į „Herojuose“ naudotas komandos. Tik čia, be gynybos ar laukimo komandų yra dar kelios. Visas įdomumus slypi jų ribotume bei veiksmingume, kuomet laiku aktyvuota atakos komanda gali padėti užversti priešo „unitą“ vienu ėjimu, o gynybos, atitinkamai, išsaugoti saviškį.
Atvirai sakant, visa ši komandų, taisyklių ir mechanikų gausa iš pirmo žvilgsnio sukėlė begalinę frustraciją („come on“, matematinės formules? Rimtai?). Bet paskui, išsiaiškinus pagrindinius principus (kurie, beje, nėra tokie sudėtingi, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio), žaidimas pasidarė itin smagus ir įtraukiantis.
Taigi, jau ko gero minėjau, kad žaidime yra trys frakcijos. Tai neutralieji „wulfenai“ (supraskit, vilkolakiai, „vorgenai“, bet man jie labiausiai panašūs į „LoL‘o“ katinuką „Rengarą“), beveik tradiciniai žmonės (šitie draugauja su milžiniškais sfinksais, vertina taiką, draugystę, vaivorykštes) ir nemarieji nemirėliai, visais būdais trokštantys įgauti kuo daugiau jėgos. Kiekviena frakcija turi tik jai skirtus karius, kuriuos bus galima tobulinti keliant talentus, ar perkant daiktus. Vėliau, pasikėlus atitinkamą lygį, bus galima įsigyti eilę naujų karių, kurie samdinių kompanijai įneš dar daugiau diversijos.
Kadangi žaidimas daugiau dėmesio skiria žaidimui tinkle prieš kitus žaidėjus, nei individualios istorijos plėtojimui, čia, atitinkamai, nerasime jokių misijų. Ar bent jau tokių, kokias įsivaizduojame. Pastarosios pateikiamos kitokia, panašia į kokį nors naršyklinį žaidimą, forma. T.y,. savo karius galėsime nusiųsti atlikti tam tikrų darbų, per tam tikrą laiko tarpą. Įdomu jog „misijos“ yra skirtingų tipų – sėkmės atveju (sėkmė nėra garantuota) suteikiančių arba auksinių, arba patirties taškų. Vienaip ar kitaip, tokios užduotys turėtų puikiai pasitarnauti keliant naujai nupirktų karių lygį, ar tiesiog siekiant šiokio tokio pelno, jei aktyviai žaisti nėra jokio noro.
Prieš kitus žaidėjus galėsime varžytis trijuose rėžimuose: „Death Match“ (įprastinis „užmušk oponento karius žaidimas), „King Of The Hill“ (tam tikroje zonoje išlaikyti savo karius) bei „Slay the VIP“ (reikia užversti oponento pusėje esantį VIP‘ą). Šalia to, bus galima kartoti jau pereitą trijų žingsnių programą ir išbandyti jėgas viename žinių įtvirtinimui skirtame mače prieš AI. Pastarąjį pereiti tiesiog būtina, kadangi teks kovoti su ženkliai gausesniu priešu, o neišnaudojus visų, ar bent didžiosios dalies esamų veiksmų pergalės pasiekti nepavyks. Tad siekdami pergalės, automatiškai išmoksime ir tuosius veiksmus, kurie žaidimą padarys įdomesniu.
Iš minėtų rėžimų, teko išbandyti „Death Match“. Kovoti teko prieš žmonių frakciją pasirinkusį žaidėją. Nepaisant 1 kario persvaros (jo naudai), kažkaip atsitiktinai pavyko išplėšti pergalę, suveikus atskirų „unitų“ išviliojimo strategijai. Visa tai užtruko 8 žaidimo ėjimus, arba ~30 minučių. Aišku, turint didesnes armijas ir abiems žaidėjams būnant itin atsargiems, mačas greičiausiai užtruktų ir apie valandą. Visgi, ta valanda prailgti neturėtų.
