Iš žurnalo PC Klubas 2005/10. Autorius: Blacknemo

Jing ir Jang, gėris ir blogis, tamsa ir šviesa — pagrindinė visų filmų, žaidimų, knygų ir kitų kūrinių tema. Žinoma, nėra reikalo dėl to stebėtis. Tema buvo gvildenama tūkstančius metų, tai — pagrindinis visų religijų motyvas. Kiekvienas iš mūsų girdėjome: „nedaryk to ir ano — tai blogai, padaryk tą ir aną — tai gerai“… Senas, bet pakankamai geras kūrinys „Tiberian Sun“ siūlo mums patiems nuspręsti, kaip mums elgtis — gerai ar blogai.

Turbūt retas iš mūsų prisimins, kad 1999 metais išleistas „C&C Tiberian Sun“ buvo trečiasis žaidimas iš jau tais laikais garsios (o dabar dar garsesnės) „Command & Conquer“ serijos. Turbūt būtų sunku paaiškinti, kodėl jau iširusi ir EA sudėtyje esanti „Westwood“ studija tuo laiku pasuko tokia keista kryptimi — nuo dabartinio pasaulio konfliktų, matytų pirmajame „Red Alert“, iki mokslinės fantastikos kovų. Toks staigus perėjimas nebuvo į naudą, kadangi vėliau kompanija niekad nebandė vėl grįžti prie šio modelio ir pasirinko užtikrintą kelią, išleisdama „Red Alert 2“, sulaukusį tikrai gerų vertinimų.

Žaidime mums tenka pasirinkti vieną iš kariaujančių pusių — „Global Defense Initiative“ (žinomi kaip GDI) arba „Brotherhood of Nod“ (žinomi kaip NOD). Pagal žaidime vyraujančius ženklus nesunku atspėti, kuriai pusei „Westwood“ priskyrė gerųjų vaidmenį, o kuriai — blogiukų. GDI ženkluose vaizduojamas erelis visą žaidimą neleidžia pamiršti, kad elgtis džentelmeniškai yra pagrindinis mūsų tikslas. Tuo tarpu NOD ženkle esantis skorpionas mielai gelia pirmiems pasitaikiusiems.

Nors žaidimo siužetas ir pasikeitė kardinaliai, tačiau valdymas liko toks pat geras, koks buvo ir ankstesnėse serijose. Jei teko bandyti ankstesnius „Command & Conquer“ serijos žaidimus, valdymas ir visa aplinka pasirodys intuityvi ir puikiai pažįstama. Tačiau keletas žaidimo naujovių nejučia diktuos gan savitą žaidimo stilių. Kad ir paslaptingasis resursas „Tiberiumas“. Na, žinau, kad visi karai vyksta dėl moterų, bet šitas kiek kitoks. Moterų čia nė kvapo, užtat daugybę prižėlusios žalios žolytės, dėl kurios pešasi šio pasaulio galingieji. Yra ir galingesnės žolės — mėlynosios (būkit ramūs, čia viskas legalu). Ji ne tik duoda daugiau žaidimo pinigų, bet ir gali jūsų kareivius paversti mutantais, o mutantai, kaip jau žinome, savo valgio nerūšiuoja į gerus ir blogus.

Kaip ir priklauso „Command & Conquer“, kiekvienas „unitas“ yra puikiai animuotas, nors tenka pripažinti, kad ne visi jie yra tokie gražūs. Pavyzdžiui, NOD kariuomenės tankas „Devil‘s Tongue Flame“ atrodo kaip didelė batų dėžė, kurią norisi tuojau pat spirti iš žaidimo. Tuo tarpu GDI tankas „Titan“, milžiniškas vaikštantis robotas, yra kažkas tikrai fantastiško ir nepakartojamo. Pataupius galima surinkti šių titanų armiją, kurios žygis į pergalę bus palydėtas nustebusių draugų šūksnių už jūsų nugaros. Jei kartais žaisite už NOD pusę, kiborgų armija gali pasirodyti stipresnė, nei jūs manėte iš pradžių. Drastiškai sumažėjus jų gyvybių skaičiui, jie sumažėja per pusę, tačiau vis dar šaudo ir gali rimtai kelti grėsmę priešininkams.

Atrodo, jog perėjimas prie mokslinės fantastikos turėjo atnešti į žaidimą daugybę naujovių. Net ne daugybę, o tiesiog visas žaidimas privalėjo būti naujovė. Deja, tačiau kuo toliau žaidi, kuo labiau tyrinėji žaidimą, tuo daugiau supranti, jog nieko naujo čia nėra. Žaidime rasite daugybę detalių iš kitų žaidimų. Vienas jų — „Dune 2“. Iš jo buvo pasiskolinti tokie elementai kaip NOD kariuomenės bagis arba GDI „Disrupter“. O „Tiberiumo“ užkrėstose žemėse atsirandantys mutantai yra labai artimi mįslingajam „Fremen“. Iš vienos pusės, žaidimas tikra palaima „Dune“ fanams, kurie gali peržaisti sąlyginai panašų žaidimą, tačiau tuo pat metu visi likusieji žaidėjai nusivils. Sveikas originalumas dar niekam nepakenkė. Beje, skolintasi ne vien iš „Dune“, randame labai panašių kovinių vienetų į tuos, kuriuos matėme „Starcraft“ ir „Dark Reigns“ žaidimuose.

Grįžtam prie pačio žaidimo. Valdymas, kaip jau minėjau, nėra sudėtingas nei naujokams, nei patyrusiems žaidėjams. Pasistatote jau iš anksto duotą bazę, kai kada turite užimti priešininkų bazę, renkate paslaptingąjį resursą „Tiberiumą“, iš kurio gaunate pinigus ir juos išleidžiate koviniams vienetams gaminti, bazei plėsti ir karui su priešininku. Viskas paprasta kaip du kart du. Nors tenka pripažinti, kad visiškiems naujokams šioje srityje pradėti nuo „Tiberian Sun“ tikrai nepatarčiau. Apskritai bendras žaidimo lygis gan sudėtingas, tuo labiau, jei iškart pradėsite nuo laisvojo režimo. Priešininkas negailestingai jums parodys kieno viršus, nes, tik prasidėjus žaidimui, po kelių minučių jūsų oponentas jau atsiųs pirmąją kareivių bangą, kurią jūs turėsite ne tik nugalėti, bet ir išsaugoti kareivių rezervą ir pereiti prie puolimo.

Priešininkų DI stiprus ir agresyvus, nors pradžioje tikrai gali atrodyti kitaip. Ypatingai tai jaučiama, žaidžiant kampaniją. Iš viso žaidimas siūlo dvi dideles kampanijas — vieną už GDI ir vieną už NOD. Kiekvienos iš jų pagrindinis tikslas labai paprastas — tapti absoliučiais pasaulio valdovais. Pradėję nuo nesunkių, lengvai įveikiamų misijų, pereisite prie tokių, kurias sulošti teks ne vieną kartą, norint tiksliai suvokti, kaip viską reikia atlikti. Dažnoje misijoje maža klaidelė lems pralaimėjimą. Tai ypatingai aktualu tose užduotyse, kur mums duodamas limituotas kareivių skaičius be galimybės nuolat pasipildyti karių.

Didelį stimulą žaisti kampanijas duoda ir puikiai sukurti „tarpmisijiniai“ filmukai. Tenka pripažinti, jog tai buvo viena iš stipriausių „Command & Conquer“ žaidimų serijos dalių. Ir nors aktoriai vaidina neypatingai gerai, bet bendras vaizdas vis vien priveda prie dar didesnio noro nugalėti. Juk prisipažinkit, kai jums graži mergina vos ne verkdama aiškina, jog būtinai turime laimėti, nejučiomis pradedate galvoti — pralaimėti negaliu. Smagu ir tai, jog filmukai puikiai atitinka būsimos misijos kontekstą.

Pabaigus kampanijas, siūlyčiau neišjungti žaidimo visam laikui, o būtinai pabandyti ir laisvąjį režimą. Drąsiai galima teigti, kad jis žaidimo gyvavimui prideda tikrai ne keletą valandų. Žemėlapių generatorius, kurio pagalba kiekvieną mūšį galime lošti unikalioje teritorijoje, yra išties puikus. Nors, žinoma, kiekvienas iš naujai sukurtų žemėlapių ir netrykšta originalumu, bet prisiminkime tai, jog žaidimas pasirodė 1999 metais. Pridėjus daugelio žaidėjų režimą ir galimybę lošti su kitais žaidėjais, žaidimą drąsiai galima rekomenduoti strategijų mėgėjams.

Dar viena svarbi žaidimo detalė yra puikus frakcijų balanso išlaikymas. Taip, NOD ir GDI nėra identiški priešai su skirtingais ženklais. Skiriasi jų kovos priemonės ir taktika, su kuria geriausia siekti pergalės. Didžioji dauguma GDI kariuomenės yra stipri ir tvirta, todėl puikiai tinka tiesmukam puolimui tiesiai pro priešininkų vartus. Puikiai sukomplektuotą GDI armiją sunaikinti yra nepaprastai sunku, tačiau didžiausias jos minusas yra lėtumas. Taip, greitų ir žaibiškų atakų, žaidžiant už GDI, teks atsisakyti.

Tuo tarpu NOD kariuomenė puikiai tinka gynybai ir griovimui (nenuostabu, juk jie blogiukai), tačiau, palyginus su GDI, ji yra daug silpnesnė. Būtent dėl šios savo silpnybės, NOD turi visomis keturiomis vengti kovų vienas prieš vieną arba armija prieš armija. Šiais atvejais pralaimėjimas garantuotas, todėl pasalūniška taktika jiems yra jau ne papildoma galimybė, o tiesiog būtinas dalykas, norint laimėti. Tinkamai išnaudojus NOD kovinių vienetų mobilumą, galima GDI priversti sumokėti milžinišką kainą už bet kokį puolimą.

Inžinieriai. Tai jau tapo beveik magiškas žodis bet kurioje C&C dalyje, ypatingai pirmose. Jie, kaip ir anksčiau, gali puikiai užiminėti priešininko pastatus, taisyti tiltus, savus pastatus ir karinius vienetus. Žaidžiant už NOD, juos galima paversti ir mirtinu ginklu priešininkui: susodiname į APC transporterį inžinierių, pasiunčiame į patį jų bazės vidurį ir vualia. Jei jums pavyksta užimti pagrindinę bazę, tankų gamyklą ir resursų rinkimo pastatą, galima sakyti, jog laimėjote. Šie trys dalykai yra bet kurios bazės širdis, o kaip žinome, be širdies dar niekas neliko gyvas.

„Tiberian Sun“ grafika, atsižvelgiant į tai, jog žaidimas sukurtas 1999 metais, atrodo tikrai gerai. Puikiai animuoti koviniai vienetai (nors, kaip minėjau anksčiau, ir iškyla keli nesklandumai, bet bendras vaizdas yra geranoriškai nuteikiantis). Galima paspoksoti į išties gražų gamtovaizdį, kuriame mums tenka negailestingai kariauti. Puikiai atrodo ir įvairūs sprogimai, šūviai ar šviesų žybčiojimai. Pavyzdžiui, sunaikinus NOD bagį, iškart po sprogimo matosi, kaip mašinos padangos išsilaksto į visas keturias pasaulio puses.

Apie muziką daug kalbėti nėra reikalo — ji nėra ideali ar tokia, kurios galėtum klausyti valandų valandas, bet ji gerai dera prie bendros žaidimo atmosferos ir netrukdo įsigilinti į patį žaidimą. Juk vis dėlto žaidžiame ne todėl, kad pasiklausytume muzikos. Bet tai negalioja „unitų“ įgarsinimui — jis daugiau nei tragiškas. Gal pirmas penkias minutes jis jums pasirodys ir nieko, tačiau po ilgesnio žaidimo laiko silpnesnės psichikos strategams gali prireikti rimtos specialistų pagalbos. Kariuomenės įgarsinimas yra toks monotoniškas, kad atrodo, jog radome vietą, kurioje „Westwood“ „sutaupė“.

Turbūt pastebėjote, jog visos recenzijos metu kartojasi žodis „gerai“. Ironiška, tačiau juo vienu galima būtų apibūdinti visą žaidimą. Tikrai sunku rasti tokią vietą žaidime, apie kurią galima būtų sakyti „puiku, šaunu, tiesiog nuostabu“. Strategijos mėgėjams tai —puikus žaidimas, kuriame jie ras daugybę senų, malonių detalių, ir mielai jį sužais, nenorėdami pamiršti senų, gerų laikų. Naujokams jis bus per sunkus ir net neįdomus, o ir pradėti dabar nuo jo būtų per daug drastiškas žingsnis. Jei jį žaidėte seniau, prisiminti dar kartą tikrai nepakenks, tačiau, jei bandyti neteko, geriau to ir nedarykite.