Kuomet jau buvau pradėjęs džiaugtis, kad tasai baisusis 4X strateginių žaidimų žanras iš tiesų nėra toks baisus, kaip kad buvau susidaręs tokį įvaizdį iš bendro skaitymo ir aplink sklandančių gandų (tokią nebaisumo prielaidą leido susidaryti pirmasis bei antrasis „Warlock‘ai“, ir „Galactic Civilizations 3“ ankstyvoji stadija), ėmė ir pasitaikė bjaurusis ančiukas. O bjaurus jis tuo, kad atneša tokio dydžio teksto sieną, prieš kurią nublaktų net Didžioji Kinijos siena, negana to, sustiprintą įvairiais kompleksiniais, daug dėmesio, atidumo ir planavimo reikalaujančiais „įtvirtinimais“. Aišku, net neabejoju, kad tokių ančiukų visoje 4x rinkoje yra tikrai ne vienas ir ne du, bet šiuo atveju „užsirauta“ ant ganėtinai naujo kūrinio, pavadinimu „The Last Federation“.
„The Last Federation“ žaidimo istorija, nors ir nėra labai smarkiai išplėtota, visgi, yra pagrindinis dalykas, kuris ir įformina žaidimo esmę. Trumpai perpasakojant, viskas skamba taip: mes (žaidėjas) esame paskutinis savo hidrų (tų pačių, prieš kurias Žemėje kovojo Heraklis) rasės palikuonis, tik laimingo atsitiktinumo dėka (mat buvo išvykęs verslo reikalais) išvengęs pražūties. Dabar jo pagrindinis tikslas yra atkurti šlovingą imperiją, tik jau ne tokią išnaudotojišką, kokia ji buvo iki tol (ir dėl ko ji buvo sunaikinta), o tolerantišką – it visomis vaivorykštės spalvomis nutviekstą rojų.
Iš tiesų, „The Last Federation“ savo pobūdžiu – ganėtinai unikalus. Tikrai, tai nėra dar vienas strateginis žaidimas, kuriame ėjimų strategijos pagrindu lakstytume po šešiakampius laukelius, atjunginėtume naujas teritorijas, jas užkariautume, statytume pastatus, pirktume naujus karius bei plėstume savo įtaką. Žinoma, kai kurie iš šių aspektų vis tiek išlieka, tačiau pasireiškia per kiek kitokią prizmę.
Kaip jau minėjau, pagrindinis žaidimo tikslas – sukurti savo svajonių federaciją. Tačiau yra viena „smulkutė“ problema – žaidimą pradedame visiškai „basi“ – turėdami tik savo mažutį erdvėlaivį.
Taigi, pirmiausiai turėsime išplėsti savo įtaką, atlikdami įvairius darbelius įvairioms rasėms, pelnydami jų malonę arba, priešingai, užsitraukdami rūstybę. Čia visas įdomumas tame, kad „The Last Federation“ socialinis – politinis – diplomatinis aspektas, galima sakyti, yra pats pagrindinis žaidimo šulas, nuo kurio priklauso tolimesnė sėkmė. Tai yra, ne priešų erdvėlaivių taškymas, ne savo erdvėlaivio „sąvadavimas“ planetas naikinančiais lazeriais, o atsargus planavimas, pažangiausių ir parankiausių rasių pasirinkimas bei tolimesnių santykių plėtojimas. Kitais žodžiais tariant, jei atnešime kosmines technologijas vienoms rasėms – pelnysime jų malonę, tačiau tuo pačiu metu užsitrauksime tas technologijas iš ankščiau naudojančių rasių neapykantą. Kitu atveju, kokios nors piratų bazės sunaikinimas bus priimtinas visoms rasėms.
Žinoma, prie tokio manipuliavimo prisideda ir rasiniai ateivių ypatumai. Štai, vieni labai mėgsta kreditus, o kitiems pinigai yra paskutinėje vietoje ir pagarbą galima pelnyti tik dvikovomis, kyšiais ir šantažu, o o netyčiomis užmušus šalies valdovą – laukti eilę mėnesių, kol nurims dėl naujo valdovo vietos kilusios baro muštynės.
Kitas įdomus šio žaidimo aspektas yra kovos. Tačiau priešingai kokiam nors kitam strateginiam žaidimui, savo erdvėlaivį valdyti ir į priešus šaudyti galėsime tik nustatytais atvejais (dažniausiai siekdami įvykdyti kokį nors susitarimą, su konkrečia rase). Nors visas procesas yra ganėtinai paprastas (nustatom judėjimo kryptį, pasirenkam norimą ginklą ir stebim veiksmą), vėliau atsiras komplikuotesnių dalykų, pavyzdžiui, specialūs, visą ėjimą suvalgysiantys veiksmai (pavyzdžiui, visas aplink esančias priešų raketas sunaikinsiantis energijos laukas, ar savo skydų paaukojimas, taip atstatant sąjungininkų laivų gyvybių taškus) naujų ginklų pasirinkimas, daugiau nei viena mūšyje dalyvaujanti kovotojų frakcija bei priežiūra, kad netyčiomis nenumušinėtume savų ir t.t.
Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad „The Last Federation“ tikrai nėra tas tipinis „Galactic Civilizations“ tipo imperijos statymo žaidimas. Didžiausią laiko dalį šiame žaidime praleisime keldami savo reputaciją atitinkamose planetose, rinkdami kreditus už tam tikrus darbelius ir manipuliuodami vienų simpatijomis, ar neapykantomis. Pabaigai vos nepamišau paminėti, pasiruoškit, čia teks skaityti daug. O žaidimo mechanikos pradės aiškėti tik po keleto valandų aklo spaudinėjimo. Nebent esat tokių žaidimų mėgėjas ir jau iš karto gebat susigaudyti kas, kur ir kaip.
