Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2009/01

Autorius: ARTOJAS

GTA IV yra atbulai keliaujantis žaidimas. Arba žaidimas, pakliuvęs į laiko spiralę ir pažeidęs laiko ir erdvės tęstinumą. Tai rytdienos žaidimas, pasirodęs vakar. Bent jau taip atrodo žiūrint iš apžvalgininko pusės.

Kas kartą (o pastaruoju metu gan dažnai) gavęs žaidimo diską su skaičiuku 2,3,4, jį į diskasukį dedu su konkrečiu tikslu — pažiūrėti, paieškoti patobulinimų, dažnu atveju jų nerasti, parašyti kritiką ir ramiai sau laukti kažko originalaus. Industrija įsisuko į protu nesuvokiamą tęsinių spiralę, o naujo pavadinimo sukūrimas turbūt išties yra labai rizikingas reikalas. Kaipgi kitaip paaiškinsi tokio žaidimo, kaip Far Cry 2, pasirodymą.

Panašu, kad Rockstar pasuko kiek kitokiu keliu. Koks jis ir kur jis veda, sužinosim netolimoje ateityje, tačiau jų žaidimų numeracija yra kiek kitokia. Naujas skaičius reiškia naujos eros pradžią, todėl žaidimus sunku lyginti. GTA III pradėjo naują erą smėlio dėžės žaidimų industrijoje ir GTA biografijoje. Po to pasirodė nuostabusis Vice City ar simsiškasis San Andreas. Iš esmės jie abu buvo lyg ir tas pats GTA III, antra vertus, panašumų tarp žaidimų buvo itin mažai, o skirtumų per daug, kad būtų galima lyginti. Serija nepaliaujamai tobulėjo, nors daugelis teigia (aš iš dalies sutinku), kad GTA San Andreas šiek tiek perlenkė lazdą. Todėl iš GTA IV buvo galima tikėtis bet ko…

Iš pirmo žvilgsnio pastarasis yra tas pats GTA III, tik su geresne grafika. Toks jausmas neapleidžia kurį laiką, tačiau ilgainiui imi suprasti, kad GTA IV — tai visa kas geriausia, įvilkta į naujus rūbus. Žaidime nebeliko jokių žaidėjo dėmesį blaškančių veiksmų, bet išliko (ne absoliuti) veiksmų ir pasirinkimo laisvė. Nebėra personažo kūrimo priemonių, jas pakeitė ypač stipri istorija. Nebeliko personažo įgūdžių lavinimo, būtinybės maitintis, galimybės steigti verslą, valdyti gaują, dominuoti… O ar to reikia? Be abejo, yra žaidėjų, kuriems GTA be šių dalykų ne GTA. Manau, nepraeis ir metai, o jau išgirsi apie tęsinį, tenkinantį dalį šių poreikių. Paskui apie dar vieną ir dar vieną. Kiekvienam ateis savas laikas. Dabar, šią akimirką, atėjo laikas naujai GTA serijos pradžiai, naujam, pasiutusiai geram, įtraukiančiam ir sukrečiančiam iki stuburo smegenų žaidimui.

Ko gero, GTA IV labiausiai ir sužavėjo tuo, kad jis nesistengė pranokti ankstesnių žaidimo dalių pasiūlydamas daugiau. Jis pasiūlė kokybiškiau. Savo mastais nė iš tolo neprilygstantis San Andreas erdvėms naujasis GTA miestas pavergia žaidėją savo grožiu ir tikroviškumu. Nepaisant to, kad žaidime juntamas serijai būdingas karikatūriškas stilius, miestas išties sukuria neįveikiamą tikroviškumo įspūdį. Žaisdamas GTA nejučia pasijunti turistu. Kada nors teko pasimesti nežinomame didmiestyje? Jei teko, pasistenk prisiminti, kaip pasijutai, — panašiai pasijusi ir atsidūręs Laisvės mieste.

Viskas — pradedant asfaltu, baigiant milžiniškais, dangų remiančiais dangoraižiais — žaidime įgyvendinta puikiai ir iki smulkmenų. Kelio ženklinimas, skardomis pridengtos remontuotinos vietos, žaidimų aikštelės, grafiti nupeckiotos sienos, užeigos, komercinės patalpos, parkai… Šiame mieste yra visko, tačiau tuo pat metu tikrai nepavyks rasti dviejų panašių žemės lopinėlių, nebent lankysiesi smėlėtame paplūdimyje. Labiausiai glumina tai, kad, prisižaidęs ligi valios ir įveikęs visas siužetine misijas, imi keliauti po miestą ir veikti bet ką. Tai daryti malonu, net jei slaptas šio užsiėmimo tikslas yra rasti kokį nuobodų užkampį, kurio kūrėjai nunulaižė iki blizgesio manydami, kad žaidėjas niekada ten nesilankys. Tokio užkampio rasti nepavyks. Visas žaidimo pasaulis nušlifuotas. Jei yra erdvė, į kurią gali patekti ar bent jau ją pamatyti, ji bus kruopščiai paruošta ir nepanaši į jokią kitą. Ilgainiui imi atvirai žavėtis kūrėju atliktu darbu, nes, iš tiesų, kiekvienas mūsų suvokiam, kad didžioji dalis žaidėjų pamatys tik mažą jo dalelę. Visa kita sukurta iš pagarbos žaidėjui. Ir kad spauda neturėtų prie ko prisikabinti.

Kad ir koks nuostabus ir išbaigtas būtų miestas, jame nebūtų gera, jei nekunkuliuotų gyvybė. Iš koto verčianti grafika šiomis dienomis nieko nestebina, puikūs dizaino sprendimai irgi tampa vis dažnesniu reiškiniu. Tačiau visa tai tik programos kodas iki tol, kol kūrėjas savo sukurtam pasauliui neįpučia gyvybės. Čia tenka konstatuoti faktą, kad Rockstar padirbėjo iš peties. Laisvės miestas iš tiesų yra gyvas ir jis gyvena savo ritmu. Tai iki menkiausių smulkmenų sukurtas pasaulis, kuriam iš esmės nereikalingas žaidėjas. Metropolio gatvėmis zuja automobiliai, o kelkraščius šlifuoja įvairiausio plauko praeiviai, gyvesni ir tikresni nei bet kada iki šiol, išmokyti bendrauti ir laidyti šmaikščias pastabas. Pavieniui jie nėra tikra gyvo žmogaus kopija, o greičiausiai tokios GTA serijai ir nereikia. Tačiau būryje jie labai primena šiuolaikinius žmones. Kažkaip nejučia imi jaustis vienu jų, lygiaverčiu šio miesto gyventoju.

Būtent todėl žaidime akcentuojamas žiaurumas ima atrodyti kaip žmogaus psichikai išties pavojingas reiškinys. O ir naujoji modelių animacija bei smarkiai padidintas pataikymo taškų kiekis žudynes paverčia kiek šiurpokomis. Tiesa, jos vis tiek neprilygsta jokiai populiaresnei šių dienų šaudyklei, nėra tokios žiaurios ar tikroviškos. Vis tik, turiu prisipažinti, žaisdamas GTA IV šaudžiau gerokai mažiau, o su aplinka elgiausi kur kas atsakingiau nei bet kada iki šiol. Ir ne dėl to, kad žaidimas tokiu būdu įveikiamas lengviau. Tiesiog aš jaučiausi it svečias. Vienišas svetimšalis ne ypač svetingame, tačiau labai gyvame ir tikroviškame mieste. Esu išauklėtas žmogus, svečiuose nešiukšlinu ir erzelio nekeliu, išskyrus tuo atvejus, kai to išvengti neįmanoma.

GTA nebūtų GTA, jei jame nepasitiktų žudynių ir muzikos gausa. Todėl abu šie elementai žaidime yra. Žudynių — kiekvienam pagal skonį ir įpročius, muzikos — taip pat. Abiem atžvilgiais žaidėjas turi milžinišką ir platų pasirinkimą. GTA IV radijo stotys geros kaip niekada, apima ypač platų muzikinių stilių ir kultūrų diapazoną. Klausydamasis radijo galėsi mėgautis viskuo: pradedant itin subtiliomis džiazo kompozicijomis ar švelniu techno, baigiant aršiu hiphopu ar sunkiuoju metalu. Kaip visada radijo stotį pasirinksi pats ir tikrai rasi Tau patinkančią. Na taip, mūsų šalyje gyvenantiems sunku įtikti… Greičiausiai tik dėl jų šį kartą buvo įtraukta ir rusišką muziką transliuojanti radio stotis Vladivostok FM su Ruslana. Tiesa… Buduliausiems iš budulių teks šiek tiek nusivilti. Žaidimui buvo parinkta išties kokybiška rusiška muzika, originalios „Dviratuko“ versijos teks pasiieškoti kitur.

Kalbant apie žudynes, situacija analogiška. Kas kartą kai atsiras noras papleškinti į beginklius veikėjus, žaidimas jį patenkins. Patenkins su kaupu, atsiųsdamas daugiau norinčiųjų dalyvauti susišaudyme. Jie skubės pas Tave blykčiodami švyturėliais ir leisdami sirenas, susigrūdę šarvuočiuose ar net atskris sraigtasparniu. Nepatenkinti bus tik visiški pacifistai, mat taikiai ir ramiai žaidimo pasaulyje išgyventi nepavyks. Tačiau norint, galima sumažinti smurto lygį iki minimalaus ir toleruotino. Tiesa, kai kuriais atvejais angeliška elgsena atneš bėdos. Bet perdėtai švelnus požiūris į dalykus atneša bėdų ir gyvenime, kodėl žaidime turėtų būti kitaip?

Iš esmės ketvirtoji GTA dalis yra labiau orientuota į žaidimą, o ne į tai, kiek laiko praleidi jį žaisdamas. Kūrėjai pasistengė, kad istorija besimėgaujantis žaidėjas jaustųsi patogiai, todėl atsirado net taksi paslaugos. Gavai misiją, įlipai į taksi ir važiuoji į vykdymo vietą. Nori — dairaisi pro langus, mėgaujiesi kraštovaizdžiu. Nenori — susimoki dar keletą „žalių“ ir akimirksniu atsiduri kur reikia. Aišku, išliko ir GPS funkcija, kuri, kaip ir visada, veikia puikiai. Tad jei žaidėjas įsigijo žaidimą tik tam, kad pasimėgautų istorija, Rockstar jo nevers ilgai klajoti po pasaulį. Yra visos priemonės, padėsiančios nesiblaškyti ir įveikti GTA it eilinę šaudyklę. Nors ne. Net ir tokiu atveju GTA eiline šaudyklė nepavadinčiau — vien dėl puikaus siužeto.

GTA IV paskoja apie iš Balkanų į JAV atvykusi vargšelį Niko Beličių. Žaidimo metu visiškai neskubama atskleisti, kas jis toks. Ekrane matai personažą, kurio nosis, ūsai ir akcentas leidžia suprasti, kad jis kilęs iš Rytų Europos, greičiausiai, iš buvusio Tarybų Sąjungos bloko. Aš kažkodėl iš karto pagalvojau apie Čekoslovakiją. Šiaip žaidime jokia šalis neminima. Rytų Europa, Balkanai, šalis, kurioje vyko žiaurus karas. Tuo pasakyta pakankamai.

Iš esmės veikėją matai it baltą popieriaus lapą. Jis turi aiškią formą, bet kol kas yra tuščias. Vėliau kiekvienas Niko dialogas, kiekviena misija, kiekviena atsitiktinai mestelėta frazė šį lapą ima marginti, ir visas Niko portretas atsiveria prieš žaidėjo akis. Tai labai įvairi asmenybė, nors iš pradžių taip nė nepagalvotum. Į JAV atvykęs lankyti pusbrolio ir turkštis su mergiotėmis sūkurinėse voniose Niko akimirksniu suvokia, kad jo pusbrolis yra beviltiškas melagis. Romanas gyvena gete, maisto likučiais apšnerkštą butą dalijasi su būriu tarakonų. Jis valdo mažą taksi firmelę ir turi daug nemalonumų. Būdamas geras, bet bevalis Romanas yra įsivėlęs į krūvą smulkių nesusipratimų. Be to, jis yra visiška Niko priešingybė — aiškaus savigarbos pojūčio neturintis skystablauzdis.

Kontrastas pastebimas akimirksniu, Niko tampa pusbrolio globėju ir šviesios ateities svajonių šalyje jie ima ieškoti kartu. Vienas kitą papildydami. Iš pradžių gali pasirodyti, kad Niko tėra šaltakraujis, bejausmis žudikas, mielai sutvarkantis slidžius vietinių gaujų reikalus, bet žaidžiant atsiskleidžia ir kitos, labai netikėtos jo savybės: užuojauta, broliška meilė, ramybės troškimas, ištikimybė ir racionalumas. Šis atsiskleidimas niekuo neprimena muilo operų ar pigios dramos. Tai vyksta kažkaip savaime, narpliojant istorijos mazgus ir mazgelius. Niko į JAV atvyko ne viskio siurbti ir ne mergų kirkinti. Niko turi ir kitų reikalų. Jam atrodo, kad jie kilnūs ir vertingesni nei dešimtys ar šimtai Laisvės miesto gyventojų gyvybių. Nejučia žaidėjas ima tam pritarti, nes iš tikrųjų visas miestas yra persmelktas vartotojiškumo, korupcijos ir tuščiagarbystės. Kuo neigiamesnį personažą sutinki, tuo greičiau suvoki, kad jis iš esmės yra ne toks blogas, kaip daugelis aplinkinių. Šiuo atžvilgiu Niko labai primena Raganių — jis visuomet renkasi mažesnį blogį.

Istoriją išties reikia sužinoti visą, o personažai verti visapusiško pažinimo. GTA IV čia pasitarnaus it kreivas veidrodis. Ir nereikia drovėtis ar pykti atpažinus save ar savo pažįstamus. Protingiau būtų susimąstyti, ką gyvenime reikėtų daryti kitaip, kad nebūtum toks, kokį save pamatai.

Jei žaidimas įsigytas ne tik dėl istorijos, bet ir dėl tradicinių pramogų, kurias siūlo GTA serija, teks šiek tiek nusivilti, bent jau GTA IV pradžioje. Kaip ir minėjau, dauguma žaidimo elementų, matytų ankstesnėse dalyse, dingo. Liko tik tai, kas būtina. Pasimatymai su merginomis, biliardas, smiginis ir ūžimas per naktį. Be abejo, lieka galimybė vairuoti taksi, persekioti policijos ieškomus niekšus (patobulinta versija), padirbėti smogiku anonimui. Galima lankytis baruose, komedijų klubuose ar tiesiog spoksoti į televizorių, patogiai išsidrėbus ant sofos savo lūšnoje. Namai ir garažai, be jokios abejonės, žaidime išliko. Lygiai taip pat galėsi naudotis mobiliuoju telefonu ar internetu, vykdyti galybę šalutinių užduočių.

Visa tai, kas liko ar naujai atsirado žaidime, yra tobulai įpinta į žaidimo pasauli, o ir techniškai viskas paruošta aukščiausiu lygiu. Tai pirmas žaidimas mano gyvenime, kuriame prisigėriau tiek, kad man realiai pasidarė bloga. Tai pirmas žaidimas, kuriame kas vakarą stengiausi apsilankyti kabarete ar komedijų klube ir nuoširdžiai mėgavausi ten vykstančiais pasirodymais. Kurį žaisdamas į savo virtualiame pasaulyje esantį kompiuterį gavau krūvą el. pašto šiukšlių. Kuriame užsiregistravau pažinčių portale (gyvenime to daryti kažkaip nesiryžau) ir nuėjau į aklą pasimatymą su… Ehm… Nesvarbu su kuo. Kuriame neturėdamas ką veikti paprasčiausiai išsitraukiu mobilųjį telefoną ir skambinėju draugams. Dauguma jų visada turi ką pasakyti ir yra ne prieš kažką nuveikti. Tiesa, tai ne pirmas žaidimas, kuriame tiesiog leidau laiką lėtai sukdamas ratus naktinėmis miesto gatvėmis ir mėgaudamasis man miela radijo stotimi. Tikrai ne pirmas. Iki šiol tai dariau dar keliuose GTA serijos žaidimuose. Tačiau tai pirmas žaidimas, kuriame gražūs ne tik saulėlydžiai. Jame gražu viskas. Kiekvienas lopinėlis. Nesvarbu, koks paros metas ar oras. Net rūkas — ir tas gražus.

Žaidimo PC versija mažai kuo skiriasi nuo konsolinės. Tiksliau, ji turi aibę privalumų ir tik porą trūkumų. Privalumai akivaizdūs. Tai platesnis žaidimų tinkle spektras, tiesa, prisijungimas prie jų ne toks paprastas ir sklandus, kaip konsolinėje versijoje, bet vis tiek… Dar vienas privalumas yra galimybė išsaugoti žaidimo epizodą, paredaguoti jį kaip vaizdo failą ir įkelti į internetą, kad ir kiti pasimėgautų Tavo nuotykiais, įvertintų Tavo humoro jausmą ar iškrypimo lygį.

Kitas dalykas — žaidimo valdymas ir šioks toks pelės nepaklusnumas. Kiek streikuoja ir slėpimosi priedangoje mechanizmas. Jei į savo kompiuterį nevengi jungti pultelio, greičiausiai šįkart rekomenduočiau juo pasinaudoti.

Be jokios abejonės, PC versija turi įvairesnes nustatymų galimybes ir gali atrodyti geriau nei konsolinė. Štai čia išryškėja pirmas minusas. Žaidime išliko klaidų, kurias akimirksniu pastebės senesnių kompiuterių savininkai. GTA gan užsispyręs žaidimas, jei mėgini jį žaisti metų kitų senumo kompiuteriu. Nors maniškis jau gerokai senstelėjęs kompiuteris, varomas „Dual Core“ procesoriaus ir GF8800, su visomis žaidimo iškeltomis užduotimis tvarkėsi puikiai. Tačiau akivaizdu, kad GTA IV nėra visiškai optimizuotas ir kruopščiai ištestuotas. Internete jau išplatinta aibė patarimų skirtingų sistemų savininkams. Čia ypatingą dėmesį reikėtų atkreiptį ir į tai, kad žaidimą nusipirkusieji skundžiasi rečiau. Didžioji jų dalis ramiai sau žaidžia. Tos audros dėl labai „skylėto“ žaidimo, kurias matai forumuose, daugiausia sklinda iš piratinę versiją žaidžiančių gerbėjų. Originali versija tikrai veikia kur kas stabiliau ir klaidų joje gerokai mažiau.

Tad kodėl gi gera kirsti finišo liniją atbulam? Todėl, kad stebint ir žaidžiant GTA IV suvoki — žaidimas iš esmės žengė žingsnį agtal. Ir link išleidimo datos priartėjo atbulas. Turiu galvoje ženkliai sumažėjusį funkcionalumą. Nepaisant to, kūrėjai sutelkė visą dėmesį į kokybę ir rezultatas gavosi toks, kad daugumai svajojančių konkuruoti su GTA IV turėtų nusvirti rankos. Todėl ir gerai kirsti finišo liniją pirmam ir atbulam. Tada visiems iš paskos bėgantiems gali rodyti liežuvį…