Išsiilgęs tokių platformerių kaip „Beyond Good and Evil“ ar senesniųjų „Prince of Persia“, akimis užkabinau vieną gana šauniai atrodantį, senus gerus laikus primenantį „The Last Tinker: City of Colors“. Spalvingas, išraiškingas, aiškiai vaikams taikytas platformeris, atrodo, siūlė viską, ko aš ir ieškojau. Lengvas, neapkraunantis smegenų, spalvingas ir paprastas žaidimas, skirtas prastumti laisvą laiką šiek tiek praplaunant smegenis nuo kasdienių reikalų. Patys suprantate, šiandieniniai žaidimai atrodo yra kiek pernelyg rimti ir į save žvelgiantys ne pro rožinius akinius, o pro smalkėmis ir parako dūmais aprūkusius rudus „aviatorius“. Tokie rimti platformeriai su kraujo klanais ar sudėtingais combo manevrais sunkiai suderinami su nereikliu polisiu su pulteliu vienoje rankoje o arbatos puodeliu kitoje. „City of Colors“ yra lyg dušas smegenims po varginančios dienos, atgaivinantis ne tik protą, bet ir vaikiškąją sielos pusę. O kaip tik to šiuo tamsiuoju metų laiku ir reikia jaunesniems ir vyresniems žaidėjams.
Gana paprasta vaikams skirta istorija apie spalvų pasaulį, nesutariančias pagrindines pasaulio spalvas bei jas užklupusią nelaimę vyresniam žaidėjui galbūt ir netaps paskata tęsti žaidimą. Tačiau mažesniems žaidėjams tai gali būti tikrai neblogas fonas mūsų atliekamoms užduotims ar pasaulio įvykiams. Sklandus bei tolygus istorijos rutuliojimas, su keleta netikėtų ar šiek tiek nustebinančių posūkių nebado akių bei jokiu būdu neerzina žaidėjų. Lėta žaidimo pradžia nuosekliai supažindinanti su pagrindinėmis žaidimo taisyklėmis, valdymu bei pasaulio ir veikėjų pristatymu, leidžia pamažu įsivažiuoti į žaidimą bei pasimėgauti dar taikiai gyvenančiu bei nepakartojamai atrodančiu spalvingu pasauliu. Visos vaivorykštės spalvos žaidime gauna vienodą dėmesio kiekį, ir tai kaskart įsijungus žaidimą džiugina akis, o keisti, visapusiški pasaulio veikėjai puikiai atspindi dizaino kryptį. Matote, skirtingos spalvos žaidime atlieka skirtingas funkcijas bei turi savo charakterio bruožus. Pavyzdžiui raudona spalva nuolat pyksta, nemėgsta kitų spalvų bei pasaulyje užima perdirbėjų vietą – t.y. perdaro nereikalingas spalvas į medžiagas kurti pasauliui. Mėlyna liūdi, bei kuria pasaulio aplinką ir t.t.t. Kitos spalvos irgi turi savo paskirtį bei išskirtinius bruožus. Tai ne tik padaro pasaulį įdomesniu ir įvairesniu, bet ir puikiai sukuria išskirtinę atmosferą. Be to, panaudojant skirtingus spalvų charakterius bei požiūrius kūrėjai šiek tiek parodė ir skirtingus realaus pasaulio socialinius sluoksnius. Vyresnių žaidėjų žaidimai tokias temas daug tamsesnėmis bei rimtesnėmis sąlygomis nagrinėja jau ilgą laiką, tačiau dabar tai bando daryti ir vaikams skirtas „City of Colors“, ir tai yra gana pagirtina. Na, o pasaulį užklupus blyškumui (pilkai bei baltai spalvai), visos spalvos yra priverstos susivienyti, o mūsų pagrindinis veikėjas – Koru – kovoti už spalvų lygybę bei saugesnį pasaulį.
Įgarsinimas bei garsas visapusiškai prisideda prie puikių žaidimo aplinkų. Nepakartojamas garso takelis sukuriantis puikią atmosferą šiam labai neįprastam pasauliui padaro milžinišką darbą siekiant įtraukti mus į tokias svetimas aplinkas kurias atrandame žaidime. Tai yra tikras kūrėjų pasiekimas bei didžiulis riebus pliusas jiems. Be to visi veikėjai, skleidžiantys vienokius ar kitokius garsus kurie turi mums priminti kalbą, puikiai atspindi jų charakterius. Blogiukai ar pikto linkintys spalvų miesto nariai lengvai atpažystami net jų nematant, taigi mažiesiems jie tikrai leis lengviau suvokti žaidimą net ir nesuprantant anglų kalba parašytų tekstų, tik matant veikėjus ekrane.
Smagus žaidimo apipavidalinimas tikrai nustebino net ir tokį užkietėjusį žaidėją kaip aš. Jei skaitantys šią apžvalgą žaidėjai prisimenate puikųjį FPS „XIII“, tai sumaišykite jį su akvarelinėmis spalvomis, atimkite ginklus ir pagrindiniam veikėjui sugirdykite krūvą įvairaus plauko vaistų. Maždaug taip ir atrodo „City of Colors“ ir man tai paliko labai gilų bei malonų, neišdildomą įspūdį. Tokio puikaus mėnulio kaip jis parodomas šiame žaidime turbūt nesurastume niekur kitur, o kompanjonas Grybas ar Pinjata-draugas-kelrodis ne ką prastesnis nei „Fable“ serijoje turimas šuo. O svarbiausia, viskas atrodo lyg perlieta penkiamečio dažų atsargomis, sumaišytomis su hipių paveldo liekanomis. Viskas itin spalvinga, nebijoma eksperimentuoti spalvų paletėmis bei kombinacijomis. Veikėjai ir aplinkos atrodo lyg būtų kurtos apsinešus nuo itin stiprių ekspermentinių narkotikų ir dėl to pykti tikrai negalime. Veikėjai nerišliai kalba garsu, bet taisyklingai visa tai išverčiama anglų kalba debesėliuose virš jų galvų (žinoma, laikantis geriausių komiksų tradicijų). Taip nurodoma ką veikėjas turi daryti, toliau apibūdinami aplinkiniai veikėjai, jų santykiai. Taigi turint laisvą minutę neprošal palakstyti šalia veikėjų bei paskaitinėti ką jie papasakos, kadangi tai visuomet įdomu. Aplinkos, atrodančios lyg kurtos pasitelkiant kartoną bei popierių atrodo gana neblogai iš toli, tačiau priartėjus arčiau kiek nuvilia. Žiūrint į žaidimo aplinkas iš aukščiau ar tolėliau, viskas atrodo tikrai įspūdinga bei smagu, tačiau iš arčiau tyrinėjant aplinkos detales pasirodo nedetalumas, kiek šiurkščiai sukurtos pasaulio detalės, nors ir yra išimčių.
Tai šiek tiek keista, kadangi žaidimas gana reiklus kompiuteriui, ir net žaidžiant vidutiniais nustatymais kartais sugeba šiek tiek pastriginėti bei numušti kadrų per sekundę skaičių. Atrodo, tikėtumėmės gana solidaus žaidimo vyksmo tokiam grafiškai nereikliam žaidimui, tačiau kūrėjams pasirodė kiek kitaip. Tačiau tai tik mažas šaukštelis druskos į didelį puodą saldžios uogienės.
Platformerio žanras, kad ir kur bežiūrėtum, šiam žaidimui kaip jis save reklamuoja, nelabai tinka. Kaip žaidimą pavadinsi platformeriu, jei jis neturi šuolio mygtuko? O visas „platformeriavimas“ čia pasibaigia sprinto mygtuko laikymu ir bėgimu link uolos krašto ar įvairaus pobūdžio stulpų, virpstų ar iškyšulių. Laisvas bėgimas daromas automatiškai, tiesiog žaidėjas turi nukreipti kamerą link kitos takelio dalies bei stengtis nenukristi į prarają netikėtai jam pradingus. Tačiau net paprasčiausias šuolis nuo žemės lopinėlio ant žemės lopinėlio gali pasirodyti sunkia užduotimi turint omenyje prastą veikėjo ir kameris valdymą. Dažnai šuolis tiesiog neužregistruojamas kompiuterio ir veikėjas tiesiog nubėga nuo uolos, arba mūsų valdomas veikėjas Koru nesugeba užlipti ant knygos storio laiptelio ir lieka stovėti lyg sunkiausią dilemą sprendžiantis filosofas. Toks neįdomus judėjimas aplinka trukdo mėgautis žaidimu, o keletas bėgimo scenų tiesiog varo pyktį, kadangi kiekvienas menkas prisilėtimas prie kelio sienų tiesiog vietoje sustabdo veikėją. O kur dar kovos mechanika! Visas kovas laimėti galima tiesiog spaudant atakos mygtuką bei pamainomis renkantis priešininkus. Atakos išvengimo mygtukas būtinas tik tuomet, jei norite kovas laimėti neprarandant nei taško „gyvybių“ ar norint atlikti efektinai atrodantį akrobatinį smūgį.
Tiesa įvairūs kovos papildymai, kaip super jėgos matuoklis, įvairūs patobulinimai (laiko sustabdymas, dažų šaudymas, priešų graudinimas(!!)) suteikia galimybę kiekvienoje kovoje elgis vis kitaip. Tačiau paskatos tai daryti nėra. O ką jau kalbėti apie priešininkus – tai krūvomis atakuojantys mažieji monstriukai, po keletą vienu metu atakuojantys didžiuliai dažų monstrai ar iš toli šaudantys visiškai nekenksmingi spjaudaliai. Visi jie pakankamai lengvai įveikiami, o pralaimėti galima tik užsimerkus ir pamiršus kuris mygtukas visgi naudojamas kovos metu :]. Tačiau, vėlgi, tai žaidimas vaikams ir nereikėtų tikėtis velniškai sudėtingos kovos sistemos. O tai kas žaidime yra – to daugiau nei pakanka viso žaidimo metu.
Visgi žaidimas nebando pralaužti naujų lygmenų dabar jau nusistovėjusioje žaidimų sferoje. „City of Colors“ tiesiog bando pasitelkti jau laiko patikrintus platformerių aspektus, juos supaprastinti bei kuo įdomiau pristatyti jaunesniems žaidėjams. Ir tenka pripažinti, žaidimui tai pavyksta. Tačiau kaip iš šių laikų žaidimo, visko norėtųsi kiek daugiau. Šiek tiek gilesnės istorijos, šiek tiek daugiau įvairovės, šiek tiek geresnio judėjimo ar laisvės… Ech, tačiau tai ką turime yra pakankama. Ir velnias, man tikrai patinka šis žaidimas!
Baigiant norėtųsi pabrėžti, jog „City of Colors“ yra skirtas ne tik vaikams, tačiau ir vyresniems žaidėjams, nebijantiems prisiminti kiek nerūpestingesnes gyvenimo dieneles, kuomet žaidimo patrauklumas priklausė ne nuo gilumo ar sudėtingumo, bet nuo skleidžiamos emocijos bei atpalaidavimo faktoriaus. Šis juodadarbis spalvingame pasaulyje gal ir nėra skirtas visiems, tačiau išblyškusiems žaidėjams, kurie nori atgauti natūralią spalvą veiduose, šis kūrinėlis tikrai nėra pats praščiausias pasirinkimas. O ir už peties sėdintys jaunieji žaidėjai negalės atplėšti akių nuo jūsų ekranuose besidedančios spalvų betvarkės.
