Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/05. Teksto autorius: Opis

Objektyviai įvertinti The Dark Eye: Drakensang — mažų mažiausiai sudėtinga, mat šis žaidimas skirtas labai siaurai auditorijai. Iš pažiūros Drakensang primena tokius fantasy RPG žaidimus, kaip Neverwinter Nights ar Oblivion, visgi jis yra ir labai savitas, kas kartais pradžiugins, o kartais sukels norą boksuoti pagalvę.

Reikia pripažinti, jog Drakensang pasaulis — nykus kaip Kauno zoologijos sodas. Neišvysi čia absoliučiai nieko naujo, viskas tarsi sulipdyta iš milijonus kartų matytų šablonų, tokių kaip besaikės žiurkių žudynės, burtininkai smailiom skrybėlėm ir, žinoma, girti nykštukai. Tą patį galima pasakyti ir apie žaidimo veiksmą: viskas prasideda Tavo veikėjo bandymu įsigauti į x miestą, o žaidimui įpusėjus tampa aišku, kad Tu — senobės pranašystės herojus, o baigties scenarijus peršasi pats.

Tačiau ne viskas taip liūdna, kaip atrodo. Kaip jau minėjau, Drakensang skirtas labai siaurai auditorijai — užkietėjusiems RPG žanro mėgėjams. Čia galėsi kontroliuoti didžiąją dalį veikėjo įgūdžius lemiančių veiksnių ir išnaudoti sukauptą patirtį kaip atrodys tinkama. Priešingai nei dauguma šio žanro žaidimų, Drakensang paremtas vokiečių pen–and–paper RPG sistema The Dark Eye, kuri šiek tiek panaši į populiariąją Dungeons & Dragons, bet vis viena praeis nemažai laiko, kol suprasi, kas ir kodėl vyksta.

Jei nesi pasirengęs gilintis į veikėjo kūrimo proceso subtilybes, gali net nepradėti žaisti Drakensang, nes kaipmat būsi „padėtas į vietą“. Manai, keli mikroskopiniai graužikai neturi nė menkiausios galimybės užmušti Tavo didvyrį burtininką nekromantą? Be reikalo. Štai čia ir slypi Drakensang žavesys — norėdamas įveikti žaidimą, turėsi nuoširdžiai stengtis, mat priešų dirbtinis intelektas tiesiog stulbinantis ir tinkamai neišnaudojęs savo arsenalo greit atsidursi artimiausiame griovyje.

Vizualiai Drakensang atrodo iš tiesų gerai, jei ne keletas erzinančių dalykų. Visų pirma, atvirose erdvėse labai daug augmenijos, per kurią dažnai nematyti, kur eiti. Situacijos anaiptol negelbėja ir kameros valdymas bei pozicija, kuri ypač erzina vidinėse patalpose. Šiuos trūkumus dar galima pakęsti, bet dėl prasto vertimo į anglų kalbą dažnai nesuprasi, kur reikia vykdyti vieną ar kitą užduotį. Galima drąsiai įvardyti labiausiai erzinančiąžaidimo savybę — nuolatinį paklydimą.

Drakensang skirtas ne kiekvienam, tačiau jei sugebėsi ignoruoti šabloninį siužetą ir begalę kitų erzinančių smulkmenų, pirmyn — juk šiais laikais išrankumas tampa kiekvieno RPG mėgėjo tragedija.