[Turint galvoje, kad „Kinect Adventures“ gauna kiekvienas „Kinect“ pirkėjas, atskira jo apžvalga gali pasirodyti keista.
Kita vertus, niekas nežino, kaip ilgai šis žaidimas bus dalinamas su „Kinect“, tad galbūt jis pravers žmonėms iš ateities, o taip pat kitiems portalo apžvalgininkams. Ypač apžvalgininkams, nes žaidimas kurį matė VISI yra idealus atspirties taškas. Turiu galvoje atspirties tašką rašant apie „Kinect“ žaidimus. Toks pradinis komplektas išties suteikia unikalią progą rašant lyginti vieną žaidimą su kitu ir būti garantuotam, kad absoliuti dauguma skaitančiųjų supras apie ką eina kalba.

Pasakodamas apie „Kinect Adventures“ ypatingai nesiplėsiu, bet nežinančius ar iki šiol nesidomėjusius „Kinect‘u“ noriu paraginti pirma paskaityti paties įrenginio apžvalgą. Ją rasite čia.

Pradėsiu nuo galo. „Kinect Adventures“ turi tik vieną trūkumą — polinkį „išsivadėti“. Žinoma tai lemia ir tai, kad žaidimas komplektuojamas su įrenginiu, vadinasi priežastys dėl kurių jis išvydo pasaulį yra dvi:
1. Sudominti žaidėją
2. Pademonstruoti ką gali „Kinect“

Su abiem žaidimui iškeltais tikslais „Adventures“ susitvarko šauniau nei šauniai, bet kai žaidėjas jau sudomintas ir apsipirkęs, staiga paaiškėja, kad išliekamosios vertės projektas turi nedaug. Tiksliau lygiai tiek, kiek jos reikia, kad pateisintų pirmus du punktus.

Kaip „Adventures“ sudomina ir pademonstruoja įrenginio galią
Kas liečia pirmus įspūdžius, tai šis žaidimas gali būti tituluojamas gero pirmo įspūdžio sudarymo čempionu. Nepaisant to, kad žaidimui naudojami XBL avatarai, vizualiai jis — tikras next–gen perliukas. Įjungi žaidimą, parodai baltomis putomis šniokšiančią kalnų upę, interaktyvius, gyvus meniu, gilų žydrą „20000 Leaks“, tada primeni, kad viskas čia valdoma judesiu ir konsolė su „Kinect“ parduota.

Viso „Kinect Advnetures“ sudaro 5 mini žaidimai ir galimybė juos įveikti keliais režimais, tačiau jie (režimai) menkai kuo skiriasi ir nėra verti atskiro minėjimo. Kiekvienas iš mini žaidimų skirtas tam tikros „Kinect“ technologijos ar savybės pademonstravimui.

20,000 Leaks (20000 eee… skylių) — Vienas nykesnių, bet santūresniems žaidėjams ypač patinkantis mini žaidimas. Žaidėjas patalpinamas į stiklinį kubą, kurį nuolatos atakuoja alkanos, neblaivios ar šiaip durnos žuvys. Snapais, pelekais, uodegom ir kitom ataugom, žuvys ir krabai gamina skyles akvariume, o žaidėjas nenori prigerti, todėl jas lopo savo kūno dalimis. Pradžioje vangus užsiėmimas ilgainiui įsibėgėja, o galiausiai pradeda priminti klasikinį „Twister“, ypač jei skęstantis žaidėjas pageidauja taškų. Esmė tame, kad tų skylių akvariume atsiveria vis daugiau, dalį jų jungia trūkinėjantis stiklas. Jei tokias skyles uždengi vienu metu, gauni bonusą, kai tokių skylių 5… Na galit įsivaizduoti pozas. Iš esmės „20000 Leaks“ demonstruoja kaip „Kinect“ jaučia tūrinę erdvę, nes skylės akvariume gali atsiverti bet kur apie žaidėją, o dalis jų užkemšama pėdomis žingsniuojant pirmyn ir atgal, ar į šonus. Šiai akimirkai, nors ir skelbiama priešingai, realiai tokių pat galimybių nesiūlo jokia kita konsolė.

River Rush — Spėju, kad šis žaidimas ne tiek skirtas „Kinect“ įrenginio demonstravimui, kiek tai yra priemonė prikaustyti žvilgsnį. Žaidėjas stovi guminėje valtyje, kuri pašėlusiu greičiu lekia kalnų upe. Valtis valdoma pakrypstant ar pajudant į šoną, o žaidėjui pašokus, pašoka ir valtis. Absoliučiai nieko ypatingo ir išskirtinio valdymo prasme, nors kažkuria prasme žaidimas apsiverčia žaidžiant poroje, nes atsiranda judesių sinchronizacijos būtinybė. Galbūt, būtent žaidimo duetu demonstravimas ir buvo pagrindinė „River Rush“ atsiradimo priežastis, tačiau aš vis tik manau, kad grafika čia grojo svarbesnę rolę. Tikroviškas vanduo, ypač ryškios spalvos, dinamiška žaidimo eiga. Sunku nesusižavėti. Ypač jei žaidžia labiau patyręs žaidėjas, kuris gali ir moka išnaudoti puikų lygių dizainą. Kiekviena trasa gali būti įveikta keliais būdais, tiek skrodžiant upės vandenis, tiek šokčiojant uolų briaunomis, tiek pakylant aukštai virš debesų ir… Na taip, didžiulei mano nuostabai „River Rush“ leidžia keliauti debesimis. Wow.

Space Pop — ar įmanoma sukurti jungtuką, kurį aktyvavus, nurodytoje vietoje imtume ir išjungtume žemės trauką? Neeeee rėks su panele Fizika į santuokų rūmus einantis Foxis. Taaaaip rėks visi kam patinka „Space Pop“. Iš pažiūros paprastas ir niekuo neypatingas žaidimas kuriame valdome burbuliukus renkantį astronautą. Esmė tame, kad astronautas yra nulinės traukos zonoje, tad plakdami rankomis it sparnais mes jį keliame aukštyn, rankas suglaudę leidžiamės žemyn, į šonus avataras juda lyg iš inercijos, reaguodamas net į nežymų kūno pakreipimą į šoną. Jei pavyksta įsijausti ir pasinerti į žaidimą, vaizdas ekrane ima daryti savo. Ilgainiui pajunti, kad valdomas personažas gan tiksliai reaguoja į judesius ir žaidimas pamažu persikelia į kambarį, o tu išties pasijunti besvoris. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad erdvė kurioje klajoja astronautas yra labai nedidelė ir nesukuria tolimo, fantastiško efekto. Jei reiktų apibūdinti žaidimą vienu žodžiu, panaudočiau jaunimo tarpe labai populiarų „mindf***“. Nes būtent tokį efektą sąmonei sukuria „Space Pop“… Kažkas staiga išjungia kambaryje trauką, o tavęs tai nė kiek nestebina.

Rallyball — mano mėgstamiausias žaidimas, jei „Kinect Adventures“ norisi pažaisti ilgiau. Mechanika čia paprasta. Išmuši kamuolį, jis lekia koridoriumi ir daužo jo gale esančias dėžes. Kai kamuolys grįžta jį reikia atmušti. Žodžiu tinklinio servuotojo ir rankinio vartininko darbo hibridas. Smagus tuo, kad išjudina, bet nenuvargina. Kai kurios dėžės pažeria į koridorių gausybę papildomų kamuolių, kuriuos atmušti yra linksmas iššūkis. Galų gale šis žaidimas demonstruoja visų galūnių reikšmę žaidimo eigai. Stebėjau su „Kinect“ žaidžiančius Wii savininkus ir mačiau, kad žaisdami „20000 Leaks“, net ir grindyse atsiveriančias skyles jie bando uždengti rankomis. Žmonės nepratę prie judesiu valdomo žaidimo kur kiekviena galūnė yra matoma ir vienodai reikšminga, o „Rallyball“ būtent tai ir bando pademonstruoti. Anksčiau ar vėliau žaidimas privers pakelti koją, o jau netrukus žaidėjas ims skeryčiotis kaip prie sienos prismeigtas žmogus voras.

Reflex Ridge — mano favoritas. Vizualiai ne toks įspūdingas kaip „River Rush“, bet veiksmo prasme gerokai pranokstantis viską ką esu bandęs su „Kinect“ ir kitomis konsolėmis. Šiame žaidime mes lipam į kalnakasių vagonėlį ir lekiam kliūčių ruožu. Dalis kliūčių matomos iš kart, dalis iššoka bevažiuojant, tačiau nuolatinis išvengiamųjų judesių keitimas vietomis išjudina taip, kad po dviejų „užvažiavimų“ man tenka prisėsti. Ir ne tik man. Kiek mačiau bandančių žaisti, jei tik žmogus įsijaučia į žaidimą, jis akimirksniu suvokia, kad čia jo judesių nevaržo niekas. Nei pulteliai, nei kilimėliai. Šis suvokimas pakloja pamatą neproporcingam jėgos naudojimui ypač kai šuoliai per kliūtis atliekami pakaitomis su pritūpimais. Tai savotiškas žaidimų sprintas, labai azartiškas, labai įtraukiantis ir labai patogus jei žaidėją reik nuvaryt nuo kojų. Net ir pats ištvermingiausias vaikas su „Reflex Ridge“ ištvers daugiausiai pusvalandį, o po to mielai eis ruošti namų darbų, valgyt brokolių ar plaut indų, kad tik jam būtų leista išlipti iš šachtininkų vagonėlio. Žaidimo dinamiką sugriauna tik geresnio rezultato troškimas. Ilgainiui atrandi, kad dalį kliūčių gali įveikti sukčiaudamas ir judesių fiesta virsta gan santūriu, slidžių slalomo treniruotes primenančiu veiksmu.

Galiausiai visus šiuos mini žaidimus vienija galingas, Indianos Džonso įkvėptas muzikinis takelis, gan patogūs tik judesiu valdomi meniu, galimybė paprastai ir žaibiškai greitai dalintis žaidimo metu pagamintomis nuotraukomis ir t.t. Jei žaidimu domisi du žaidėjai, iškart įspėjama, kad vienam kito išvengti nepavyks. Tereikia antram žaidėjui atsistoti šalia jau žaidžiančio ir „Single Player“ automatiškai virsta „Multiplayer“. Dažniausiai tai patogu, tačiau mano atveju toks sprendimas turėjo ir trūkumų. Trijų metų vaikas, net jei ir nenori žaisti pats, negali ramiai žiūrėti kaip žaidžia tėtis, tad nuolat įlipa į mano plaustą. Įlipa ir stovi, taip sugriaudamas visus planus pakilti virš uolų, ką jau bekalbėti apie debesis.

Išliekamoji vertė
Didžiausia šio rinkinio bėda yra režimų trūkumas. Nepaisant to, kad pakuotėje yra 5 spalvingi ir iš pradžių tikrai įtraukiantys žaidimai, ilgainiui kartoti tą patį per tą patį atsibosta. Skirtingos upių trąsos susivienodina, veiksmas akvariume tampa per lėtas ir vienintelė pramoga lieka kvailas kamuolių mušinėjimas. Nežinau kodėl, bet visiškai blyškus ir lėkštas „Rallyball“ turi pakankamą užtaisą, kad jį žaisti būtų smagu net ir tada, kai visa kita jau pradeda pykint. Daugiau skirtingų žaidimo režimų galėtų pakelti „Kinect Adventures“ į naują lygį ir tam nereikėjo beveik jokio papildomo darbo. Tarkim kodėl negalėjo padaryti „20000 Leaks“ režimo kuriame skyles galėtum kamšyti tik 3, kas kartą atsitiktiniu būdu parinktomis, kūno dalimis. Arba „Space Pop“ burbuliukai netikėtai virstantys minomis kurių reikia vengti. Arba švininiai „Rallyball“ kamuoliai, kurie įvykus susidūrimui, akimirkai apsvaigina žaidėją ir sujaukia vaizdą ekrane. Arba lentpjūvės pjūklai upėje galintys perpjauti plaustą, o jei taip nutinka iššūkis žaidėjui jį sulopyti sušokant nacionalinį airių šokį. Arba milijonai kitų dalykų kuriuos buvo galima sugalvoti vardan juoko. Kad įjungęs žaidimą 10; 15 ir 20 kartą nežinotum ko tikėtis.

Galiausiai „Kinect Adventures“ virsta tuo, ką iš jo ir darė „Microsoft“. Demonstracinė programa „Kinect‘ui“. Net ir po to, kai jis jums atsibos, jus vistiek trauksite jį iš stalčiaus kas kartą, kai namuose turėsite svečių. Nes žaidimas gražus, azartiškas ir tikrai sukels pavydą net ir žaidimų nekenčiančių žmonių tarpe. Svečiai išeis, o „Kinect Adventures“ keliaus į stalčių, išskyrus aišku namus, kuriuose yra mažų vaikų. Trimečiui ar keturmečiui galinčiam 20 kartų per dieną žiūrėti tą patį „Cars“ reklaminį filmuką, „Kinect Adventures“ siūlomos įvairovės bus net per daug.