Turbūt 2001-ais metais į asmeninius kompiuterius atkeliavus „Tony Hawk’s Pro Skater 2“ buvau susirgęs liga, verčiančia mane žaidimą žaisti ne todėl, kad būčiau pats geriausias virtualus riedlentininkas, bet dėl to, kad aplankyčiau visas kokias tik įmanoma žemėlapio vietas vien tam, kad galėčiau sau užsidėti visiškai bereikšmį kryžiuką, jog man tai pavyko. Dabar, praėjus kone 14 metų ir žaidžiant „Carmageddon: Reincarnation“ aplanko panašus jausmas, skirtumas tas tik, kad šiame žaidime jokių riedlenčių nėra, o važinėti tenka grėsmingai atrodančiu automobiliu… keista ar ne?

Kai pagalvoji, dar keisčiau tai, kad maždaug prieš metus buvo tuomet išleistas toks „Carmageddon 3: TDR 2000“, kuris kaip ir ankstesni šios serijos atstovai leido važinėti po milžiniškus kažkokios keistos apokalipsės paliestus plotus, pilnus zombiažmogių, rinkti powerup’us bei traiškyti konkurentų automobilius, tačiau tokio noro bandyti nusigauti į visas kokias tik įmanoma vietas tokio didelio noro nebuvo. Vietoj to galvoje dažniau šmėžavo mintis kaip atlikti įvairiausius triukus. Ankstesni šios serijos žaidimai, sakyčiau, viso to turėjo dar mažiau. O ir šiaip nėra labai jau įprasta, kad lenktynių žaidimuose norėtųsi laipioti stogais bei kitomis ne automobiliams pritaikytomis vietomis.

Kodėl „Carmageddon: Reincarnation“ sukuria tokį jausmą? Turbūt tinkama power-up’ų kombinacija žaidime bei gana gerai apgalvoti lygių dizainai, galimybė žemėlapiuose nusukus nuo kelio atrasti vietų, į kurias galima nuvažiuoti, bei didelis žemėlapių elementų interaktyvumo lygis. Pavyzdžiui, viename iš jų galima pavažinėti ant kabančio traukinio bėgių, o radus „Solid granite“ power-up’ą ir nuversti važinėjantį traukinį. Kai kuriuose žemėlapiuose yra durų, kurias pastūmus su automobiliu galima atidaryti bei rasti kažkokius uždarus plotus, po kuriuos tikrai smagu pavažinėti.

Ką jau bekalbėti apie dūžtančius į gabalus (!!!) automobilius, stiklus, stumdomus aplinkos elementus! Senokai teko man matyti kažką panašaus asmeniniuose kompiuteriuose! Nors panašaus stiliaus kompiuterinių žaidimų gal ne tiek dažnai buvo, bet ir iš tų, kurie egzistavo, nesugebu prisiminti kažko per praėjusius keletą metų išleistų ir pasižyminčių panašiomis savybėmis. Tiesa, niekaip negaliu neigti to fakto, jog kai kurie panašūs žaidimai ekranuose atrodo gal gražiau, bet tų detalių visuma ją pastebėjus tikrai užburia ir maloniai glosto širdį.

Visgi, net ir tame detalių gražume yra vienas didelis „Bet!“. Būtent jis labai susijęs su žaidimo optimizavimu bei kūrėjų – „Stainless Games“- elgesiu. Buvo žadama, jog „Carmageddon: Reincarnation“ sugrąžins kas geriausia iš dviejų pirmų šios žaidimų serijos dalių (trečia nemažos dalies senesnių fanų buvo nemėgstama ir sukurta kitos žaidimų kompanijos) bei kartu tai bus tikrai šiuolaikiškas žaidimas, kuriame bus galima taškytis į visokius judančius gyvus padarus (įskaitant ir žmones!) bei trankyti priešininkų automobilius. Nemaža dalis projektui reikalingų pinigų (apie 625 tūkstančius JAV dolerių) buvo surinkta minios finansuojamų projektų „KickStarter“ tinklalapio pagalba. Kitą, didesnę dalį pinigų – 3 su pusę milijono JAV dolerių – gavo iš „Bullfrog Productions“ įkūrėjo Les Edgar. Bet, atrodo, reikiamų pinigų neužteko ir žaidimas po kurio laiko pasirodė „Steam Early Access“ sistemoje. Ir žinot ką? Pasirodo, ir tų pinigų neužteko! 2015-ųjų metų gegužę buvo išleista galutinė žaidimo versija, kuri labiau buvo panaši į kažkokią beta. Žaidimas stabdė visiškai nepriklausomai nuo to kokie komponentai sudėti kompiuteryje. Keisčiausiai buvo tai, kad kai kuriems žaidėjams viskas veikė gerai. Atrodė taip it žaidimas buvo optimizuotas tik kelioms kompiuterio techninėms konfigūracijoms. Bet blogiausia net ne tai, o faktas, kad žaidimo kūrėjai labai greitai atsitvėrė tylos siena, palikdami visus šį žaidimą įsigijusius visiškoje nežinioje. Jei būtų buvęs bent kažkoks pranešimas apie tikslią situaciją bei planuojamus ar neplanuojamus veiksmus, gal bent pirkėjai būtų galėję jaustis geriau!

Visai gali būti, jog jau visi žaidimą įsigiję žaidėjai buvo susitaikę su mintimi, kad niekada taip ir nebus galima žaisti naujo Carmageddon’o, bet likos vos kelioms dienoms iki vasaros pabaigos žaidimo kūrėjai visai netikėtai pristatė pataisų paketą, kuris ištaisė nemažą dalį žaidimo spartos problemų, bei parašė viešą pasiaiškinimą dėl susidariusios situacijos. Nors tai ir nudžiugino, tačiau, kad ir kaip būtų gaila, neprivertė žaidėjų eiti į tinklo režimą ir bandyti ten žaisti. Žinoma, gal dėl to kaltas ir kompiuterio valdomų oponentų tinkle nebuvimas, bet faktas čia kaip blynas – ten, jei neturi draugų, nusipirkusių šį žaidimą bei norinčių kartu pažaisti, nelabai yra ką veikti.

Visa laimė, žaidime yra gana neblogas vieno žaidėjo režimas, kuriame galima važinėtis tiek pasirinkus „Freeplay“, tiek „Career“ režime. Pirmajame galima lenktyniauti pasirinkus bet kurį iš žaidimo režimų trasose, kurios jau buvo atrakintos antrajame režime. Ta pati taisyklė galioja ir automobiliams (kurie, beje, labai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir valdymu) bei jų patobulinimams.

Nors šiais laikais turbūt kiekvienas brangesnis žaidimas siūlo pažiūrėti bei pasigrožėti krūva filmukų pagrindiniame režime, „Carmageddon: Reincarnation“ nieko panašaus neegzistuoja. Vietoj to, „Career“ režime tenka važinėti po 16 etapų, kuriuose dažniausiai galima rungtyniauti trijose skirtingo, bet panašaus pobūdžio rungtyse, skirtingose trasose. Paskutinis etapas šiokia tokia išimtis. Jis teturi vieną trasą, kuri yra it duoklė ankstesnių žaidimo dalių cenzūrai kai kuriose šalyse – vietoje žmonių keliuose tenka susidurti su daugybe karvių, kurių, beje, ir šiaip galima sutikti ankstesniuose lygiuose.

„Classic Carma“ režime tenka lenktyniauti visai taip pat kaip ir 1997-ais, kuomet buvo išleistas pirmasis serijos žaidimas, t. y. pasirenkant vieną iš trijų būdų pergalei pasiekti: pirmajam apvažiuoti visus trasos ratus, būti tuo laiminguoju, kuris sugadins visų konkurentų automobilius ar išžudyti visus vaikščiojančius neratuotus padarus (taip, tarp jų ir žmones!). Norint pasiekti didžiausios naudos (t. y. gauti daugiausia taškų), pereinant šio režimo lygius turbūt teks dalinai kombinuoti kelis šiuos būdus, nes tiek priešininkų sunaikinimas, tiek checkpoint’ų pasiekimas, tiek pėsčiųjų žudymas duoda papildomų taškų bei laiko sekundžių. Pastarosios labai svarbios. Jų pasibaigimas turbūt yra vienintelis būdas pralaimėti šiuos lygius, nes kažkodėl priešininkus galima sunaikinti, tačiau jei kas ir sunaikina žaidėjo valdomą automobilį, galima Backspace mygtuko pagalba jį greitai suremontuoti ir toliau tęsti žaidimą. Keisčiausia tai, kad net ir turint neigiamų taškų (veikiančių kaip žaidimo pinigai) lengva sutaisyti savo automobilį.

Kad būtų galima lengviau naikinti marias pėsčiųjų bei priešininkų automobilius, žaidime yra gausybė powerup’ų statinių. Vienos iš jų aktyvuoja globalius pakeitimus žemėlapyje kažkuriam laikui (pvz. „PED Panic“ ir pėstieji pradeda bėgioti kaip akis išdegę), kitos – suteikia galimybę Enter mygtuko paspaudimu juos aktyvuoti kažkiek kartų (pvz.: „This But A Scratch“, suplėšo priekyje matomus pėsčiuosius į dalis) kitos, kurios pataiso, duoda nemokamų taisymo kuponų ar atvirkščiai, sugadina vairuojamą automobilį. Kai kurie randami power-up’ai veikia tik ant žmonių, kiti tik ant šalimų objektų, treti tik ant pačio aktyvuotojo, o dar kiti tik ant pasirinkto priešininko… Trumpai tariant, yra tikrai nemažai jų variantų, kuriuos galima rasti žaidimo žemėlapiuose. Na, o jei visgi labai tingisi jų ieškoti žemėlapyje, visada galima atsidarius specialų meniu nusipirkti už turimus taškus.

Šiuos režimus įveikti tiek sunaikinus visus priešininkų automobilius, tiek apvažiavus visus ratus greičiausiai įveikti pavyks daugumai žaidėjų, bet išnaikinti visus pėsčiuosius greičiausiai pasiseks tik labai nedidelei daliai. To priežastis paprasta – kai kurie pėstieji būna tokiose keistose vietose, kad nė karto ten nepabuvus, kažin ar gali šauti kažkokių minčių ten eiti ir kažko ieškoti. Todėl šis būdas praktiškai yra beveik neįveikiamas, nebent pavyksta kažkur lygyje rasti specialų power’up’ą, kuris nieko neišsiskiria iš daugumos kitų, bet yra labai retas – tik vienas visame žemėlapyje.

Kitame, „Fox ‘n’ Hounds“ režime, reikia atsitrenkti į ryškia šviesia mėlyna spalva šviečiantį konkurentų automobilį ir važinėti tiek, kol pasibaigs skirtas laikas. Jei kažkas sugeba į žaidėjo valdomą automobilį atsitrenkti, jis tampa lape ir asmeninio laiko deginimas sustabdomas. Gaila, kad iš esmės dauguma smagių dalykų bei laisvė (priešų sunaikinimas padeda tik laikinai), kurią galima surasti „Classic Carma“ režime, čia prarandama. Viskas, nors ir atrodo kažkiek kitaip, labai primena tradicinius lenktynių žaidimus. Panaši situacija ir su „Car Crusher“, „Death Race“, „Ped Chase“ bei „Checkpoint Stampede“ režimais. Pirmame iš jų reikia surinkti taškus sudaužant priešininkų automobilius. Antrame – tiesiog būti pirmu apvažiavusiu visus ratus (laimei, galima daužyti priešininkus, kad būtų pavogti jų uždirbti taškai). Trečiame tenka iš ieškoti pažymėtų pėsčiųjų ir daryti viską, kad šie neišgyventų. Na, o man tai labai primena labai panašų režimą iš „Insane“ žaidimų serijos, kur reikėjo pirmam pasiekti atsitiktinai kažkur padėto checkpoint’o vietą, kad gautum reikalingą tašką, tik čia, laimei, galima jį pasivokti iš kurio nors konkurento.

Automobilių tobulinimas vyksta už specialius žetonus, kuriuos galima rasti žemėlapiuose. Tobulinant nėra daug detalių pasirinkimų, bet užtat ką bepasirinktum, kažkas tikrai pagerėja. Gaila tik tai, kad neįmanoma ištobulinti kiekvieno automobilio iki maksimumo. Kažkodėl yra naudojami dar kiti specialieji taškai, kurie, pasirinkus vieną ar kitą detalę, parodo kiek iš viso įmanoma dar kažką tobulinti.

Tad ar galima vadinti „Carmageddon: Reincarnation“ geru kūriniu? Tikrai ne! Jis labai jau vidutiniškas. Kažin, ar būtų galima šį žaidimą vadinti tobulu tęsiniu, kurio senieji fanai norėjo bei tikėjosi. Kita vertus, šis žaidimas turbūt tikrai gali pradžiuginti tuos, kurie nori kažko panašaus, bet visi „Carmageddon“ senieji žaidimai jau atrodo per baisūs. Tikrai, nelabai yra šiam žaidimui tinkamų geresnių pakaitalų. Daug kraujo, riksmų ir, kas turbūt svarbiausia, labai nebloga žaidimų smėliadėžė!