Kuomet žaidime figuruoja didžiulės kovos mašinos – „Mechai” – noromis nenoromis mintyse jie asocijuojasi su vyriškumu. Mačo. Raumenys, girgždantys balsai, randai ant žando. Alkoholio tvaikas. Parako kvapas. Sprogimų liepsnų kamuoliai. Tuo remdamasis drąsiai „Anomaly 2“ galiu pavadinti vyrišku žaidimu. Juk tai ne koks nuobuodus gynybinis žaidimukas, kuriame reikia saugoti skurstantį kaimą ar lūšnyną, kuriam nuo keletos pirstelėjimų stogas griūna – čia gelbėjame pasaulį! O gelbėjame jį ne saugodami lūšnas ir sandėliukus, o bandydami ištaškyti visus ateivius – robotus – transformerius – transformatorines!

Anomalija tavo kelnėse

O ką ir bepridursi. Žaidimo idėja paprasta kaip dvi kapeikos. Vadovauji būriui plieninių kostiumų, naikini ateivius, kurie atsibeldė į mūsų mieląją žemelę dar praeitoje žaidimo dalyje, ir džiaugiesi anomalija savo kelnėse. Tikrų tikriausias fejerverkas! Nemaniau, jog greitu metu po „Candy Crush“ ir „Angry Birds“ sėkmės pavyks pavartoti žodžius „Geras ŽAIDIMAS telefonuose“, tačiau džiaugiuosi, jog broliai lenkai, lyg 4 apaštalai susivienyję po vardu „11 bit studios“, privertė mane pakeisti požiūrį. Ir jaučiu, jog ateina metas, jog dalis žaidėjų pradės sekti ir mobiliuosius telefonus, žvelgdami į žaidimus kuriuos verta išbandyti. Tikrų tikriausia anomalija.

Nors pats bokštelių gynybos/naikinimo žanras jau kiek pavargęs, nutampytas ir išdraskytas, „Anomaly 2“ sugeba visas žaizdas užkamšyti naujomis idėjomis, ar tiesiog viską pateikia taip, jog trūkumai išgaruotų nei nespėję įgristi. Didžiulę šio darbo dalį atlieka žaidimo apipavidalinimas, kuris, tiesą pasakius, dažnai irgi yra problemų šaltinis. Kartais bekontroliuodamas liepsnosvaidžius mekus savo mobiliąjame telefone sunkiai susigaudydavau, kur kas vyksta. Sprogimai sprogimėliai sprogimučiai čia viską išsprogdina bei užgožia taip, jog kartais tikrai sunku susiorientuoti. Nors kūrėjai ir stengiasi parodyti viską, ką jie sugebėjo išspausti iš „mobiliakų” (ir jie tai daro puikiai), dažnai pagaunu save mąstant, jog dažnai „Anomaly 2“ būtų smagesnis jei jis būtų biškutį paprastesnis mūsų akims.

Tačiau kai akys apsipranta prie parako dūmų, nesunku suvokti, jog žaidimas yra gilesnis bei sudėtingesnis, nei galėjai pamanyti. Kūrėjai teigia, jog yra įmanoma sukurpti daugiau nei vieną milijoną būrio taktinių kombinacijų. Nedrįstu nesutikti. Tačiau faktas tas, jog žaidimas nereikalauja žaidėjo nuolat keisti bei prisitaikyti prie skirtingų kovos situacijų (nors tai padaryti galima). Suradus optimalią formaciją galima pernelyg nesivarginant pereiti žaidimą, vos tingiai naudojant specialius priedus. Prakalbus apie priedus galiu paminėti, jog jų yra keturi. Pradėsiu nuo elementariausių – tokių kaip savų metalinių žirgų gydymo auros, ar priešininkų skardinių išjungimo laukų bombikės (EMP). Dar yra ir taikinių nustatymo galimybė, kuri priverčia kuomet ateiviai susiburia į platesnius laukus bei, kaip aš vadinu, “haliucinacijų sukėlimo elektrinėms skardinėms banga, kuri priverčia jas manyti jog mato mus kitur, nei ištikrųjų esame, kol mes vagiame saldainius iš po jų nosies”.

Pats žaismas prasideda ir vyksta labai paprastai. Prasidėjus misijai duodamas taktinis žemėlapis, kuriame mums reikia pasirinkti geriausią kelią. Nuo jo priklauso kiek mineralų susirinksi pakeliui (jie naudojami „Mechų“ pirkimui ir tobulinimui) bei kiek priešų sutiksi. Geriausia idėja dažniausiai būna rinktis kuo ilgesnį kelią. Taip galima surinkti daugiausia mineralų bei maksimaliai patobulinti savo būrį, taip užsitikrinant gerą misijos pabaigą. Pabaigus nustatyti maršrutą (jį galima koreguoti pakeliui) už misijos pradžioje gautus mineralus perkame savo „Mechus“. Juos nusipirkus, išdėliojus ir paleidus į veiksmą prasideda žaidimas. Paprasta.

Tačiau dabar apie smagiausius dalykus – pačius „Mechus“. O jų yra krūva, ir dar truputis. Nuo paprasčiausių mobiliųjų kulkosvaidžių, iki nematomumą suteikiančių robotų. Kiekvienas „Mechas“ gali transformuotis į kitokią savo versiją. Štai kad ir toliašaudis „Kūjis“. Jis gali šauti vieną galingą šūvį kas keletą sekundžių, tačiau jo trūkumas tas, jog jis tai daryti gali tik tiesiai. Spustelėjus jį ekrane, mikliai transformuosis į „Raketinį kūjį“. Šis plieninis naikintuvas gali pataikyti tik į vidutiniu atstumu esančius priešininkus, tačiau tai gali daryti dažniau bei paleisti dvigubus, kiek silpnesnius šūvius. Panašiai elgiasi ir kiti mechai, tik išskirtinai elgiasi apsauginiai – padedamieji. Vieno jų pradinė forma padeda sulėtinti priešininkus, o antrinė – suteikia skydą. Smagiausia žaidimo dalis yra bandyti įvairias „Mechų“ kombinacijas, sugalvoti, kur kokie kareivėliai turi stovėti, norint sumažinti žalą savo aparatūrai bei maksimaliai padidinti žalą priešininkams.

Aš, kaip asmeninių kompiuterių žaidimų mėgėjas buvau labai nustebęs, kai sužinojau, jog toks žaidimas kaip „Anomaly 2“, būdamas mobiliųjų telefonų žaidimu, turi visiškai įgarsintus dialogus, istoriją bei daugelio žaidėjų režimą. Ir kaip bebūtų keista, „11 bit studios“ sugebėjo juos padaryti taip, jog turėtų susigėsti dalis vadinamųjų AAA žaidimų. Viskas labai tvarkinga, emocinga, aišku bei, kaip ir minėjau, mačo. Priminė „Starcraft 2“ istorijos režimą. Na, o muzikinis takelis, tikrai vertas aplodismentų. Tačiau nejučiomis iškilo klausimas – žaidimas, nors ir nebūtinai skirtas tik mobiliesiems telefonams, tačiau ten jis bus populiariausias. Taigi kodėl skirti tiek daug dėmesio garsams bei muzikai, jei didžioji dalis žaidėjų žaidimą vistiek žais išjungę garsą? Suprantu kūrėjų norą žaidimą sukurti išbaigtą iki pat galo, tačiau aš, asmeniškai, nebūčiau supykęs už mirtinai tylius dialogus bei neegzistuojantį garso takelį. Tačiau tai tik mano visiškai nereikalingos priekabės ten, kur jų neturėtų būti.

Negalima pamiršti ir apie daugelio žaidėjų režimą. Tikrai taip, jis irgi yra žaidime! Multiplayer režime galime valdyti „Mechus“ arba pačias ateivių mašinas. „Mechai“ puola, o ateivių mašinos ginasi. Gana paprasta, tačiau milijonas kombinacijų suteikia daug taktinių kombinacijų bei nenuspėjamų kovų. Nors man ir nepavyko priversti žaidimo veikti daugelio žaidėjų režime (apžvalgos kopija nenorėjo draugauti su internetu), tačiau teko girdėti tikrai puikių dalykų apie šį režimą, todėl tai deda dar vieną riebų pliusą žaidimui.

Baigdamas šią apžvalgą norėčiau paminėti, jog džiaugiuosi mobiliųjų žaidimų ateitimi. Jei ir toliau kūrėjai stengsis kurti tokius puikius, išbaigtus bei tiesiog įdomius žaisti žaidimus, mūsų laukia tikrai puiki ateitis. Na o dabar lieka tik nusipirkti šia puikią anomaliją, laikyti ją kelnėse bei pasismaginti kaip reikalas!