O, vesternai. Taip retai matomi žaidimų rinkoje. Call of Juarez laiko kumštyje sugniaužęs pirmo asmens šaudykles – tai beveik prakeiksmas, turint minty kaip nenusisekė Cartel, kai serija bandė persikelti į šiuos laikus. Desperados kadaise bandė uždėti plačiabrylę skrybėlę Commandos. O šiandien mes turime Hard West, kurį visi nori lyginti su X-Com.
Hard West nuotykiai vyksta tuose laukiniuose, nesutramdytuose vakaruose. Ten – gyvas geresnio rytojaus pažadas, bet už jo slepiasi dar gyvybingesnis skurdas, badas ir desperacija. Toks stiprus kokteilis verčia žmones atsigręžti į tamsiausias savo sielos kertes, o tada – ir į tamsiąsias jėgas, traukiamas tokių laikų. Velnias, kaip sakoma, keliavo į Džordžiją, bet čia jis paliko pėdsakus visur. Tad žaidimo kampanija – suskirstyta į keletą atskirų scenarijų – gali prasidėti ir ant Oregono kelio, kuriuo pagrindinio veikėjo šeima keliavo gero gyvenimo ieškoti.
Kaip koks Total War žaidimas, Hard West yra perskirtas į strateginį ir taktinį žemėlapius. Pirmajame vyksta istorija – tiksliau, tu siuntinėji savo grupelę po svarbias, viena po kitos istorijos atidengiamas vietoves, Mirtis ramiu balsu seka tavo istoriją, vykdai tekstines užduotis ir panašiai. Man labiausiai patinka tai, kiek įdirbio įdėta į kiekvieną scenarijų. Kiekvienas iš jų turi savo temą ir mechaniką. Pirmasis, pavyzdžiui, yra apie aukso kasybą šeimai bandant įsikurti ir išgyventi. Licencijos perkamos iš regioną užvaldžiusių banditų. Kiekviena potenciali kasybvietė leidžia išbandyti tris metodus. Tačiau kiekvienas iš jų yra vienas už kitą brangesnis, o pinigų reikia ne tik tobulinti kasybos įgūdžiams, bet ir ginklams bei įrangai pirkti.
Visa tai ruošia taktiniams susirėmimams. Bankų apiplėšimai, susirėmimai su banditų bosais jų vilose, kanibalų fermos šturmas – ko tik laukiniuose vakaruose nebūna! O herojai tik laksto nuo priedangos prie priedangos ir bando kaip geriau į priešą pataikyti. Čia įsivelia ir sėkmės mechanika. Šalia gyvybės taškų kiekvienas dar turi daug greičiau kintančią sėkmės skalę. Ji mažėja tada, kai priešo kulkos lekia pro šoną ar kai naudoji specialias galias. Tuo tarpu atgaunama ji kaip tik kulką pagavus. Tad toks pastovus resurso balansavimas seka viso žaidimo metu.
Nebent, aišku, priešas užeina už tavo flanko ar judėdamas netikėtai pataikai susikertančias priešiškas reakcijos zonas (draugiškų nebūna). Tada jau sėkmė nepadės.
Ir kitaip nei X-Com, veikėjai (kitaip nei visiškai pakeičiami minėto žaidimo kareiviai) neįgauna patirties ar galių, nekyla lygiai ir panašiai. Ne, beveik viskas nusprendžiama tavo naudojamų ginklų… ir pokerio kortų. Misijos ir tekstiniai nuotykiai suteikia kortas, kortos vienaip ar kitaip pakeičia veikėjų rodmenis ir suteikia galias. O jos įvairios – nuo maldos, suteikiančios atsitiktinius privalumus iki gyvybę atstatančio kanibalizmo ir auksinės kulkos, lekiančios kiaurai visai kliūtis. Viskas pagal Vakarų taisykles!
Tačiau Hard West yra žaidimas su sėkmės tampymo už ūsų elementu. Kaip veikėjai sudarinėja sandėrius su mįslingais džentelmenais, tikėdamiesi vėliau išsikapstyti, kaip ir žaidėjai, rizikuojantys tekstinėse užduotyse dėl neužtikrinto pelno… sėkmės bandymas tiesiog persmelkia žaidimą. Todėl būtina jį žaistis su sužeidimais (pasirenkamu kartu su scenarijaus sudėtingumu ir ironman režimu). Sužeidimai reiškia, kad tavo veikėjas, kuriam teks daug žalos mūšio metu, gaus vienokią ar kitokią jo rodmenis pažeidžiančią žaizdą. Ji tikrai visaip kankins kito susirėmimo metu. Tačiau tada jos sugis, o kas tavęs neužmuša, tas padaro stipresniu. Gal reikėjo išimti keletą organų, bet nuo to priešui pasidarė sunkiau pataikyti į ką nors svarbaus, todėl gauni daugiau gyvybės taškų. Taip sako žaidimo tekstas, demonstruojantis retą humoro prošvaistę, o kas aš toks, kad ginčyčiaus?
Aš taip pat nesiginčiju su žaidimo atmosfera. Hard West atgyja visi laukinių vakarų prietarai ir net velnias laukia kryžkelėje, kad sudarytu su tavim sandėrį. Dar geriau, tau leidžiama suprasti, ar galvoti, kad tai pats velnias – žaidimas labai atsargiai dozuoja informaciją, labai nedaug ką pasako tiesiogiai ir taip išlaiko tiek mistiką, tiek azartą.
Be to, Hard West yra patenkinamai gražus žaidimas. Mūšiai yra detalūs, kaip ir jose susiremiantys žmonės, reti efektai irgi nėra baisūs. Gal pasiskųsčiau strateginiame žemėlapyje tavo komandos judėjimą ženklinančia jaučio kaukole, bet čia jau priekabės. Tuo tarpu garsinė pusė labai gerai išpildė ginklus. Kai drioksteli pistoletas, tai ir jautiesi lyg tavo veikėjai turėtų vieną iš S. Kingo aprašytų šaulio Rolando pistoletų – absurdiškai didelių rankinių patrankų. Ne tai, kad žaidime panašių ginklų netruktų…
Hard West yra nuostabus taktinis RPG, kuriame nemažai dėmesio skirta pasauliui. Jis gal net charakteringesnis nei dažnas to paties žaidimo veikėjas. Ryškiai matoma, kad kūrėjai įdėjo daug įdirbio ir tikrai stengėsi. Jau kiek vertas tas vienutėlaitis aktorius, įgarsinęs žaidimo istoriją sekančią Mirtį! Tad Hard West nors ir kartais sunkus, bet privalomas nuotykis.
