„Dragon’s Crown“ yra vienas tų projektų, kuris įrodo — kontraversiškas pradas, nebūtinai turi tragišką pabaigą. Tai nedidelės, kūrybingos „Vanillaware“ studijos žaidimas, pasižymintis bent keletu ypač teigiamų ir išskirtinių bruožų, tačiau dauguma žaidėjų ir kritikų apie jį sužinojo tik neproporcingai didelių krūtinių dėka.

Jei tingite skaityti toliau, siūlome išklausyti žemiau esantį tekstą šioje video apžvalgoje.

O jei raidelės mielesnės nei žodeliai, keliaukite paskui mane ir pasakų karalystės karžygį Gražulį!

Pirmasis šį žaidimą pristatantis filmukas, kai kuriems žaidimų industrijos veikėjams, buvo it plekštelėjimas šlapiu skuduru per veidą. Vis netyla kalbos ir planai uždrausti seksualius apdarus parodose žaidimus reklamuojančioms merginoms, didžiosios studijos vengia kaltinimų moterų sudaiktinimu ir kurdamos moteriškus personažus elgiasi ypač atsargiai. Virtualios moterys žaidimų pasaulyje įgyja vis daugiau teisių ir greitai jų turės daugiau nei realios, o čia BAM!

Reklaminis filmukas, kuriame oru plevenančios burtininkės biustas priverstų raudonuoti ir pačią Lolo Ferrari. Tiesa, burtininkė nebuvo vienintelis personažas nukentėjęs dėl perdėto dailininkų uolumo. Visi „Dragon’s Crown“ veikėjai ir perdėtai, ir pabrėžtinai paryškinti. Smulkaus sudėjimo veikėjai ypač smulkūs, o stambesni — neproporcingai stambūs. Raumeningi vyrukai turi bent po kelias, šiaip gamtoje neegzistuojančias raumenų grupes, tačiau tuo pat metu sunkiai sukurpia sklandų sakinį, o dialogų metu net dreba, kaip nori įvairuoti kam į dūdą.

Žodžiu reklaminis klipas buvo skandalingas, kontraversiškas ir velnioniškai viliojantis. Nebūtinai dėl burtininkės. Žaidimas tiesiog atrodė pakankamai keistas, kad jo norėtum. O koks gi jis iš tikrųjų?

Iš tikrųjų jis vertas daug daugiau dėmesio nei jo suteikė skandalingasis video. Nepaisant prieštaringai vertinamų modelių, žaismo prasme tai tikrų tikriausias 2D kapoklių renesansas. „Dragon’s Crown“ įkvėpimo semiasi iš tokių žaidimų kaip „Double Dragon“ ir „Golden Axe“, drąsiai skolinasi moderniojo „Diablo“ idėjas ir integruoja kai kuriuos šiomis dienomis ypač madingus sprendimus.

Nepaisant to, kad žaidimas vyksta dvimatėje erdvėje, norėdami atremti priešininkų atakas, herojai joje gali ir turi judėti visomis kryptimis. Priešai čia patys įvairiausi, nuo pakelės plėšikų iki orkų, demonų ir ypač šlykščių galių turinčių kerėtojų. Kai kurių tipų atakas atremti gan paprasta, o kai kurie oponentai nugalimi tik išnaudojant seriją kombinacijų, kurias turi kiekvienas iš 6 pasirenkamų personažų.

Kiekvienas personažas turi unikalų savybių, smūgių ir užkeikimų rinkinį, tad žaismas skiriasi gan radikaliai, tačiau tuo pat metu svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad žaidėjas praktiškai visus smūgius įvaldo pačioje žaidimo pradžioje, tad atradę jums patinkančią kombinaciją, netruksite pajusti šiokią tokią monotoniją.

Laimei, tame pačiame išsaugojimo lange galite susikurti keletą herojų ir dalintis inventoriumi, tad teoriškai yra įmanoma pradėti žaidimą su vienu veikėju, o baigti jau su kitu. Tiesa kiekvienas iš herojų turės iš naujo įveikti visas užduotis, tačiau apsirūpinus gerais šarvais ir ginklais tai menka bėda, ypač turint galvoje, kad kai kurie personažai (tame tarpe ir burtininkė) su dvimatėmis kapoklėmis nesudūrusiems žaidėjams bus sunkiai perprantami. Todėl visai logiška būtų apšilti valdant kokį molį dwarf‘ą, o sparnus savo fantazijoms suteikti tik po to, kai pagrindinės žaidimo koncepcijos bus aiškios.

Siužetinė kampanija pasakoja istorija apie mūsų valdomą nuotykių ieškotoją, kuris įsivelia į politines intrigas. Žaidimo pasaulyje vyksta intensyvi kova dėl sosto, tad nekaltas vietinės princesės pagalbos šauksmas nubloškia mus į politinių intrigų verpetą. Šiuo atžvilgiu „Dragon’s Crown“ nuo kitų 2D kapoklių skiriasi ir tuo, kad mūsų herojus kartas nuo karto ne tik dalyvauja dialoguose, bet ir gali rinktis atsakymus į klausimus, nuo kurių priklauso tolimesnė žaidimo eiga.

Tad ilgainiui atsirandančią kovos monotoniją prablaško mielos mažos smulkmenėlės. Visų pirma tai iš „Diablo“ tipo žaidimų pasiskolinta gausaus grobio sistema. Tai nėra būdinga 2D kapoklėms, tačiau „Dragons Crown“ įrodo, kad šis sprendimas yra tinkamas. Tas pats liečia ir minimalius RPG elementus. Herojai kaupia patirties taškus, prekiauja, tobulina savo ginklus ir įgūdžius. Tiesa įgūdžių tobulinimo sistema pakeičia tik užkeikimų efektus, o ne mygtukų kombinacijas, tad kovos eigai ji praktiškai neturi įtakos.

Žaidime yra ir šalutinių užduočių sistema, kurios dėka žaidėjas raginamas peržaisti jau įveiktus žaidimo lygius, rasti naujas slaptavietes ar įveikti specifinius priešus. Kartais žaidimas pareikalauja atlikti užduotis kurių dėka mes geriau susipažįstame su žaismu. Tarkim viename iš lygių aptikę dinozaurus, nebūtinai suvoksime, kad galime juos pasibalnoti ir joti raiti, tačiau šios galimybės tikrai nepražiopsosim vykdydami šalutinę užduotį, kurioje jojimas yra visa ko pagrindas.

Valdymas čia irgi gan paprastas. Turime kelis atakos mygtukus, kuriuos naudojame kombinacijoje su kairiąja analogine rankenėle. Atakos tipas priklauso nuo pasirinktos judėjimo krypties, o taip pat ir nuo to ar esame ant žemės, ar ore. Kaip ir priklauso 2D kapoklių žanrui, čia ypač daug dėmesio skirta „juggling“ mechanikai, kai švystelėję būrį priešų į orą, pašokame patys ir galingomis smūgių serijomis sudorojame bejėgius oponentus.

Galiausiai būtina paminėti ir mūsų pakeleivius vagišių Renlį ir vėliau sutinkamą fėją. Šie veikėjai nėra valdomi, tačiau kelionių metu nurodo slaptas vietas arba atrakina skrynias ir duris. Įdomu tai, kad galiniai žaidimo fonai nors ir atrodo visiškai statiški, iš tiesų tokie nėra. Durys gali būti atrakinamos ir veda į dar neatrastas zonas, seni paveikslai ar skylusios sienos gali būti sunaikintos ir atverti slaptus praėjimus. Šiuos objektus tiriame ir apžiūrime dešiniąja analogine rankenėle jei žaidžiame su „PlayStation 3“ arba tiesiog pirštu jei žaidimui pasirinkome „PS Vita“. Tai smagus ir žaismą ypač praturtinantis sprendimas atkeliavęs iš tokių žaidimų kaip „Rayman Legends“ ar „Puppeteer“.

„Dragon’s Crown“ galima žaisti ir tinkle. Tiesa yra tik kooperacinis siužetinis režimas ir kitų žaidėjų atsiradimas žaismo per daug nekeičia. Esmė tame, kad mes ir taip galime samdytis bendražygių, kuriuos valdo dirbtinis intelektas ir nors gyvi žmonės žaidžia protingiau, tai negarantuoja, kad dėl to bus įdomiau. Tai lemia ne tik nuosaikiai augantis sudėtingumo lygis, bet ir ryškūs, visą ekraną apimantys specialieji efektai. Kuo daugiau karių ekrane, tuo sunkiau jame įžiūrėti ką daro mūsų valdomas herojus.

Tiesa… Kartais savo kelionėse mes rasime kaulus. Šie kaulai gali būti amžiams palaidoti mainais į lobius, arba juos galima atgaivinti ir tokiu būdu išplėsti samdomų herojų gretas. Įdomu tai, kad žaisdami internete, žaidėjai automatiškai keičiasi savo sukurtų herojų vardais ir šaukiniais, tad prikeldami rastus kaulus nežinome ar juos paliko kūrėjai, ar kitas žaidėjas. Kurdami savo herojų, mes jam suteikiame ne tik vardą, bet ir rinkinį tam tikroms situacijoms būdingų frazių (Pvz.: auksinę Už Lietuvą, Vyrai!). Šios frazės keliauja kartu su kaulais, tad jei mūsų sukurtus herojus prikels kiti žaidėjai, jie turės progą susipažinti ne tik su Gražuliu, bet ir su gražiąja lietuvių kalba.

Galiausiai belieka aptarti įspūdingiausią žaidimo elementą — audiovizualinius sprendimus. „Dragon’s Crown“ atrodo puikiai. Tiesiog stulbinančiai. Nepaisant gerokai perspaustų veikėjų modelių, nuo savotiškų aplinkų sunkų atplėšti akį. Na tai natūralų. Juk visas žaidimas sukurtas iš dvimačių, klasikinės animacijos pagrindų atgaivintų paveikslėlių (iš „spraitų“ jei norit tiksliau). Kiekvienas šio žaidimo elementas yra pieštas ir spalvintas ranka, tad tikrai yra į ką paganyti akis.
Garso atžvilgiu, ypatingo dėmesio vertas pasakotojo balsas ir jo intonacijos, suteikiančios žaidimui įtraukiančios pasakos atspalvį. Neprastas ir garso takelis, puikiai perteikiantis klasikiniam 2D kapoklių žanrui būdingus motyvus.

Žodžiu… Jei ne pašaipias diskusijas sukėlęs įvadinis filmukas, apie šį žaidimą greičiausiai nė nebūtume sužinoję ir būtume daug praradę. „Dragon’s Crown“ yra gan savotiškas žaidimas, labiau nutaikytas į vyresnės kartos žaidėjus kurie augo 2D kapoklių klestėjimo laikais, tačiau tuo pat metu jame drąsiai išnaudojami įvairūs, įprasto klasikinio žaismo neniokojantys sprendimai. Tai ne pats geriausias pasirinkimas vakarui su „PlayStation 3“, tačiau vienas geresnių žaidimų tiems, kas turi „PS Vita“. Beje, žaidimas suderinamas su „crossplay“ funkcionalumu, tad žaidėjai gali žaisti kartu nepriklausomai nuo to kokią konsolę pasirinko, o jei turite abi, galėsite žaismui naudoti bendrą išsaugojimo bylą.

Dėl specifinio žaismo ir ilgainiui įsimetančios monotonijos, mes tikrai nedrįstume teigti, kad tai nuotykis visiems ir kiekvienam. Meniškų, specifinių, mūsuose rečiau aptinkamų rytietiškų žaidimų gerbėjai gali surizikuoti ir pradėti romaną su žaidimu jau dabar, o visiems kitiems derėtų šiek tiek luktelėti. „Dragon’s Crown“ nėra žaidimas kurį privalu išbandyti dabar, o dėl nereikšmingo žaismo tinkle jis tikrai neturi jokių šansų pasenti. Tačiau jei išvysite, kad jis platinamas su nuolaidą ar yra įtrauktas į „PS Plus“ kolekciją, nedvejokite ir Drakono Karūną stverkite drąsiai.