Iki šiol man dar nėra tekę matyti, kad kur nors būtų akcentuojamas atskirų žmogaus arba bet kokių jo išvadų galūnių pjaustymas. Man dar tikrai nėra tekę matyti, kad žaidėjui būtų leista savo priešininkams nupjauti vieną, o po to ir kitą ranką ir kuo ramiausiai suvarius kataną į makštis stebėti kaip demonas arba žmogus, alpdamas per upeliais srūvantį kraują, su galva ant pečių, nieko negali padaryti, o tik griūti stačias pagrindiniam veikėjui po kojų ir gėdingai mirti. Ryu savo priešams suteikia tokį malonumą. Ir jis netgi padaro daugiau – kapoja juos pratisai daugiau nei penkiolika valandų, po kurių nebelieka nei vieno abejingo.

Stebėčiausi jeigu šiandien surastumėte trečiojo asmens veiksmo žaidimą savo žiaurumu pranokstantį Ninja Gaiden II. Tačiau žaidimas ne tik žiaurus, bet ir stebėtinai gerai subalansuotas, o tai drąsiai skatina žaidėją žaisti toliau ir netgi mėgautis. Team Ninja tarsi… tarsi ta visą žudymą paverčia menu. Sudėtingu, sunkiai įsisavinamu, tačiau menu. Capcom studijai iki tokio beprotybės lygio dar tolokai, paskutinė Devil May Cry dalis, lyginant su Ninja Gaiden II, netgi buvo humaniška. Bet visgi gana tos panegirikos, įsitikinkite patys…

Profesionalus žudikas

Ne, ne Hitmanas, jam dar iki tokio lygio toli. Vos Ryu Hayabusa nusileidžia Tokijuje ir susidomi staiga kilusia suirute, visi ima krūpčioti – ir teigiami, ir neigiami personažai. Ryu – tikra žudymo mašina, kuriam visiškai nesvarbu ar mirtinai supjaustyti kokį nors karininką, ar nurėžti galvą trigubai aukštesniam demonui – nulis emocijų. Bet visgi atsiranda paslaptinga moteris, kuri nori atgaivinti nuo senovės įkalintą aukščiausiąjį demoną, kuris galėtų ir patį pasaulį praryti (bet ne Ryu, žinoma). Reikia pripažinti, kad jai puikiai sekasi, nes raudonu apsiaustu vilkinti tamsuolė sėkmingai keliauja po skirtingas vietoves ir renka visus atgaivinimo procesui reikalingus ingredientus, o kartu su jais atgaivina ir po vieną stipresnįjį demoną. Ryu niekur neskuba, o tarsi sąmoningai lipa jai ant kulnų iš lėto – tarsi mėgautųsi žudynėmis. Kelią jam pastoja trys stipresnieji demonai, kuriems pavaldžios skirtingos stichijos ir galios. Bet nindzės pusėje stovi labai seksuali slaptųjų tarnybų agentė Sonia, kuri įrodo, kad išvaizda išties gali būti fatališka bei senukas Muramasa, savo parduotuvę atidarantis pačiuose karščiausiuose taškuose.

Nesilaikant samurajų kodekso

Viso žaidimo metu mes susirinksime viso aštuonis šaltuosius ginklus. Pirmasis ir pats elementariausias yra Ryu genties palikimas – Drakono ašmenys, lengva katana, su kuria galima bus nesunkiai nužudyti 60%-80% visų žaidimo priešų. Tam reikalui pasiekti yra viena speciali ataka, kurią nuolatos naudoti atsibosta, tačiau stebėti rezultatą – niekada. Vėliau pirmame lygyje galima atrasti antrąjį ginklą, kuris primena senųjų vienuolių lazdas. Ryu su šiuo ginklu prigamina tiek kraujo, kad jo lengvai užtektų raudonam baseinui atidaryti. Trečias ginklas yra aštrūs nagai (visai kaip pas visų itin mėgstamą X-Men’ų personažą) ir pakaustai kojoms, kurių dėka Ryu kapoja visus dar laisviau. Ketvirtas ginklas yra kažkoks pjautuvas su svarmeniu kitoje grandinės pusėje ir jis gaunamas tokioje keblioje žaidimo vietoje, kad tikriausiai bus greitai pamirštas ir iš naujo atrastas tik žaidimą žaidžiant antrą kartą. A, tiesa, dar praleidau dvi katanas, kuriomis kaunamasi vienu metu ir kurias galima nusipirkti pas Muramasą (apie jo parduotuvių teikiamas paslaugas šiek tiek vėliau). Vėliau gausite patį karščiausią ginklą (taip, tą, kur pas Ryu poligrafiniame žaidimo viršelyje) – dalgį. Su juo žaidimas įgauna visiškai kitas spalvas ir tuo aš įsitikinau prasinešdamas pro septintą lygį su vėjeliu. Ooo, krito tuokart daugel galvų… Bet tai ne esmė. Dar vėliau gausime du paskutinius ginklus, tarp kurių kažkokios lazdos riaušėms malšinti (jas pasilikau antram žaidimo perėjimui) ir mano mylimiausias ginklas iš Ninja Gaiden pirmo – Vigorian flails. Tai du riesti pjautuvai, kurių galus jungia patvari grandinė. Ginklas puikiai išnaudotas ir čia, bet kadangi jį gauname tolimesniuose lygiuose tai kaži ar pavyks labai ilgai juo pasimėgauti (žinoma, visada lieka antras ir netgi trečias žaidimo perėjimas…). Kalbėti apie šaunamuosius (arba mėtomuosius) ginklus net neverta – bus lankas ir bus kažkokie sprogstamieji japoniški metamieji peiliukai, kurie ypač vertingi kovose su bosais. Lankas – patikimas ginklas kovojant su viršuje pakibusiais demonais. Bet kad lanko veiksmingumas būtų maksimalus, mes turėsime ilgiau palaikyti šūvio mygtuką – tokiu būdu Ryu pradės liepsnoti visomis liepsnomis ir vos iššovęs strėlę nusegs bet ką. Tačiau priešai neleis mums prisikrauti ir dažniausiai aplinkoje jų bus daugiau nei pajėgsime suskaičiuoti todėl judėti teks greitai, apskaičiuotai ir tiksliai šūviui paliekant vos keletą sekundžių. Tiesa, po vandeniu Ryu naudoja keistą, rankenėle išsukamą kulkosvaidį. Labai juokingai pagrindinis veikėjas atrodo jį naudodamas sausumoje.

Palaimos punktai

Arba išsisaugojimo taškai (kartu su Muramasa parduotuvėmis, žinoma). Kiekvieną kartą sėkmingai pasiekus išsisaugojimo tašką (mėlynai švytinti drakono statula) galėsime atsistatyti gyvybes ir išsisaugoti žaidimą. Kita vertus antra kartą sugrįžus prie tokios skulptūros mums bus leista tik išsisaugoti žaidimą. Užtai pas Muramasą būsime visada laukiamas svečias ir galėsime įsigyti ne tik įvairiausių medikamentų, bet ir pasinaudoti kalvio paslaugomis, kuris bet kurį mūsų šaltąjį ginklą (už pinigus!) pakels iki antro, o po to ir iki trečio lygio. Pinigų funkciją žaidime atlieka geltona karma, kurią rinksime arba iš kritusių priešų arba iš skirtingų skrynių, besivoliojančių NG II pasaulio kampuose. Beje, man praktiškai nei karto neteko pirkti pas Muramasą medikamentų (jų apsčiai voliojasi už dyką), tačiau ginklus tobulinausi reguliariai. Ypač geru žudymo įrankiu tapo trečio lygio dalgis, bene geriausias ginklas visame žaidime. A, tiesa, kartais kažkur netoliese išsisaugojimo taškų pamatysime švytinčius apskritimus. Tai – narsos testai (viso jų bus devyni). Sutikę praeiti kurį nors iš jų mes būsime priversti kovoti prieš tam tikrą kiekį vienos ar kelių rūšių priešus ir kova dažniausiai trūks tikrai ilgai. Įdomūs testai. Nervams ir medikamentų atsargoms pagadinti.

Kardo kovos kelias

Taigi Ninja Gaiden II pasaulyje Ryu keliauja po skirtingas vietoves ir negailestingai žudo visus, kas tik išdrįsta pastoti jam kelią. Tačiau bus trys stipresnieji demonai, kurie bandys jį sulaikyti – Alexei, žaibų šeimininkas, Volf, vilkolakis, kuriam pavaldžios audros ir Zedonius, ugnies stichijos demonas. Visi jie daug kalba, bet mažai padaro, o Ryu tuo puikiai pasinaudoja, dėl to video intarpai ir kovos atrodo žymiai rimtesnės nei Devil May Cry 4. Kalbant apie pačią kovos sistemą, tai ji visa pakeista ir gerokai pakitusi po pirmosios Ninja Gaiden dalies, nes dabar mes ne tik galėsime nupjauti abi rankas arba galvą savo priešams, bet ir visiškai juos supjaustyti gabalais. Po tokių susidūrimų sienos aptykš skirtingų spalvų krauju, ant grindų voliosis visokie organai ir t.t. Aišku, naivu būtų tikėtis, kad pamatysite stambiu planu pro pat herojaus akis praskrendančią plakančią širdį, tokio autentiškumo tikrai niekas nedarytų ir todėl žaidimas yra stilizuotas ir tas visas žiaurumas neperžengia tam tikrų ribų, pilnai įmanoma žaisti nei karto neapsivemiant. Palyginimui galiu pasakyti, kad neseniai pjoviau žolę benzinu varoma žolepjovę ir netyčią į gabalus supjausčiau po pjūklais pasipainiojusią varlę, kuri perplėšta į dvi dalis dar vis tiek bandė vienintele koja spirtis, judėti, o aš galėjau matyti dar tebefunkcionuojančius jos organus. Vat šitas reginys buvo šlykštus ir sunkiai pakeliamas, todėl kai prisimenu Ninja Gaiden II – nieko jame amoralaus. Senovėje tokios žudynės tikrai vyko, o kad tai nebūtų vien slogus žudymas, kūrėjai pridėliojo įvairių demonų, skirtingų dydžių bosų ir gavosi tikrai spalvingas, stilizuotas naujos kartos veiksmo žaidimas. O grįžtant prie kovos sistemos, tai negaliu nepaminėti šiokios tokios naujovės – užbaigiamųjų veiksmų (finishers, jeigu kam aiškiau). Dabar kai tik nupjaunam kokiam šmikiui ranką, iškart pribėgam artyn ir spaudžiam Y. Panašiai kaip per Assassin’s Creed tos atsakomosios atakos, įsijungia animacija ir priešas miršta, o kadangi Ninja Gaiden II priešų apstu, tai kuo greičiau atjungsime vieną, tuo didesnė tikimybė, kad su daugiau gyvybių išsikapstysim.

Naujas tikras pasaulis

Jau kas tikrai patiko tai žaidimo grafika ir aplinkos. Vos tik viskas prasidėjo Tokijuje, likau pakerėtas. Žinoma, negalėjau nepastebėti tolumoje naudojamo pigaus “backgroundo”, bet viskas, kas aplink – žavi. Ir taip pat visos kitos vietovės – Niu Jorkas lietingą naktį, laisvės statula (ir įdomiai perteiktas muziejus joje), Italija, kartu su savo Venecija ir koliziejumi vienoje vietoje, su žaliu vandeniu bei gondolomis, galingas skraidantis lėktuvas Deadalas, tankios džiunglės, kriokliai, saulei kabant aukštai danguje ir dar daugiau įsimintinų akimirkų… Kažkas iš mano tarpo išdrįso pasakyti, kad Ninja Gaiden II yra tos pačios grafikos kaip ir pirmtakas, tačiau buvo neteisus. Ninja Gaiden II pranoksta net visokius Gears of War, o ką jau kalbėti apie pagrindinį konkurentą Devil May Cry 4… Priešų modeliai taip pat pavyzdiniai, jų kūnai blizga, šlampa, autentiškai juda ir kovoja. Visi papildomi efektai, tarp kurių ugnis, žaibas, specialios atakos atlikti kokybiškai, akių nedrasko. Ypač rimtai atrodė lygis Rusijoje, kur iš dangaus krito snaigės, o mėnulis atrodė tarsi pamautas ant kurios nors varpinės. Išties gražus žaidimas, nėra ko prikišti. O lakstydamas po septintą lygį aš net prisiminiau tuos pačius pirmuosius Ninja Gaiden, kuriuos visi vaikystėje žaidėme snes konsolėmis, naujausiam Team Ninja žaidimui išties pavyksta priartėti prie ištakų. Gaila, kad Itagakis išėjo… Jo kuriamas grožis tik tik pradėjo skleistis.

Apmaudas

Tikrai tinkamas žodis paskutinei pastraipai apibendrinti. Kas daugiau jei ne apmaudas, žinant, kad Ninja Gaiden II jau yra taškas, kad daugiau to gero mes negausime. Man nepatinka nuomonė, jog pirma dalis geresnė už šitą. Peržaidęs pirmą aš supratau, kad tai tebuvo eksperimentas, pasirengimas tikram darbui, kuris buvo atliktas prie Ninja Gaiden II. Visais atžvilgiais geras produktas ir keista, kad teliukai iš užsienio stūgauja ir kaltina kūrėjus nebūtais dalykais – neva jie čia nesąmoningai sudėtingą žaidimą padarė. Netiesa. Pats žaidžiau Warrior sudėtingumo lygiu ir tikrai galiu pasakyti, kad už pirmąją dalį sunkiau nebuvo (netgi priešingai – lengviau), o gerokai pasinervinti tai bet kurį žaidimą žaidžiant tenka. Nieko nuostabaus tame nematau, todėl raginu pirkti arba skolintis ir žaisti – Ninja Gaiden II šiuo metu yra pats stipriausias veiksmo žaidimas Xbox360 konsolėje.