Kuomet kalbama apie „ėjimų strategijos“ žanrą, pirmiausiai į galvą šauna „Heroes of Might and Magic“, „King‘s Bounty“ arba „Disciples“ pavadinimai. Šių tarpe, lyg maži upeliukai, plaukioja įvairūs, ne taip plačiai žinomi žaidimai. Vienas jų – vokiečių kompanijos „Silent Dreams“ kūrinys – „Grotesque Tactics 2: Dungeons and Donuts“. Žaidimas eina jau pramintu keliu, apjungdamas vaidmenų ir ėjimų strategijos žanrus. Pirmąją dalį „Grotesque Tactics: Evil Heroes“ jau yra apžvelgusi Nemiga.

Antrosios dalies istorija prasideda ten, kur baigėsi pirmoji dalis. Nugalėję „Juodąją bažnyčią“ visi susirinko švęsti į prieš tai priešams priklausiusią teritoriją. Tačiau iš po žemių išlindo keistas rūkas ir ėmė negailestingai visus žudyti. Likę gyvi pabėgo į giliau esančius požemius. Laikui bėgant, pabėgėliams ėmė trūkti pačio vertingiausio resurso – maisto, todėl, norėdami išlikti, visi pradėjo burtis į gildijas. Pirmieji susibūrė elfai, kurie į šventę atvyko tik kaip svečiai, bet, ironiškai, prarado daugiausia. Antrieji, kaip atsakas elfams, susirinko kariai ir įkūrė „Samdinių gildiją“. Šiuos domina tik požemių plėšimas ir kuo didesnė galia. Vienas nelieka iš Šventasis Įsikūnijimas, pritraukdamas krūvą mergelių į „Šventojo Avataro fanklubą“. Likusieji kilmingieji ir paprasti žmogeliai slepiasi po princesės Laszivos (tikriausiai lenkės) sparnu.

Pagrindinis pirmosios dalies veikėjas Dreikas taip pat sugeba pabėgti nuo rūko, tačiau, lyg tyčia, suserga herojaus amnezija. Bet tai jam nesutrukdo susiimti ir pasišauti išvaduoti visus. Deja, norėdamas kad jo veiksmai būtų legalūs, jis taip pat turi sukurti savo gildiją ir priimti bent penkis narius.

Žaidimo eigoje, prie Dreiko prisijungs saldžių žodžių merginoms nevengiantis juodaodis Deakonas, seksualioji nemirėlė „Saldi Smurtautoja“ (o gal „Prievartautoja“), tuštutė Kendė, angeliškoji Angelina ir ugninį drakoną kelnėse laikantis virėjas Norajus.

Kai kurie jų prisijungti neskubės, tad reikės juos įtikinti arba įvykdyti kelias užduotis.
Užduotys šiame žaidime yra pagrindinis varomasis dalykas. Tai reiškia, kad be jų nelieka jokio betikslio, savam malonumui skirto lakstymo po požemius. Tačiau nusiminti neverta, nes dauguma užduočių ten ir taip privers prisilakstyt iki soties.

Įdomiausios užduotys yra susijusios su maistu. Dauguma veikėjų, prieš leisdamiesi į tolimesnes kalbas, pirmiausiai paprašys tam tikro patiekalo, dėl kurio recepto teks perbėgti visą požemį ir užversti krūvą priešų. (Juk neveltui žaidimas ir vadinasi „Požemiai ir Spurgos“). Kas liečia pačio maisto gamybą, iš pradžių maniau, jog bus įsukta kokia kompleksinė sistema. Pasirodo, anaiptol. Užtenka turėti reikiamą receptą, ingridientus – kurie renkami iš monstrų – ir virėjas Norajus tą patiekalą mielai pagamins.

Išskirtinos geresniem vaidmenų žaidimam būdingos užduotys, kurių sėkmę lemia dialogas, arba tolimesni veikėjo veiksmai. Tai yra, padarius netinkamą sprendimą, užduoties bus nebeįmanoma pabaigti. Gaila, bet tokių variantų yra vos keli.

Apskritai, dialogai šiame žaidime turi žymiai didesnę reikšmę nei kokie mūšiai. Tai dar pastiprina faktas, kad žaidimas už rankos nevedžioja – pagrindinė informacija yra pačiuose dialoguose, ne misijų sąraše, todėl skaityti verta. O jei tingisi skaityti, galima ir paklausyti, nes įgarsinimas tikrai puikus.

Kitos užduotys yra daugmaž standartinės, reikalaujančios nusileist į požemį, išpjauti visus esančius monstrus, ar kažką surasti.

Atskirai verta paminėti ir pačias zonas, kurių daugumą nors ir sudaro požemiai, tačiau yra ganėtinai įvairios ir pilnos smulkių detalių. Patiko ir tai, jog iki tikslo būna keletas kelių ir smulkesnių takelių, kuriais galima minimaliai paklaidžioti.
Nepatiko, jog įėjus į zoną, iš jos nebegalima išeiti kol nebus įvykdyta užduotis. Išėjus, žaidimas taip pat nebeleis vėl sugrįžti, todėl geriau nieko nepraleisti.

Betyrinėjant ausis pamalonina garso takeliai, primenantys „Diablo 2“ arba 1999 metų „Beowulf“ filmą. Nors įvairove jie nepasižymi, bet atsibosti nespėja.

Nepaisant to, kad dialogai ilgi ir gausūs, kovos bus dar ilgesnės ir gausesnės, nes mūšiai yra neišvengiami. Kol aplink nėra priešų, herojai gali bėgioti laisvai, tačiau įbėgus į tam tikrų priešų ėjimų lauką, aktyvuojamas „kovos rėžimas“ ir judėjimas galimas tik langeliais, gerai pažįstamu ėjimų strategijos būdu. Kiekvienas veikėjas turi standartines judėjimo (judėti galima daugiau nei vieną kartą ir judėdamas veikėjas gali surinkti pakelyje rastus daiktus), atakos, gynybos ir laukimo funkcijas.

Pagrindinis taktinis elementas – atakos iš nugaros dėl žymiai didesnės žalos. Veikėjų mokami įgūdžiai, kurie leidžia vienu metu atakuoti kelis priešus ar visus pagydyti pagyvina žaidimą. Vėliau, pasikėlus lygį ir gavus patirties taškų, šiuos galima sustatyti į talentų medžius ir taip gauti papildomų įgūdžių. Deja, žaidžiant lengviausiu rėžimu, pilnai ištobulinti visus langelius nepavyko.

Įgūdžiams naudoti, reikalingi manos taškai, kuriuos, bet kuriuo savo ėjimo metu galima atstatyti bet kuriam veikėjui. Kartu yra ir gyvybės taškus atstatantys bei universalūs gėrimai, kuriuos galima nusipirkti arba rasti. Negana to, veikėjus galima ir aprengti, uždedant šarvus, kelis aksesuarus bei ginklus. Šie prideda papildomų statistikų, daromos žalos ir, geriausia tai, kad nors ir nelabai aiškiai, matosi realiai.

Monstrai, deja, nepasižymi didele įvairove. Daugiausiai teks mušti goblinus, įvairaus dydžio vorus, skeletus ir želatininius, viską virškinančius šliužus, todėl didžiausia atgaiva yra bosų kovos, kuriose teks kautis prieš, kadaise iš debesų nusileidusius ir Grotesko pasaulį savo žaidimų aikštele pavertusius, titanus. Žodis „titanas“ žaidimo kūrėjams, kaip ir man bei tikriausiai daug kam, siejosi su kažkuo epiniu, todėl jie gerai pasistengė, perteikdami tas sąsajas.

Gali būti, kad žaidimo eigoje teks mirti ne kartą ir ne du (priklausomai nuo to, kokį sunkumo lygį pasirinksite), bet tame nieko baisaus nėra. Mirus vienam ir šalutinių veikėjų, jis liks gulėti iki mūšio pabaigos ir bus automatiškai prikeltas vos tik jam pasibaigus. Mirus pačiam Dreikui, teks viską pradėti iš naujo, nuo paskutinės išsaugotos vietos. Todėl saugotis tikrai verta.

Kaip jau minėjau, tai – parodijų žaidimas. Bet parodijos nebūtinai turi vaizduoti, šaržuoti kokį nors blogą aspektą. Parodijuoti galima bet ką, net ir gerus dalykus. O tai šis žaidimas daro puikiai. Ko gero, labiausiai kenčia elfai, kurie čia vaizduojami kaip medžius glamonėjantys, gerokai „pasikėlę, prisiekę natūralistai, su visais sveikinantys savom frazėm („Salami, I shall annoy“). Nepabėga ir kiti dalykai, kaip pats „Dungeons and Dragons“, „Portal“, „PETA“, hipiai, generiniai vaidmenų žaidimai ir, ko gero, eilė kitų, kurių nepastebėjau.

Žaidime taip pat pilna įvairių seksualinių užuominų. Juk, galiausiai, kūrėjai yra vokiečiai.

Nors žaidimas tikrai smagus, yra keletas stambesnių ir smulkesnių problemų, kurios nuolat trynėsi, lyg uodai, nuėjus miegot. Pirmiausiai tai, jog žaidėjas ne mūšio metu gauna valdyt tik pagrindinį veikėją, o likusius valdo pats žaidimas. Didžiausia bėda tame, kad tie veikėjai mėgsta pabėgti į šalį, taip aktyvuodami kitą mūšį arba praleidžia kokius 3 – 4 ėjimus, kol atbėga iki veiksmo vietos.

Mažas valandų kiekis. Žaisdamas lengviausiu rėžimu, praleidau vos 10 valandų. Žaisdamas sudėtingesniu rėžimu, užtruktų ilgiau, bet, neabejoju, tik todėl kad tektų daugiau kartų mirt.

Pasigedau burtų įvairovės. Deja, priešingai „Heroes of Might and Magic“, čia „Armagedono“ nėra. O taip norėjosi ką nors pasprogdinti, ar bent jau paprasčiausią žaibą paleisti.

Viską susumavus, žaidimas įdomus ir įtraukiantis, tik gaila, kad trumpas. O keletas besisukiojančių problemų neleidžia rašyt didesnio įvertinimo nei 8.