Sunku patikėti, kad buvo toks laikas, kai aš tikrai nuoširdžiai laukiau naujausios Kingdom under Fire dalies. Dabar sunku patikėti. Ir kaip jau tada man netoptelėjo, kad Circle of Doom reiškia ne ką kitą kaip tik uždarą kankinimosi ratą, kurio viduryje nekaltai atsiduria Xbox360 žaidėjas. Aš jį taip pažaidžiau, kad net konsolė sugedo. Circle of Doom prišaukė Red ring of death. Ką gi, gal ir gerai. Kol sulauksiu konsolės pakaitalo galėsiu pagaliau atsiduoti ilgai lauktam Metal Gear Solid 4 ir trumpam išduoti Microsoft su visais jų Circle of…

Įdomiausia yra tai, kad žiūrint iš paprasto žaidėjo perspektyvos viskas atrodo labai kvailai: Microsoft reikėjo žaidimo, kuris skambėtų ganėtinai gerai ir pritrauktų žmonių susidomėjimą. Taip, teisingai, kas kitas jei ne “Kingdom under Fire”, kurio dvi dalys ant Xbox sukėlė tikrą ažiotažą. Ir aš ten buvau, ir aš juos žaidžiau… ir galiu pasakyti, kad tai buvo tikrai kokybiški žaidimai. Bet yra vienas bet. Juos kūrė Phantagram. Ir jie, akivaizdu, žinojo ką daro. Nežinau kodėl, bet septintos kartos konsolei Xbox360 “Kingdom under Fire” žaidimą kūrė ne jie, o, atrodo, naujai susikūrę Blueside. Man nepavyksta rasti nei vieno jų sukurto žaidimo, todėl peršasi išvada, jog “Circle of Doom” – debiutas. O tai prastos naujienos. Iš karto galima kabinėtis prie gerokai pasikeitusios žaidimo mechanikos, bet ai… Microsoft tokius triukus daro sąmoningai arba aš kažko nesuprantu. Kita vertus juk gerai vieną po kito štampuoti žaidimus ir girtis, kad jų yra net ir tuo atveju, jei žaidėjai sprandą nusisuks bandydami juos pereiti…

Žiūrint chronologiškai, “Circle of Doom” yra “The Crusaders” tęsinys, tačiau mes juk turime omenyje tai, kad šitie du žaidimai skiriasi kaip diena ir naktis. Bet bėda yra ta, kad tie, kas nežaidė ankstesnės dalies “The Crusaders” visai nesupras nei kas tas Kendal, su kuriuo galime žaisti, nei kas tas blogio demonas Encablosa. Visa istorija apie šviesos lordą Nibelą ir tamsos lordą Encablosą, apie jų susitarimą valdyti pakaitomis, apie tai, kaip Nibelas sulaužė šį susitarimą ir apie liūdnas to pasėkmes glūdi ankstesnėse “Kingdom under Fire” dalyse. Tai vietoje to, kad normaliai naujos kartos žaidėjams paaiškintų kas čia ir kaip, Blueside paėmė kelis herojus iš praeities, kurie dabar mutuoja arba atrodo vos ne kaip “Pyramid-headai” iš “Silent Hillo” ir paleido juos į žaidimą, pridėdami kelis naujus. O juk žaidžiant už Regnierą būna aiškinama, jog juodoji dimensija tuoj sprogs ir sprogimas sunaikins jas abi. Vienu žodžiu nesu tikras ar Blueside apskritai atliko savo namų darbą ir pasitikrino ką jie daro, nes susidaro toks įspūdis, kad šita “Kingdom under Fire” dalis tik tarp kitko.

Žmonės truputį stebisi kodėl žaidimas nebuvo šiltai sutiktas užsienio kritikų. Ir nors pamatęs jų reakciją aš kažkiek sunerimau, vis tiek knietėjo išbandyti pačiam. O dar tas viršelis… Taip ir norisi greičiau išbandyti! Bet tuomet prasideda žaidimas. Meniu lange, vos tik jis pasirodo, groja sunki ir neskoningai į žaidimą patalpinta muzika, o tuomet galime išsirinkti vieną iš penkių herojų (šeštas atrakinamas žaidimo eigoje) iš kurių tik vienas yra moteriškos lyties. Eh, apie veikėjų disbalansą aš jau net nekalbu… Ar pakalbėti? Vienu žodžiu vienintelė mergina žaidime, kurią galime valdyti (elfė Celina) yra trapi kaip ižas, todėl patekę su ją į eilinį priešų sambrūzdį mes neišgyvensime, todėl belieka mėtyti peiliukus, šaudyti iš lanko ir stovėti nuošaly. Tuo tarpu jeigu pasirinksime Regnierą (mano mėgstamiausias iš visų esamų), tuomet galėsime TIK kautis būdami priešų sankaupos centre. Nes Regnieras toks lėtas, kad kol ką nors iš kur nors iššaus jau bus gavęs per galvą dešimt kartų. Užtai tvatyjasi kardu jisai lėtai, bet užtikrintai. Būna dalis priešų išlaksto po visą ekraną, tada reikia eiti ir jų ieškoti ir pribaiginėti, ir taip visą lygį… Kiekvienas veikėjas turi atskiras istorijas, todėl nenorėdamas, kad jūs atsitiktinai ko nors nesužinotumėte – šios temos neliesiu.

O dabar įsivaizduokite idealią žaidimo pradžią: stovime su savo veikėju žolėje, tarp gražių gėlių. Mus greitai apmoko valdymo pagrindų ir mes ramiai pradedame eiti keliu, vedančiu į viršų. Ir staiga, iš niekur nieko, užgroja tranki muzika (prieš tai skamba labai raminanti ir graži melodija), horizonte pasirodo pirma banga priešų ir prasideda. Tiesiog taip. Kaip koks suskilimas. Gal pas Blueside tiesiog toks stilius? Esmė tame, kad prasideda tikrų tikriausios kapojimo varžybos: kas daugiau – aš ar priešai? Ir tokios varžybos vyksta nuolat, lygis po lygio, banga po bangos… Suprantu, kad kūrėjai iš serijos padarė gėdingą hack’n’slash, bet po galais, tikrai nepamenu, kad panašaus tipažo Lord of the Rings žaidimai būtų varę į neviltį. O kur išsvajoti RTS elementai, kurių buvo pilnos ankstesnės “Kingdom under Fire” dalys? Kur tas žavesys, tas azartas, tas mokėjimas suderinti žanrus? Nėra. Užtai yra po bosą kiekvieno begalinio lygio pabaigoje.

Aišku, žmonės nebūtų žmonės jeigu nesugalvotų kaip galima net ir iš prasčiausio žaidimo išgauti malonumą. Tiesa, žaisti dviese viena konsole mes NEGALËSIM. Man tai buvo smūgis į paširdžius. Juk viskas tam paruošta ir va tai tau… Vienintelis būdas susitikti su savo draugais viename žaidime yra jungtis per XBOX live ir tai tikrai sux. Bet kita vertus galiu bet kada pasiimti savo 50 lygį (iš viso žaidime – 120 lygių vienam veikėjui) pasiekusį Regnierą, pasikurti kurį nors tolimesnį lygį ir pasikviesti tris ištikimiausius draugus linksmybių vakarui. Priešų, žinoma, pagausės ir prasidės tokia mėsmalė, kad net galva apsisuks. Bet vis tiek smagu. Dar kas tempia žaidimą tai galimybė sintetinti (sujungti) savo skirtingus daiktus į vieną pas tam tikras dievybes. Kol jas pasieksime iš kritusių priešų prisirinksime tiek šlamšto, kad dalį dėl riboto inventoriaus vis tiek teks išmesti. O jų iš viso yra trys ir kuri iš jų mūsų lauks priklauso nuo tam tikros mėnulio fazės žaidime. Kiekviena dievybė galės suteikti papildomas paslaugas. Pasiekę dievybę galėsime ir numigti, o užmigus mūsų sapne lauks senis, kuris siūlys pramokti skirtingus skilus ir davinės mums užduotis, kurias įvykdę gausime tuos skilus. Taip pat sapnų metu narpliosis ir tos skurdžios žaidimo istorijos atplaišėlės.

Žaidimo muzika, neskaitant kelių tikrai gražių melodijų yra apverktina ir, jeigu yra toks žodis, neklausytina. Tuo tarpu grafika vietomis yra gera, o vietomis – ne. Paprasta. O jeigu rimtai tai gražių vietų tikrai galima pastebėti, tačiau kuo toliau – tuo viskas labiau nykėja ir negražėja. Veikėjų modeliai tikrai kokybiški ir visa kita, bet kai staiga užpuola minia vienodų šliužų arba vienodai mėlynų driežų su šakėmis darosi koktu ir liūdna. Tikrai įdomu kur ar su kuo buvo kūrėjų mintys kai jie darė šitą žaidimą. Ir įdomu ar tokie klausimai įdomūs tik man vienam…

Pabaigai galiu pasakyti, kad geriausia žaidimo yra tiesiog nepirkti. Na, nebent jūs žūtbūt norite kokio nors žaidimo-kapoklės ir esate pasiryžę dėl to aukotis patys. Priešingu atveju geriau “Circle of Doom” apeiti ir į jo siūlomas pinkles nė nežiūrėti. O aš netikėtai prisiminiau tikrą hack’n’slash pavyzdį, kuris pasirodė 2004 metais ir vadinosi “Forgotten Realms: Demon Stone”. Kažkodėl tikėjausi, kad jei jau “Kingdom under Fire” ir išgyvens kažkokį žanrinį virsmą tai mes gausime kažką panašaus į “Demon Stone”, kurį mėgstu iki šiol. Bet oi kaip aš klydau… Todėl reziumuodamas visą tai ką parašiau iki šiol aš pasakysiu, kad jei greitu metu pradėtų leisti žaidimus su trumpu prierašu “kenkia sveikatai” (kaip cigaretės), naujasis Blueaside žaidimas “Kingdom under Fire: Circle of Doom” būtų realiausias kandidatas. O jūs jau girdėjot? Blueside, priblokšti savo neregėtos sėkmės, jau kuria “Kingdom under Fire II”, kuris jau šį kartą bus skirtas ir PlayStation 3 konsolei. Atskleidęs tai išreikšiu savo neviltį tritaškiu…