Atsimenu, buvau kategoriškai nusistatęs prieš Minecraft. Dabar net nebesugebėčiau paaiškinti, kodėl. Gal todėl, kad vienintelis kontaktas su šiuo žaidimu buvo pora filmukų ir paveikslėlių internete… O gal todėl, kad mano draugas, kaip kokios sektos narys, pastoviai bambėjo ausin, koks nuostabus Minecraft ir koks aš kvailas, kad jo neišmėginu. Na, mano kantrybė ne geležinė, o ir šiaip pastovios kalbos apie tai, ko tu dar net nepamėginęs, net ir akmenį išvestų iš proto. Taigi atsisukau į draugą ir metęs tiriamą žvilgsnį galiausiai tariau: „Jau supratau, kad Minecraft nuosabus, dieviškas ir bla bla bla, aš tavęs paklausiu vieno – ką ten galima daryti ir kodėl aš turėčiau pulti jį žaisti?“… Tikėjausi nejaukios tylos, bet klydau… „Statyti ką tik nori, laužyti fizikos dėsnius, žudyti monstrus, veisti gyvulius, auginti grybus, medžius ir kitokius augalus, medžioti, žvejoti, sprogdinti, kasti, statyti, griauti ir vėl statyti…“ Ir taip toliau, ir taip toliau. Nors klausytis šitos litanijos ir pabodo – žaidimu susidomėjau pakankamai, kad jį pamėginčiau iš tikro. Pamėginau…

Ir ate ate pasauli… Sveikas, kitas pasauli! Tik įsijungus Minecraft, supranti, kad papuolei kažkur, iš kur greitai negrįši. Žaidimo pasaulis sudarytas iš kaladėlių, pirma mintis buvo – „kažkoks legolendas kompiuteryje“. Iš dalies, tai tiesa. Kalnai, kalvos, debesis siekiančios smailios olos, net patys debesys sudaryti iš paprastų kubelių. Ir tai, nors daugeliui žaidėjų atrodo idiotiška ir negražu, man padarė įspūdį. Pievos, miškai, dykumos, pelkės, upės, ežerai, vandenynai – viskas taptų elemantariu ir netgi nepastebimu dalyku, jei ne toks paprastas grafikos sprendimas… Tik tada priėjęs didelį kalną, suvoki jo mastą ir kiek tokių blokelių jį sudaro, tik įžengęs į požeminį tunelį suvoki, kiek virš tavęs yra masės ir kaip giliai tu po žeme. Paprastas grafikos sprendimas ir sukurtas neįkainojamas, visai kito pasaulio, bet tuo pačiu ir tikroviškumo, įspūdis. Minecraft be proto gražus žaidimas, o tie kas sako kitaip – jau sugedę nuo kitų produktų su realistinėmis grafikomis. Pora valandų šiame pasaulyje šią ligą išgydys – galiu galvą dėt, tik netingėkit pasivaikščioti ir pasigėrėti vaizdais.

Minecraft turi kelis režimus ir visi jie pritaikyti skirtingam žaidėjų tipui. Jei domitės tik kūrybine žaidimo puse ir jūsų galvose sukasi tik pastatai, kuriuos statysite – net nedvejodami rinkitės „Creative“ žaidimo stilių ir mėgausitės nesibaigiančiais resursais, nemirtingumu ir kitais „Godlike“ dalykėliais. Šis režimas labiausiai tinka norintiems ypatingai neįnikti į žaidimą ir tiesiog atsipalaiduoti, pastatant didelį bokštą. Kiti du režimai labai panašūs tarpusavyje – „Survival“ ir „Hardcore“. Čia mes gausime gyvybės bei alkio stulpelius ir resursus savo statiniams turėsime pasidaryti patys. Skirtumas tarp „Survival“ ir „Hardcore“ tik tas, kad „Hardcore“ režime viskas bus padaryta kaip įmanoma sunkiau – stipresni monstrai, didesnė jų žala ir t.t. Negana to hardcore‘ams bus duodama viena vienintelė gyvybė ir ją praradus galėsite pradėti žaisti iš naujo… Neliks nieko, ką jus statėte, kasėte ar sodinote. Kitaip sakant game over ir jokių „retry“. Žaidimo stilius tikrai ne kiekvienam. „Survival“ režimas draugiškesnis – numirus jus viso labo pamesite savo inventoriuje turėtus daiktus ir būsite nuteleportuotas velniai žino kur. Mirti nesinori, o bausmė nėra per griežta – pats tas didžiajai daliai Minecraft žaidėjų, pats tas ir man.

Taigi įsijungus Minecraft, žaidimas jus išmeta į visiškai atsitiktinai sugeneruotą pasaulį, pliką kaip tilviką. Nuo tos akimirkos, kai pasukate galvą, pradedamas skaičiuoti laikas iki nakties ir jums, kas sekunde, lieka vis mažiau laiko susirasti pastogę. Pamenu, pirmoji mano naktis buvo gana netikėta… Nelabai įsivaizdavau, kad tamsus paros metas išvis egzistuoja šiame žaidime. Ramiai laksčiau po žemėlapį, kasiau žemes ir stačiau kažkokius neaiškius statinius iš „Dirt“ blokų. Tada užėjo tamsa. „Čia dabar?!“,- pagalvojau. Pradėjau pykti už savo ramaus tyrinėjimo drumstimą ir visišką žaidimo tylėjimą apie tai, kas vyksta. Jau buvau beišjungiąs žaidimą, bet staiga mano ausis pasiekė urgztelėjimas… „Kas per…?“ Apsidairęs pamačiau, kad esu zombių apsuptyje. Pakliuvau į tamsos spąstus ir nepastebėjau, kad mane apsupo pikti padarėliai ir teko pirmą kartą numirti. Pyktis atlėgo – „Jėga!“ – pagalvojau. Taigi taip, valanda po valandos ir pradėjau pažindintis su Minecraft pasaulio taisyklėmis. Pasidariau pirmuosius įrankius, išsikasiau pirmą savo urvą, susiplanavau pirmą savo rimtesnį statinį ir pradėjau rinkti resursus. Maisto atsargos, šviesos priemonės, ginklai ir, žinoma, statybiniai blokai mano būsimiems šedevrams. Minecraft įtraukė taip, kaip įtraukti daugelis žaidimų tikrai nesugeba. Nepažabota laisvė, neriboti nuotykiai, pačiam susikuriami iššūkiai. Pridėk dar neribotas galimybes kurti ir „Vuolia!“ Tobulas žaidimas! Bet ar tikrai?.. Negi blokų pasaulis neturi trūkumų?

Turi ir tikrai ne vieną… Visų pirma, pakalbėkime apie kiek žioplus kūrėjų neapsižiūrėjimus. Štai, pavyzdžiui, man labai nepatiko įvado į žaidimą neegzistavimas. Apsoliučiai visko tenka mokytis pačiam. Nėra jokių žaidimo perspėjimų apie nakties pavojus, nėra jokių instrukcijų, ką ir kaip gaminti žaidime. Galbūt tai specialus kūrėjų sprendimas, bet man jis visai nėra priimtinas. Aišku, didžioji dalis žaidimo gerbėjų su manim drįstų pasiginčyti, bet, manau, visi sutiktų, kad žaidimui reikalingas nors miniatiūrinis gidas tema „Kaip pasigaminti pirmuosius įrankius“. Tebūnie, visa kita paliekama žaidėjui išsiaiškinti pačiam. Bet pačioje pradžioje jautiesi bejėgis ir tai nervina. Esi lyg mažas vaikas iš kurio tuoj atims saldainį – žinai, kad tai tuoj nutiks, bet nieko negali padaryti. Žaidime pradeda temti ir žinai, kad tuoj tuoj aplink kinbždėte knibždės zombių. Nori įsirengti saugią vietą, bet nežinai kaip. Ir ką?.. Ir tą, kad įsijungus Minecraft pirmą kartą, jums be jokios abejonės reikės arba draugo arba visagalio interneto pagalbos. Na, nebent esate genijus ir sugebate sugalvoti, kad deglą reikia pasidaryti iš anglies ir lazdos. Anglis gaunama iškasant su kirtikliu, kurį reikia pasidaryti iš medžio lentų ir lazdelių, medžio lazdelės ir lentos gaunamos iš medžio blokų. Medžio lazdos taip pat gaunamos iš medžio lentų, sudedant tam tikra tvarka į „create“ langelį. Per painu, kaip pirmam kartui? Nesijauskit vieniši…

Negana įvado nebuvimo norėčiau pakalbėti ir apie Minecraft pasaulio neįtikėtinus dalykus. Ar esate kada matę plaukiančią kiaulę? O karvę? Aš irgi ne… Žaisdamas Minecraft pamačiau ne tik kiaulę ar karvę, bet ir milžinišką vorą, zombį ir skeletą, ramiai besiplaukiojančius jūroje. Taip pat, deja, negalėjau nužudyti viščiuko iš vieno rankos kirčio, bet be problemų galėjau nešti virš 2000 akmens blokų vienu metu. Ne mažiau įdomu pasižiūrėti kaip nukirtus medį, jo viršūnė lieka plaukioti ore… Realizmo trūksta ir kažkaip tai ilgainiui pradeda dirginti. Prisirinkai resursų vienoje zonoje ir ji atrodo kaip po karo – gerai, jei į tą vietą daugiau nebegrįši, bet jei, netyčia, vėl atrasi? Duobės, krateriai, ore plaukiojantys blokai… Na kodėl nebuvo galima padaryti, kad bent vietose, kur žaidėjas ilgai nesilankė žala būtų natūraliai atstatoma? Dingtų vienas didžiausių trūkumų ir prisidėtų didelis pliusas. Nebeliktų žaidėjo išdarkytų vietų, o žaidėjui atsirastų dar viena veikla – prižiūrėti savo tvarinius, kad jų nepaveiktų amžius… Sugalvok, kaip gudriai tai pateikti ir žaidėjai plos. Pasaulį aplankytų gyvybė, kurios tikrai trūksta žaidžiant vienam.

Gyvybės netrūksta tik multiplayer režime. Nėra nieko įdomiau, nei pakliūti į serverį, kuriame pastatytas nuostabus pasaulis ir tau dar leidžiama prie jo prisidėti sava egzitensija. Ten žaidėjų pilnos pakampės – kažką statančių, kažką griaunančių ar tiesiog vaikštinėjančių ir prašančių aprodyti tai, kas jau sukonstruota. Miela ir nieko čia nepridursi.Tokiuose pasauliuose tik ir norisi pastatyti ką nors įspūdingo ir tapti to viso to dalimi. Žinoma, visai įmanomas scenarijus, kad ant savo trobos po nakties miego rasi pastatytą pastatą, kuris keistai panašus į vyriškas genitalijas, bet dažniausiai tai sukelia šypseną. Nepatinka? Kurk savo serverį ir ten įvesk savo taisykles. Problemos, kaip nebūta.

Tariant apibendrinamąjį žodį, nesinori labai girti Minecraft, nes šio žaidimo gerumas priklausys nuo to, kas jūsų galvoje. Jei esate kūrybingi, mėgstate nuotykius ir netikėtus dalykus – už šį žaidimą negalėsite rasti geresnių. Jei esate paprastas eilinis žaidėjas ir jums sunkiai sekasi susikurti savų nuotykių ir iššūkių, žaidimas jums bus vos geresnis negu pusėtinas. Minecraft neblizga grafikos, garso aspektuose, bet pralenkia kitus žaidimus savo teikiamomis galimybėmis, savo atmosfera. Vis tik apibendrinant, žaidime dera beveik viskas ir šiluma spinduliuojantis pasaulis kiekvieną dieną, lyg prašosi – „na aplankyk mane“. Aš ir aplankysiu… Galbūt ne šiandien, ne rytoj, bet aplankysiu…