Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/12

Autorius: REZIDENTAS

Labiausiai mėgstu FPS žaidimus dėl to, kad geriausiuose jų būna tokių didingų epizodų, kurie mane visiškai „pagauna“ ir atmintyje išlieka kur kas ilgiau nei visas likęs žaidimas. Tikiuosi tokie prisiminimai ir patirtos emocijos neušnyks niekada. Ir tai nebūtinai turi būti žaidimo specialiai paruošta veiksmo scena. Dažnai, priešingai, kvapą gniaužia paties atrasti ir pamatyti dalykai, kuriuos kūrėjai kruopščiai paruošė, bet nepastatė Tau tiesiai prieš akis. Būtent dėl tokių epizodų mano vertinimu žaidimai skirstosi į gerus ir ypatingus. Far Cry 2 yra labai ypatingas žaidimas.

Ryte kylanti Afrikos saulė — štai kas man labiausiai įstrigo milžiniškoje atviro pasaulio šaudyklėje. Pirmąkart ją išvydau keliaudamas iš oro uosto dykuma nurodytos vietos link. Sustingęs smėlio ir kalnų peizažas mane tarsi užbūrė. Šiugždantis po kojomis smėlis neleido skubėti, tad galėjau mėgautis akimirka. Žiūrėdamas į kylančia saulę kaitaliojau ginklus ir stebėjau kaip spinduliai kerta jų siluetus. Vėliau ją vėl išvydau plaukdamas upe. Tada — važiuodamas atvira savana. Ne kartą specialiai keliaudavau į savo namelį, kad galėčiau pasukti laiką į priekį ir tęsti žaidimą paryčiais bei dar ir dar kartą mėgautis stulbinančia Afrikos ryto atmosfera. Tik bėda, kad pasimėgauti nuolat trukdė iš visų kampų lendantys priešai. Pasirodo, atvykau ne į ekskursiją, o vykdyti rimtos misijos.

Pradėjęs žaisti težinai, kad turi surasti ir nužudyti Šakalą — ginklų prekeivį, aprūpinantį amunicija dvi tarpusavyje kovojančias organizacijas APR ir UFLL. Šiek tiek pavedęs už vadžių ir leidęs ramiai pasigrožėti, chaotiškai pasišaudyti bei truputį susivokti, kas čia vyksta, Far Cry 2 Tave paleidžia ir palieka likimo valiai. Vieną, vidury Afrikos, aiškiai nesuvokiantį, ką daryti toliau.

Iš tiesų, daugelis šaudyklių pastaruoju metu giriasi turinčios atvirą pasaulį ir netiesinį siužetą. Tačiau dar nė vienoje nebuvo tokios laisvės ir nepriklausomybės nuo siužeto. Net Oblivion žaidime (nesugalvoju, su kokiu kitu FPS galėčiau palygint) pagrindinis siužetas buvo kur kas ryškesnis ir labiau intriguojantis. Tačiau tokia laisvė yra lazda su dviem galais. Kadangi niekas Tavęs neverčia ir neskatina kažko daryti, turi pats susigalvoti ir susirasti ką veikti, o tai daugeliui gali pasirodyti neįdomu ir nuobodu. Aš pats labiau mėgstu, kai žaidžiant mane timpteli už ausų ir nuveda ten, kur reikia. Čia to nėra.

Žinoma, istorija Far Cry 2 yra, tačiau pajusti jos tekėjimą ir vėžias žaidime sunkoka. Tikros siužetinės misijos, kurias vykdydamas pajunti, kad istorija juda į priekį, pasitaiko retokai, net vykdant pagrindines misijas. Tačiau nors pagrindinis žaidimo siužetas Tave „pagauna“ retai, tai padaro tikrai veiksmingai ir tinkamais momentais. Prisipažinsiu, vienu metu jau norėjau baigt žaidimą ir sėst rašyt apžvalgos, nes galvojau, kad nieko įdomaus nebepamatysiu, o kartoti tas pačias užduotis nusibodo, tačiau žaidimas mane pagavo pačiu laiku.

Iš tiesų, žaisti Far Cry 2 kaip eilinės šaudyklės nepavyks. Tai yra tikras „smėlio dėžės“ žaidimas, atviras pasaulis, kuriame žaidėjo laukia įvairios užduotys ir daugybė galimybių klajoti po Afriką. Būtent gamta labiausiai žavi šiame žaidime ir skatina jį žaisti. Kalnai, savanos, dykumos, žolynai, džiunglės — čia yra viskas, ką tik galima įsivaizduoti. Tiesa, man kiek pritrūko gyvūnijos. Zebrai, antilopės, buivolai pasitaiko ne taip dažnai, tačiau juos stebėti ar pasivaikyti tikrai smagu. Teks patikėti kūrėjų pažadais, kad pasaulis bus papildytas naujais plėšriais gyvūnais, kuriuos bus galima smagiai pamedžioti.

Ir vėl pradėjau ekskursiją. Grįžtam prie darbo. O žodis „darbas“ išties tinka Far Cry 2 veiksmui apibūdinti. Kūrėjams, mano galva, išties pavyko perteikti šį Afrikos konfliktą be nereikalingos pompastikos. Viskas vyksta tik dėl pinigų ir valdžios, kuri reikalinga dar didesniems pinigams gauti. Žaidėjas tėra paprastas samdinys, be jokių teisių ir ypatingo statuso. Priešai — dėl savo teritorijos ir įtakos kovojantys žmonės. Ypač nustebino pats Šakalas, kurio niekaip nepavyksta pagauti (ir didžiąją žaidimo dalį pamatyti), tačiau galiausiai istorija išrutuliojama labai įtikinamai ir dramatiškai.

Tiesa, norint geriau suvokti šį konfliktą ir suprasti, kas ir kodėl vyksta, reikia atidžiai klausytis visų galimų pokalbių. Tai bent šioks toks „kabliukas“, skatinantis dirbti savo kruviną samdinio darbą ir laukti, kas bus toliau. Konflikto situacija painoka. Nepaisant to, kad kovoja tik dvi pusės, sunkoka susigaudyti, kas kuriai pusei priklauso ir kas kam vadovauja. Tu dirbi abiem pusėm, o jų karo vadai keičia vieni kitus, dažnai Tavo padedami.

Kaip jau supratai, Far Cry 2 siužetas vystosi vykdant APR ir UFLL misijas. Įdomus momentas tas, kad žaidimo pradžioje gali pakliūti į vienos ar kitos pusės rankas, tad atsidursi skirtingose vietose ir skirsis pirmosios misijos. Taip pat nuo žaidimo pradžios priklausys ir pirmieji Tavo draugai, kurie padės žaidime ir prašys Tavo pagalbos. Tiksliai negaliu pasakyti, kiek gali būti skirtingų žaidimo pradžių (pritrūko laiko, ir taip daug gyvenimo valandų čia praleidau), bet bent keli tikrai yra. Ir nors misijas gali rinktis, išskyrus kelis svarbius atvejus, žaidžiant nėra skirtumo, kada ir kokia tvarka vienos ar kitos pusės užduotis vykdysi (nebent kartotum žaidimą iš naujo ir atsidurtum kitoje situacijoje). Toks siužeto pateikimas išties novatoriškas ir, tikėtina, šią idėją patobulinus FPS žaidimuose bus galima dar labiau pajusti savo veiksmų įtaką pasauliui ir istorijai.

Pačios misijos nėra labai novatoriškos. Dažniausiai tenka sunaikinti kokius nors priešiškos pusės įrengimus ar nužudyti kokį žmogų. Tiesa, čia labiau ne paties žaidimo kaltė, o tokia tarsi saviapgaulė, kad tokiame kone RPG pasaulį primenančiame žaidime tenka daryti tai, kas ir būdinga šaudyklėms, — žudyti ir naikinti. Tačiau net galiausiai susitaikius su mintimi, kad nuo tokio darbo nepabėgsi, ilgainiui pabosta misijų šabloniškumas. Gauni užduotį, tada Tau paskambina kuris nors iš „draugelių“ (susipažink su jais viename iš apžvalgos puslapių) ir pasiūlo kitą variantą. Tai pradžioje tikrai paįvairina užduotis, tačiau iš esmės irgi veikia pagal tą pačią schemą, tik kad prailgina veiksmą. Atlikus draugo pasiūlytą užduotį, tenka vykdyti ir pagrindinę, kartais kiek kitokiomis aplinkybėmis, o tada, dažniausiai, gelbėti tą patį draugą, pakliuvusį į bėdą. Ir taip ne kartą ir ne du. Tiesa, verta paminėti ir dramatiškas draugo agonijos akimirkas, kai nuo Tavęs priklauso, ar išgelbėsi jį suleidęs vaistų, ar paliksi žūti vieną, o gal užbaigsi jo kančias įrėmęs pistoletą į galvą.

Papildomos misijos samdinio gyvenimą šiek tiek paįvairina, tačiau tai vėlgi nėra kažkas įstabaus. Išsitraukęs popierinį žemėlapį, gali rinktis iš kelių užduočių tipų. Yra ryšio bokšteliai, prie kurių nukeliavęs ir prisijungęs sulauksi skambučio. Kraupus balsas (pirmąsyk tikrai krūptelėjau) nurodys, ką reikia nušauti, ir už tai atlygins nemenku deimantų (vietinė valiuta) kiekiu. Ginklų parduotuvės savininkas taip pat galės skirti misijų, t. y. sunaikinti kokio nors konkurento gabenamą siuntą. Už tai „atrakinsi“ naujų ginklų parduotuvėje (apie tai vėliau). Papildomų užduočių sulauksi ir iš savo draugų, kuriems teks kažką atnešti ar kitaip padėti.

Dar žaidime reikės rūpintis savo sveikata. Tik atkeliavus į Afriką herojus suserga maliarija, tad tenka nuolat gerti tabletes, o joms besibaigiant keliauti pas pogrindžio judėjimo atstovą. Nugabenus jo duotus dokumentus į nurodytą vietą, galima gauti naują tablečių buteliuką. Tai yra privalomos ir visiškai vienodos misijos, be kurių ilgai nepažaisi. Vienintelis šį vargą kompensuojantis dalykas — šias užduotis galima vykdyti kartu su pagrindinėmis ar papildomomis. Visais kitais atvejais, pasiėmęs vieną misiją, negali imtis kitos. Čia, žinoma, kūrėjai norėjo pratemti žaidimą kuo ilgiau, tačiau, mano manymu, būtų kur kas smagiau, jei galėtum vienu metu vykdyti siužetinę ir papildomą misiją. Nes Far Cry 2 pasaulis labai didelis ir po jį nuolat tenka maltis pirmyn ir atgal, kas yra smagu, bet kartais nervina.

Taip, kelionės po Afriką užims labai daug laiko. Sunku būtų paskaičiuoti procentais, bet tikrai daugiau nei užtruktų įvykdyti pačias misijas. Laimei, keliauti po pasaulį labai smagu. Galima važinėtis keliais automobiliais, kurių labiausiai sužavėjo greitasis lenktyninis bagis. Kelių žaidime paruošta pačių įvairiausių: platesni — savanose ir džiunglėse, siauresni vingiuoti — tarp kalnų, vos matomi dykumos smėlyje. Taip pat galima važiuoti autobusu — tada tiesiog persikeli į pasirinktą stotelę. Gaila, kad nėra jokios važiavimo animacijos, bent trumpai galėtų kažką smagaus parodyt. Dabar tik išgirsti burzgimą tamsiame ekrane, ir viskas — Tu jau vietoje. Na, bet stotelių tikrai nėra daug, tad taip šokinėti po žemėlapį nepavyks. Smagiausia — plaukioti upėmis. Šios kelionės tikrai žavios, plaukimas oro propeleriu varoma valtimi labai sklandus ir malonus. Be to, ir peizažai visai kitokie: labai smagu pamatyti tas pačias, jau ne kartą automobiliu pravažiuotas vietas kitu kampu. O dar labai žavi yra migla, kylanti nuo vandens ir melsva spalva apšviečianti kalnus ar medžius. Žodžiu, vanduo man tapo smagiu netikėtumu ir patariu žaidžiant, kad ir kaip nusibos, įveikti 50 % siužetinių misijų — žaidimas tada maloniai nustebins. Be to, plaukimas upe yra pranašesnės už keliones automobiliu dar vienu dalyku — rečiau susiduri su postuose įsitvirtinusiais vietiniais, puolančiais Tave visur ir visada.

Būtent šie susidūrimai gali lemti, ar Far Cry 2 bus smagu žaisti, ar ne. Pirmosios tokios kovos išties smagios. Važiuoji sau ramiai keliu, staiga atsiveja vienas ar keli visureigiai ir pradeda pyškinti. Privažiuoji postą, ir iš ten vėl atlekia vienas kitas visureigis, ir pasipila grupelė priešų. Užverda smagi kova, numeti po granatą ant visureigių, o tada priklausomai nuo naudojamų ginklų įsitrauki į tolimesnes ar artimesnes atakas. Visus nukovęs, poste susirenki amuniciją, iš vaistinėlės paimi švirkštus ir toliau keliauji savo tikslo link. Viskas šaunu, bet, įvykdžius užduotį ir grįžtant atgal, ugnimi pasitinka tie patys visureigiai ir grupelė priešų. Ir taip visada, kiekviename poste, kurių yra vos ne ant kiekvienos sankryžos! Žinoma, galima logiškai pateisinti, kad kovotojų pajėgos yra nesibaigiančios ir jie vėl užima savo postus, tačiau galėtų būti bent jau protu suvokiamas laiko tarpas tarp posto „išvalymo“ ir jo atsinaujinimo. Plaukiant postų kur kas mažiau, jie ant kranto, tad praplaukdamas herojus tik šiek tiek sužeidžiamas. Be to, valtimi dažniausiai lengviau pabėgti nuo persekiotojų.

Kad ir kaip būtų, galima pasimėgauti ir šiais dažnai nervinančiais epizodais. Tereikia eksperimentuoti su ginklais, kurių žaidime yra tikrai daug. Tam, tiesa, reikės įveikti ginklų pardavėjų misijas, tačiau stengtis verta, nes pasirinkimas tikrai didelis. Ginklai yra suskirstyti į tris grupes ir vienu metu galima turėti tik po vieną iš atitinkamos grupės.

Pirmoji — pistoletai ir automatiniai pistoletai, tokie kaip Uzi. Antroji — automatai, šratiniai ir snaiperio šautuvai. Trečioji — nešiojamieji kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai, ungiasvaidis. Būtent dėl tokio suskirstymo, ypač antrosios grupės, žaidimas verčia keisti taktikas ir bandyti vis kitus ginklų rinkinius. Pradžioje buvo išties keista ir net pikta, kad negaliu vienu metu turėti AK–47 ir snaiperio šautuvo, tačiau iš tiesų taip dar įdomiau. Pačių ginklų rūšių taip pat pakanka, kad ir kokius mėgtum. Yra po kelis kiekvieno tipo ginklo (šratiniai, automatai, snaiperiai) modelius, tad ginklų sąraše iš viso yra apie 40.

Kita įdomi ginklų savybė — jų dėvėjimasis. Vėlgi, kas visai nebūdinga FPS žaidimams, su iš priešo paimtais ginklais čia efektyviai nepakariausi — jie būna seni ir dažnai užsikirtinėja. Todėl būtina pirkti ginklus iš parduotuvių (keista, bet išsirinkti ir įsigyti juos tenka kompiuteriu). Tačiau patogu tai, kad kartą nupirktas ginklas lieka visam laikui šalia kiekvienos parduotuvės esančiame sandėlyje, kuriame kaskart galima įsigyti ir šovinių. Taip pat ginklus (bei transporto priemones) galima šiek tiek pagerinti perkant jiems po porą priedų, padidinančių efektyvumą ir stabilumą.

Kalbant apie ginklus ir įrangą, užkliuvo tik vienas dalykas — stealth kostiumas. Nepigiai jį įsigijus sunku pajusti kažkokį skirtumą, nes nėra jokių slaptumo ar Tavo herojaus matomumo rodiklių. Galbūt priešai ir pamato ar išgirsta Tave rečiau, bet tai galėjo būti ir atsitiktinumai. Iš tiesų keista, kad lyg ir yra kelios galimybės kovoti besislapstant — pistoletas su duslintuvu, snaiperio ginklas su strėlytėmis, tačiau ši funkcija žaidime neparuošta iki galo. O ir pati pasaulio struktūra, išskyrus keletą vietovių, nesuteikia tam didesnių galimybių. Todėl beveik visada konfliktai užsibaigia intensyviomis kovomis ir dideliais sprogimais.

Negaliu pabaigti apžvalgos nepaminėjęs dar kelių atmintin įstrigusių dalykų. Labai patiko žaidimo garsai. Afrikietiški ritmai ir skambesiai, supinti su gamtos garsais, niekad neįkyri ir keisdamiesi efektyviai perspėja apie įtempto veiksmo vietas. Ypač patiko kartą žaidime užklupusi liūtis, kurios galią galėjai pajusti klausydamasis šniokštimo ir žiūrėdamas į siūbuojančius medžius. Garsai labai padeda įsijausti į žaidimo atmosferą ir tą tikrai turėtų įvertinti žaidžiantys silpnesniais kompiuteriais.

Kita vertus, vaizdai tokių žaidėjų taip pat turėtų nenuvilti. Reikia pagirti ir žaidimo variklį. Dabartinėje situacijoje, kai rinkoje karaliauja tik kelios populiarios variklių versijos, kurti savo kodą visiškai nuo nulio buvo drąsus ir, tikiu, didžiulių pastangų bei išlaidų pareikalavęs sprendimas. Tačiau Dunia (taiklus pavadinimas, keliom kalbom reiškiantis „pasaulis“, „žemė“ ar „gyvybė“ ) išėjo puikus ir, kas svarbiausia, ganėtinai lankstus variklis. Žaidimu galima sklandžiai mėgautis žaidžiant kur kas silpnesniu PC, nei to reikalauja Crysis. Reikia tik tikėtis, kad entuziastai išnagrinės šį variklį po kaulelį ir paruoš įdomių modifikacijų. Taip pat labai tikiu, kad kūrėjai nepatingės ir užpildys šį didžiulį pasaulį naujais įdomiais dalykais.

Pagarbos vertas ir žaidimo tikroviškumas, kalbant apie pirmojo asmens vaizdą. Jau minėjau, kad naudojamas tikras žemėlapis. Taip pat naudojami tikri švirkštai sveikatai atstatyti, o ne mistinis greitas atsistatymas spustelėjus vieną mygtuką. Išsitraukti švirkštą ir susileisti vaistus prireikia laiko, o kovos metu tai tikrai padidina adrenalino kiekį. Kalbant apie herojaus sveikatą, labiausiai šokiravo kūrėjų sprendimas patyrus didesnę žalą leisti pačiam atstatyti žaizdas ir užpildyti porą iš penkių savo sveikatos rodiklio stulpelių. Tai labai dramatiški momentai, kai švilpiant kulkoms ir griaudėjant granatoms herojus pritūpęs replėmis lupa šratą iš savo kojos, pirštais išstumia kulką iš rankos, vyniojasi bintu ar, kas atrodo skausmingiausia, traukia vinis bei kitas nuolaužas iš savo rankos. Iš tiesų, šios kūrėjų paruoštos gydymosi animacijos nenustojo stebinti savo žiaurumu ir įvairove. Labai skauda.

Būtent dėl tokios įvairių emocijų — ir teigiamų, ir neigiamų — gamos, Far Cry 2 yra išties ypatingas žaidimas. Nepavyks prisėsti ir tiesiog nerūpestingai pašaudyti, kaip daugelį šaudyklių. Tačiau nerekomenduočiau jo žaisti be pertrūkio — tai ganėtinai vargina. Pradžioje pykau, kad žaidimas pasirodė tokiu intensyviu metu (teko sukandus dantis klausyti, kaip kolegos žaidžia Fallout 3), o ne laisvesniu laiku, kada jam žaidėjai galėtų skirt visą dėmesį. Tačiau Far Cry 2 galima ir net, manau, verta žaisti su pertraukomis, pailsint po intensyvių misijų ir kaskart sugrįžtant į šį nuostabų pasaulį. Svarbu nusiteikti jį užbaigti, nes pabaiga to verta. Juk Afrikos saulės, bent jau artimiausiu metu, nepamatysi jokiame kitame žaidime.