Seni geri laikai…

Prieš kelioliką metų žaidimų rinką valdė žaidimai, kuriuos dabar lengvai galėtume pavadinti mini žaidimais, mat jiems įveikti (jei tikrai labai gerai sekdavosi) dažniausiai prireikdavo vos vienos ar dviejų valandų. Tačiau tokia trumpa žaidimo trukmė neturėjo jokios įtakos jo peržaidžiamumui, nes net ir žaidžiant valandų valandas tą patį per tą patį (pvz. „Mario“), jis vis vien būdavo įdomus ir hipnotizuodavo žaisti dar ir dar it koks žaidybinis narkotikas. Kokia tų žaidimų paslaptis? Veikiausiai aukštas sudėtingumo lygis (nes nėra galimybės išsaugoti žaidimą kada panorėjus) su tobulai subalansuotu žaidybiniu procesu. Dėl ko aš čia apie visa tai kalbu? Dėl to, kad būtent tokio stiliaus žaidimuką dabar ir apžvelgsiu.

Mažai žinoma rusų kompanija „First Game Interactive“, šiais metais išleido žaidimą „Critical Damage“, kuris kaip ir turėtų atitikti visus tuos gražius epitetus, kuriuos aš pasakiau apie senuosius mažus žaidimus, tačiau ar tikrai jis to nusipelno, kol kas nesakysiu.

Dėl ko visa tai

Taigi, „Critical Damage“ yra seno kirpimo veiksmo žaidimas, kuris be jokių didesnių fanfarų įmeta tave į žaidybinį procesą, prieš tai papasakodamas paprastą ir gana šablonišką istoriją. 2113 metais tarptautinė tyrinėjimo stotis „Zenit-3“ skrieja Jupiterio orbitoje 700 milijonų kilometrų atstumu nuo Žemės planetos. Stotyje dirbantys 120 mokslininkų tą lemtingą dieną paleidžia kosminį zondą, kuris tyrinėjimams paimtų iš atmosferos oro (kuris Jupiteryje yra mirtinai nuodingas) pavyzdžių. Zondas surinko ne tik nuodingo oro, bet ir kažkokios nežinomos gleivėtos medžiagos, kuri gali lengvai pragraužti net ir pačius patvariausius metalo lydinius bei paversti geriausius apsauginius apsiaustus niekam tikusiais skarmalais. Tą dieną žuvo daugiau nei pusė visos įgulos narių, o likę gyvi beveik nebeturi jokių resursų ir ginklų pasipriešinti naujiems metaliniams padarams, kurie it kokie transformeriai iš paprastų darbo mašinų transformavosi į viską žudančius padarus. Kaip tik tuomet, vienas iš inžinierių pasiūlo pakrauti visus likusius ginklus į nuotolinio valdymo robotą. Tai buvo vienintelis šiaudas, kurio buvo galima griebtis, norint apsaugoti bunkerį, kuriame buvo pasislėpę visi išgyvenusieji…

If you move – you’ll be dead!

Žaidimo esmė paprasta – apsaugoti bunkerį arba/bei nužudyti visus bloguosius robotus, kurie kėsinasi į jį. Iš pat pradžių mūsų karinis arsenalas bus menkas. Jį sudarys tik kulkosvaidis ir vienos rūšies raketos. Šio arsenalo pilnai pakaks pirmiems lygiams įveikti bei prikaupti pakankamai taškų įsigyti naujiems ir kur kas galingesniems ginklams. Iš viso, žaidimo eigoje bus galima įsigyti 6 skirtingo tipo ginklus bei 4 skirtingo tipo raketas. Kiekvieno ginklo atrakinimas ir patobulinimas kainuos atitinkamą kiekį taškų, kuriuos bus galima gauti paprastu būdu – čirškinant priešus. Kiekvieno lygio pabaigoje bus galima pasipildyti šaudmenų atsargas, padidinti bunkerio apsaugą, pagerinti savo robotuką, kuris galės atlaikyti ne tik didesnį kiekį priešų atakų bet ir greičiau judėti žemėlapyje (kas yra labai pravartu!). Taip pat savo arsenale bus galima turėti minų bei bokštų, kurie suteiks papildomą pagalbą naikinant priešų mases. Tiesa, nukeptas priešas kartais gali palikti įvairių ginklų amunicijos, kurios tikrai prireikia greitai senkančioms atsargoms papildyti bei išmesti dėžutes, skirtas dalinam ar pilnam bunkerio bei mūsų valdomo roboto pataisymui.

Nusivylimas ateina bevalgant..

Nors kūrėjai teigia, jog žaidime yra virš 90 rūšių priešų, tačiau tą sunku pastebėti, nes dažniausiai atrodo, kad naujas priešas – tai tik naujomis spalvomis užtušuotas senasis su vienu kitu kosmetiniu pakitimu. Susidaro įspūdis, kad per visą žaidimą ta įvairovė buvo kelis kart mažesnė. Priešų savybės skiriasi tik vienu aspektu – gyvybės taškais. Tad norint jį nudėti taip pat greitai, kaip ir ankstesnius – tereikia naudoti vis naujus atsirakintus ginklus ir sudėtingumo kaip nebūta. Kažkas įdomesnio bus tik dalių pabaigose, kuriose teks susidurti su bosais. Tačiau ir šie nesuteikia prakaito liaukoms stipresnio darbelio. Bosai – tai tik daaaaug gyvybių turintys dideli robotai, kuriuos įveikti galima paprasčiausiai vienu metu šaudant galingiausiu ginklu ir raketomis. Po keliolikos sekundžių dviejų mygtukų spaudinėjimo – jų neliks nė kvapo, kaip ir visų kitų priešų.
Lygių dizainas labai paprastas ir praktiškai beveik nesiskiria nuo prieš tai buvusio. Tad po kelių lygių jau bus juntama monotonija, nes tiek pats veiksmas, tiek aplinka yra nuobodūs. Žaidimo grafika taip pat 10-ties metų stažo, tad akių ganytojai neras nieko stulbinančio ir išskirtinio. Užtat žaidimą galima pagirti ties valdymu. Jis paprastas kaip dvi kapeikos. Robotukas valdomas klaviatūra, o šaudymo kryptis nustatoma pelės pagalba.

Paskutinis akordas

„Critical Damage“ yra paprastas žaidimas iš žaidėjo nereikalaujantis jokių didesnių protinių pastangų. Visas žaidimas skirtas tam, kad žaidėjas visą laiką varinėtų savo valdomą robotą pirmyn atgal bei be paliovos maigytų šaudymo mygtuką. Ir tiek. Apie patirtą malonumą žaidžiant sunku šnekėti, nes jis išgaruoja per pirmas keliasdešimt minučių. Kažko vis tikiesi, tikiesi, bet taip nieko naujo ir nepamatai… Todėl, jei yra noro praleisti vieną ar du vakarus išjungus smegenis šaudant į viską, kas juda – šis žaidimas skirtas Tau. O visiems kitiems su žaidimais draugaujantiems piliečiams „Critical Damage“ nėra rekomenduotinas.

„Critical Damage“ apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!