Pirmas „Resistance“ žaidimas buvo vėliavnešys. Jis pasirodė praktiškai kartu su „PlayStation 3“ ir jo misija buvo aiški — parodyti ką gali konsolė. Misija buvo sėkminga, žaidimas nors ir nesublizgėjo siužetu, sužavėjo savo grafika, atmosferos kaita ir efektyvia ginkluote. Antras žaidimas buvo šiaip sau, bet kaip paaiškėjo, jis tapo jungiančia grandimi. Nuo technologijų demo link tvirtos siužetinės šaudyklės, kokia tapo trečioji dalis. Ir nors „Resistance“ iš technologinio demo virto įtraukiančia, istorijos varoma šaudykle, pagrindiniai bruožai liko tie patys. Ginkluotė išliko įvairi, patogi, taktiškai išnaudojama ir turtinga efektais, o grafika išliko aukščiausios prabos, juolab kad šiuo atveju script‘ai tik pridėjo savotiško šarmo.

Logiška būtų manyti, kad „Nihilistic“ studijoje keptas „Resistance: Burning Skies“ irgi turėjo tapti technologine, PS Vita galimybių demonstracija. Jei taip būtų, galėčiau nekreipti dėmesio ir visiškai niekam tikusį žaidimo siužetą, bet… Norint pateisinti „Resistance: Burning Skies“ galima būtų imti atskirus elementus, grafika, ginkluotę, valdymo ypatumus, žaidimą tinkle. Tik anksčiau ar vėliau kiekvienas iš vardintų elementų parodo savo neišbaigtąją pusę.

Taip tai pirma, visavertė pirmo asmens šaudyklė kišeninei konsolei
Greičiausiai ji tapo tokia ir apskritai ją buvo nutarta kurti dėl PS Vita išgarsinusių, dviejų analoginių rankenėlių. Kalbant apie FPS — visi kiti Vita priedai nėra svarbūs. Išskyrus gal tik giroskopą snaiperinio šautuvo naudojimui, kurį tobulai atskleidė „Uncharted“ ir visiškai neišnaudoja „Resistance“.

Šiaip, kaip šaudyklė „Resistance“ visai veikia, galbūt net kažkiek užkabina. Valdymas pusėtinas, ekrano dydžio ir raiškos pakanka, šaudyti galima ir tai daryti galima ne tik vienatvėje, bet ir tinkle. Šiuo aspektu reikia pripažinti, kad „Nihilistic“ vieną užduotį atliko gerai — įrodė, kad PS Vita tinkama FPS žanrui, čia visiškai nepaisant to, kad konkrečiai šis žaidimas niekam tikęs.

Molinė atraminė grafikos koja
Grafika… Rupūs miltai, bet apie šį žaidimo elementą nuomonę pakeičiau daugiausiai kartų. Įvadiniai filmukai pateikti jau nuvalkiotame kampuotų, dviem spalvomis išpildytų komiksų stiliuje, tačiau iš kart po jų patenki į amerikietišką svajonę. Klasikiniai šeštojo dešimtmečio vaizdai, kartotiniai namai, ryškios suknios, katiniški akiniai ir lyg šiol futuristiškai atrodantis mašinų ir namų apyvokos daiktų dizainas. Lyg ir viskas patiko, tačiau jau po akimirkos gatvės ėmė atrodyti tuščios, daug kur ėmė kartotis ištisi aplinkų fragmentai, o siužetas taip ir taikėsi įkišti veiksmą į neišvaizdžius tunelius. Bendrąja, technine prasme grafika lyg ir neprasta, tinginiavo tik dailininkai ir dizaineriai. Pagailėta laiko detalėms, galiniams fonams. Pagailėta laiko papildomam interaktyvumui ar bent kokiems kvailiems filtrams, kurie paslėptų eilinio sandėlio sienų nuobodumą. Finale geriausias vertinimas kokį galiu išspausti grafikai, taip ir skamba — „gal ir gražu, bet žiauriai nuobodu“.

Molinė atraminė ginkluotės koja
Ginkluotės čia daug, dauguma ginklų yra matyti PS3 žaidimo versijose ir veikia identiškai. Skirtumas tas, kad antrinės ginkluotės funkcijos, o taip pat granatų mėtymas atliekamas naudojant lietimui jautrų ekraną. Kartais tai veikia įdomiai. Nebūtinai patogiai, bet įdomiai ir galbūt net logiškai sudėtingai.

Tarkim naudojantis arbaletu, tenka pirštu įtempti templę, o norint driokstelti povamzdinę granatą, tiesiog bakstelti į taikinį, šioje vietoje preciziką dievinantys žaidėjai net gauna trumpą slo–mo akimirką. Augerio skydas statomas išskečiant du pirštus ir t.t. Žodžiu viskas kaip ir neblogai, nes tarkim faktas, kad norint pastatyti skydą trumpai akimirkai lieki bejėgis, yra labai įdomus tiek logikos, tiek balanso prasme. Tai kur problemos?

Jos savo bjaurų snukį parodo gerokai vėliau! Visų pirma žaidime gausu amunicijos, tad radus savo favoritus (maždaug nuo vidurio) „Resistance: BS“ įveikiamas naudojant tik juos. Ginklų patobulinimo sistema renkant paslėptus technologijų kubelius irgi smagi, tik tų kūbelių žaidime yra gal tris kartus daugiau nei įmanoma panaudot, tad pats tobulinimo faktas kažkaip ima prasilenkti su logika.

Užvis šlykščiausia yra tai, kad interakcija su aplinka (durų darinėjimas, dokumentų rankiojimas, svertų naudojimas) vyksta baksnojant mažą piktogramą ekrane. Na tai normalu, visi taip daro! Bet ne visi suriša kiekvieną antrinę ginklo funkciją ir granatų mėtymą su lietimui jautriu ekranu!

Žodžiu būna taip, kad nepataikai per kampe atsiradusią dokumento piktogramą ir nusimeti sau po kojomis ežiuką, kuris sėkmingai perforuoja tavo paties subinę. Dar šlykščiau kai judėdamas bandai atidaryt duris, bet kadangi prieini per arti žaidimas nutaria panaikinti piktogramą prieš pat paliečiant ją pirštu. Rezultatas? Pokštelėjimas povamzdine garanata į sieną, į kurią pats esi įsirėmęs nosimi. Tiesiog „nuostabu“, ypač jei tokioje vietoje nemiršti, nes pasidaro gaila granatos.

Molinė atraminė gaisrininko koja
Žaidimo veiksmas vyksta 1951 metais, kai Chimeros tik pradeda savo invaziją į puolimo nesitikinčią Ameriką. Mūsų herojus, gaisrininkas Tomas Railis yra gaisrininkas ne be reikalo. Jis labai aktyviai naudotas tiek realaus pasaulio propagandoje reklamuojant žaidimą, tiek ir žaidimo pasaulyje, reklamuojant žmonių sukilimą.

Aš asmeniškai čia įžvelgiu nihilistų bandymą užvažiuoti per amerikiečių sąmonę, kurioje po rugsėjo 11 įvykių gaisrininkai išties yra tapę beveik šventaisiais. Paralelių tarp vieno ir kito žaidime daugybė, o kadangi tai nevykęs žaidimas, aš jų nubrėžimą vadinu neskoningu ir negarbingu poelgiu.

Vertinant likusią siužeto dalį, tai Tomas iš esmės nedega noru gelbėti pasaulio, bet dega noru išgelbėti savo šeimą. Juokinga tai, kad gelbėdamas žmoną jis akivaizdžiai neatmeta galimybės išbarškinti savo partnerės, vienintelės gerai įgarsintos veikėjos — Eli.

Greičiausiai todėl, žaidimo pabaigai saugotos dramatiškos scenos praranda dramatiškumą. Tiesą sakant jos tampa net kažkiek komiškos, o Lietuvoje ir išvis galbūt įgauna violetinio skandalo atspalvių… Čia jau aišku visiškai nihilistinė mintis, bet… ai. Važiuojam toliau.

Molinė atraminė žaismo koja
Sužalotas ir pats žaismas. Daugybė įvykių valdomi durnų „nužudyk juos visus“ skriptų, tad kelis sykius teko perkrauti „checkpoint‘ą“ tik todėl, kad vartai neatsidaro, durys nesprogsta, o aš tingiu ieškoti kažkokios vienos, velnias žino kur pasiklydusios chimeros.

Geriau jau būtų prikabinę script‘ų pačiai žaidimo eigai, nes be jų ėjimas nuobodžiais koridoriais, nuobodžiu paverčia ir šaudymą, kuris beveik visada toks pat. Vos keliose vietose kūrėjai išnaudoja lygių dizainą ir DI meta rimtą iššūkį, tačiau tos kelios vietos tokios padarytos tyčia… Jei nebūtų tų progresą žudančių vietovių, kur priešai gali būti nužudyti vos ne vieninteliu teisingu būdu, aš „Resistance“ būčiau įveikęs per kokias 6 valandas, tik su vienu baterijos įkrovimu. Čia turiu pastebėti, kad „Resistance“ visiškai netaupo baterijų ir yra labiausiai Vita sodinantis žaidimas iš visų bandytų.

Beje… Nepaisant visų mano neigiamų pastabų, tai pirmas žaidimas kuriame gavau Platinos trofėjų. Nes jis gali būti gautas vieno perėjimo metu, jei dažnai susimauni, o jei ne, tiesiog kelis sykius reik įveikti tą patį „checkpoint“ su „Impaler“ monstrais, kad atrakinti trūkstamą „Giant Killer“ trofėjų. Tai patiks tiems, kas kaip ir aš neturėjo nė vieno platininio trofėjaus, tačiau tuo pat metu tai pasako absoliučiai viską apie žaidimo ilgaamžiškumą.

Tiesiai šviesiai — žaidimas, kurį būtų geriausia išsinuomoti ar pirkti su tikslu perparduoti… Na nebent jums patiks „Multiplayer“.

Paprastutis, bet vienintelis
Trys režimai, aštuoni žaidėjai ir tikrų tikriausia FPS kautynių tinkle patirtis. Tai galėtų tapti vinimi, bet šiai dienai klausimų kelia žaidimo balansas. Arba žaidėjų nepakankamai daug, arba poravimas neveikia, bet mano mėginimas skintis kelią aukštyn buvo apgailėtinai skaudus. Visi sutikti oponentai mane žudė vienu šūviu, tad norint išlyginti jėgas tektų grind‘int.

Kaip ten bebūtų, aš norėdamas žaisti tinkle turiu daugybę kitų opcijų ir šis „Resistance: BS“ režimas man nieko nereiškia. Kita vertus jei kažkam PS Vita yra vienintelė konsolė, arba jei ji pirkta žaidimui namuose, „Burning Skies“ tinklo režimas gali atrodyti ypač patraukliai.