Iš žurnalo PC Klubas 2005/05. Autorius: Kyo
„… Aš niekada nemėgau, kai kas nors kišasi į mano asmeninį gyvenimą. Ir man ne svarbu, ar tai buvę klasiokai, kurių ląsteles jau kardinaliai paveikė beprotis direktorius, ar aklina tamsa, kuri galutinai užvaldo kiekvieno sielą ir protą, ilgiau pabuvusio „Leafdale“ vidurinės mokyklos teritorijoje. Nes aš dar vis turiu tikslą, kurio sieksiu, nepaisydamas jokių barjerų — tiek fizinių, tiek dvasinių. Viltis, artimų draugų parama ir tvirtai suspaustas vinčesteris rankose niekada neleis man nugrimzti ten, iš kur nebesugrįžtama…“.
Prologue
„Laba diena visiems, ir prašome pasveikinti naująjį mūsų mokyklos mokinį Kyo! Aš suprantu, jau eina dvylikti jūsų mokymosi metai, todėl ir egzaminai ne už kalnų. Pasistenkite būti svetingi, nes persikraustymas, ypač tokiu svarbiu metu, būna nelengvas. Beje, pasistenkite vos pasibaigus pamokoms palikti mokyklą ir eiti namo. Em… Šiuo metu čia vyksta šioks toks remontas, todėl nenoriu būti asmeniškai atsakingas už nukentėjusius mokinius…“.
Eikit vaikai į mokyklą…
Taip… Niekada nemėgau persikraustymų. Vėl viską teks pradėti iš naujo, o mokslai sudėtingi, ypač jei kalbame apie užsienį. O pačios mokyklos patalpos… Jos… Kažkokios keistos. Jos mane kažkaip nelauktai slegia, o ir pati atmosfera kitokia. O gal man tik taip atrodo? Gal tai dėl mokslų ir blogo oro? Nežinia. Šiaip ar taip, privalau užbaigti mokyklą, kad ir kokia ji būtų. Labai laukiu šimtadienio ir išleistuvių, prieš kurias, kaip žinia, teks išlaikyti egzaminus, todėl — į mokslą.
Kas nesusiję su mokslu…
…Ir sekėsi man nevisai taip, kaip tikėjausi… Klasiokai nebuvo tokie draugiški, kokie galėjo būti, o mokytojai kažkokie nuolatos išbalę, suirzę, pasimetę. Laikui bėgant, ėmiau jausti, jog kažkas čia ne taip. Ir, vieną kartą žaisdamas krepšinį, nė nepastebėjau, kaip visi „draugeliai“ išsiskirstė. Ką gi, metas jau gana vėlus, todėl reiktų eiti namo, nors ir labai nenoriu. Tik viena problema — mano krepšio nebėra! Kur jis galėjo dingti? Juk aiškiai atsimenu, kaip padėjau jį ant suoliuko… Staiga suskamba telefonas.
— Klausau, — sunerimęs tariau.
— Kyo, čia tu?,— susijaudinusi pradėjo draugė,— Kodėl tu ne namie? Juk žinai, kad jau vėlu!
— Pala, nusiramink, aš mokykloj.
— Ką? Tučtuojau eik iš te…
Ryšys nutrūko… Hm, gana keista, bet juk su sportine apranga neisiu į gatvę, privalau tučtuojau surasti savo krepšį. Ir kodėl turėčiau tučtuojau palikti mokyklą? Juk tai tik pastatas! Kas gali atsitikti? Nebent koks sargas per anksti ją uždarytų, ir man tektų čia tūnoti iki pat ryto (nusijuokiau sau) — nė neįtariau, kas gali dėtis mokykloje… Dar kartą atsivedėjęs „įkroviau“ tritaškį ir budriai atidariau duris. Kažkaip itin ramu aplinkui buvo… Atsargiai ėmiau sėlinti pagal mokyklos sieną ir visai netikėtai aptikau kažkokį liuką. Jis buvo praviras. Nieko nelaukdamas šokau vidun ir atsidūriau menkai apšviestame kambariuke, kuriame ant stalo gulėjo… pistoletas. Keista. Pasiėmiau jį ir, panaudojęs lipniąją juostelę, sutvirtinau kartu su šiokiu tokiu žibintu, rastu dėžėje (laimei, čia ne „Doom 3“, ir mokiniai puikiai supras, ką reikia daryti su ginklais, lipnia juostele ir žibintu, ko visiškai nesuprato uoliai treniruotas karys, vykstantis vykdyti tokios atsakingos užduoties į Marsą…). Taigi dabar turėjau pistoletą ir žibintą viename. Atsargiai nulipau laiptais, nes iš ten sklido kažkokie keisti ir duslūs garsai, labai jau primenantys riaumojimus ir aimanas. Staiga prieš mane išniro tankių šešėlių siena, tačiau aš instinktyviai uždengiau veidą rankomis, kuriose buvo pistoletas su žibintu, ir tai tikrai akimirkai sudrumstė tamsą. Tada aš, mikliai atsitraukęs, padidinau šviesos stiprumą, ir tamsa pranyko. Dabar man jau buvo tikrai neramu, tačiau aš tęsiau savo kelionę ir netrukus pasiekiau izoliuotą kamerą, kurią atidaręs radau visą pliką ir drebantį moksleivį:
— WTF ??
— Ne, nereikia. Patrauk šviesą, patrauk! Bėk iš čia, bėk, kol gali!
— Kas čia pe…
Užbaigti nespėjau, nes pajutau smūgį į koją. Atsisukęs išvydau keistą padarą, aplink kurį pamažu tirštėjo tamsa. Staigiai iššoviau kartą, kitą… Padaras, raitydamasis ir isterijos iškreiptu kūnu besipurtydamas, ėmė garuoti. Nors aš ir buvau geras chemikas, pasakyti, kas per dujos čia buvo, negalėjau. O ir laiko apmąstymams nebuvo, nes plikasis žmogus atrado šaunamąjį ginklą ir pasileido šlubčiodamas link liuko. Ten pasukau ir aš, tačiau plikį tučtuojau pervėrė kažkoks ilgas, krauju srūvantis spyglys… Bet ne, tai buvo kaulas. Kaulas, kurio apipuvęs paviršius greitai pasruvo žmogaus krauju. Aš negalėjau pasakyti, kas per vieni mane apsupo, tačiau vienas jų man nieko nelaukdamas smogė ir persmeigė koją. Aš turbūt pirmą kartą gyvenime pajaučiau tokį skausmą, kuris akimirksniu išplito ir užtvindė visą mano kūną… Tačiau aš laikiausi ir ėmiau artintis prie liuko. O ne! Jų jau septyni! „Dar truputėlį, dar šiek tiek“ — skausmingai mąsčiau, viltingai vilkdamas perplėštą koją. Mano kraujas tartum nuplovė purvinas ir tamsias grindis, o už manęs sparčiai artėjantys „Jie“ tiesiog rijo savo vidumi mano gyvastį… Bet aš jau matau liuką…
— Palaukit, neuždarinėkit liuko! Ką jūs darot?! Neeee…
Lūžis
„Jau kurį laiką „Leafdale“ mokykloje vyksta keisti dalykai — Niekas negali paaiškinti, kur ir kodėl dingsta jos moksleiviai. Geriausi šalies ekspertai dirbo ir tyrė patalpas, tačiau nieko įtartino nesurado. Suirzęs ir prakaito išpiltas direktorius nuolatos kažką aiškina apie remontą ir laiko stygių, tačiau apklausę pačius mokinius, pastebėjome, jog jie jaučia baimę ir nepasitikėjimą. Kas dėl to kaltas ir kam to reikia? Turbūt kol kas to nesužinosime… Visa tiesa, kad ir kokia ji būtų, liks anapus… “.
Laiškas namo arba kruvina išpažintis
Jei jūs dabar skaitot šį laišką, manęs jau nebėra. Jei niekas ir toliau nerodys iniciatyvos, mano vietą pakeis kiti. Aš pamėginsiu trumpai nurodyti ir apsakyti, kas gali grėsti ir grės tiems, kas laiku nepaliks „Leafdale“ mokyklos. Viskas, ką kiekvieną dieną matote atėję į mokyklą, yra viso labo beviltiška tamsos maskuotė prieš saulės šviesą, kuri tiesiog suryja kiekvieną šešėlį… Tačiau kai ateina naktis, tamsa imasi eilinį kartą valdyti labai greitai progresuojantį blogio traukinį, kuris nesustabdomai marširuoja ir plinta įvairiomis mokyklos patalpomis…
O visa bėda ta, kad mūsų didžiai mylimas direktorius pradėjo itin pavojingus genetinius bandymus, ir tada prasidėjo tikrai lemtingos mutacijos… Spėju, kad jūs net nežinojote apie slaptą įvairių požeminių pastatų ir laboratorijų instaliaciją po mūsų mokykla, kur nevilties ir baimės kupini šmėkščioja gyvų žmonių, beje, buvusių mūsų visų klasiokų šešėliai… O atsidavę mokyklai mokytojai, seselė, sargai beviltiškai stengiasi nutraukti šią paslaptingą mirčių grandinę, kurią vėliau vainikuoja jų pačių mirtys. Taip pat radau nemažai video medžiagos, liudijančios apie siaubingus bandymus bei mutacijas. Viską, kaip įrodymus, prisegsiu prie savo voko. Bet įrodymų nepakanka, niekas tuo nepatikės, niekas to nenorės priimti, pripažinti. Būtent jūs turėsite pakartoti mano žygį, tik, neabejoju, kur kas sėkmingiau.
Pačioje mokykloje atradau vos kelias rūšis ginklų. Tai buvo paprastas pistoletas, revolveris, vinčesteris. Tačiau savo kelionės pabaigoje atradau netgi lazerį. Niekada nebuvau laikęs ginklo rankoje, o tuo labiau nemokėjau jais šaudyti, tačiau mano padėtis tiesiog privertė išmokti tai, apie ką visą gyvenimą nebūčiau drįsęs net pagalvoti. Bet perspėju — kulkų čia nuolat trūks, todėl turėsite pasikliauti savo logikos žiniomis. Aš suprantu, kad blaiviai mąstyti, kai aplink sukiojasi įvairaus masto mutantai, yra labai sudėtinga, tačiau kitos išeities nebus. Retsykiais galėsite patalpose išdaužyti langus, kad saulės spinduliai godžiai veržtųsi vidun ir galutinai išsklaidytų bet kokius tamsos pėdsakus. Tačiau tai galios tik dieną, nes naktį vyrauja savos taisyklės. Žinoma, keliose vietose bus galimybė įžiebti elektros dėka išgaunamą šviesos kibirkštį, bet jos tikrai nepakaks.
Savo kelionės metu atradau nemažai vaistinėlių ir energetinių gėrimų, kurie padėdavo man atgauti jėgas. Keista, bet kartą sužeistas pamačiau, kad mano nuotrauką pase pradeda dengti neperregimas kraujo sluoksnis — kuo didesni sužeidimai, tuo daugiau nuotraukos ploto užima kraujas. Bet vos pasigydžius, kraujas nuo mano nuotraukos pranykdavo. Jūsų kelionės progreso metu iš sutemų atklys vis stipresni priešai, o ir karaliauti jie pradės ne vien požeminėse laboratorijose, bet ir pačioje mokykloje. Pačių mutantų nebus daug — vos kelios rūšys. Žinoma, bus zombių, vabalų, lubomis šliaužiojančių „siurbikų“, o vėliau sutiksite netgi super zombių… Nors pasirinkimas ir mažas, bet, patikėkit, jo bus per akis.
Pati mokyklos struktūra man kėlė šiurpą, vos primą kartą ją pamačius — viskas taip tiksliai apgalvota ir suderinta, kad nė nepasakytum apie galimus laboratorijų ir izoliuotų kamerų kompleksus po ja. Aš negaliu pasakyti, kodėl viskas buvo sumanyta būtent taip, bet galiu pasakyti, kad sumanyta tikrai profesionaliai, ir retas kuris projektuotojas galėtų sugalvoti geriau. Be abejo, aplinkų dėka direktorius pripynė įvairiausių galvosūkių bei paslapčių, kurias atskleisti turėsite būtent jūs. Viską, ką galėjau padaryti, padariau: reikalingiausiose vietose palikau ginklus, energetinius gėrimus, vaistinėles, šovinius, prie laiško prisegiau šiokius tokius žemėlapius su nuorodomis, kur ir ką galimą rasti, bei reikalingus įrodymus, kurių tikrai reikės teismo salėje. Taigi su paskutiniuoju savo sakiniu palieku jums spręsti, kas ryšis pakartoti mano žygį, o kas ne, priklauso tik nuo jūsų, bet patariu eiti ne vienam, o dviese — bus saugiau ir įdomiau. Na, o aš dedu paskutinį tašką, po kurio seks paskutinės mano gyvenimo mįslės įminimas…“.
Epilogue
„Labas vakaras visiems. Su jumis eilinį kartą sveikinasi vakaro žinių panorama! Po tragedijų „Leafdale“ mokykloje praėjo jau beveik savaitė, ir mokinių aukų žymiai sumažėjo. Taip pat buvo atrastas kažkieno laiškas, kuris pateikia labai kompromituojančią informaciją apie „Leafdale“ mokyklos direktorių ir jo bandymus. Ar tai tiesa, ar ne, bet susidaro įspūdis, kad vienintelis dalykas, ko ši mokykla išmokys mokinius, yra baimė. O dabar trumpai eilinį kartą aptarsime lietuvaitės Lauros pasirodymą „Eurovizijoje“…“.
Vertinimas
Įdomumas: 8.4
Būtinai žaiskite su draugu, nes vienam nėra taip įdomu.
Siužetas: 9.3
Vertas geros, detektyvinės knygos su siaubo elementais, kurią tikrai pripažintų kritikai bei apžvalgininkai.
Grafika: 8.8
Viskas itin realu ir tikra. Taip pat žavi geros kokybės šuoliai tarp video intarpų ir žaidimo grafikos.
Garsas/Muzika: 8.0
Dialogai geri, o muzikos sąvoką šį kartą sudaro vos dvi dainos video intarpų metu ir tai senos. Tuo tarpu viskas, kas girdima žaidime, yra paviršutiniška.
Valdymas: 7.0
Nesusipratimas.
Išvada: 8.2
Kas nori išnarplioti puikų detektyvą mokyklos teritorijoje ir padraugauti su mutantais, čiupkite savo draugą ir pirmyn! Gailėtis tikrai neteks.
