Ar galime sakyti, kad žaidimų serija ar jos kūrėjai yra sėkmingi, kai prie žaidimo atsiranda vis po naują skaičiuką? Jei taip, tuomet „Just Cause 4“ turėtų būti laikytinas gana sėkmingu. O jei ir ne sėkmingu, tai mėgstamu ir paklausiu, nes skaičiai prie filmų ar žaidimų pavadinimų neatsiranda, jeigu šie nežaidžiami ar nežiūrimi. Šiaip ar taip, dienos šviesą išvydo jau ketvirtoji žaidimų serijos „Just Cause“ dalis, kuri ir toliau tvirtai laikosi įsitvėrusi savo šaknų – atviras pasaulis su visiškai ištrintomis logikos bei fizikos ribomis ir sprogimai, sprogimai, sprogimai. Ar ši formule vis dar veikia? Atsakymas šioje apžvalgoje.
Atskirai aptarti verta ir pačius kūrėjus, t. y. „Avalanche Studios“, kurių pirmasis, kaip studijos, žaidimas ir buvo pirmoji „Just Cause“ dalis dar 2006 metais. Po ketverių metų kūrėjai visiems pristatė dar ambicingesnę antrąją žaidimo dalį, kur pagrindinis serijos herojus Riko atakavo savo priešininkus skriedamas į juos ant raketos. Tai nebuvo techniškai tobuli žaidimai, tačiau sprogimai ir kitos galimybės juose labai greitai pritraukė susidomėjusių žaidėjų. O štai 2015 metais „Avalanche“ visiškai nustebino ir pristatė rinkai net du žaidimus – ilgai lauktą trečiąjį „Just Cause“ ir dar ilgiau kurtą, mitais bei legendomis apipintą žaidimą „Mad Max“, tapusį vieninteliu kultinių filmo serijos gerbėjų būdu pažaist už Maksą virtualiai.
Taigi, žiūrint chronologiškai, „Just Cause“ žaidimai, visuomet išleidžiami vieni nuo kitų maždaug 4-5 metų intervalu dažniausiai pasirodo gerokai patobulėję: didesnis pasaulis, dar didesni sprogimai, žymiai patobulinta daiktų fizika. Tačiau ketvirtąją dalį nuo trečiosios skiria vos 3 metai ir iš pirmo žvilgsnio technologiškai žaidimas per daug nepakito – jau vien faktas, kad abi dalys išleidžiamos tai pačiai konsolių kartai. Tačiau „Just Cause 4“ nuo pat pradžių žadėjo du dalykus – kelis naujus legendinio Riko kablio su lynu patobulinimus ir gamtines stichijas, prieš kurias pačiam žaidėjui teks kovoti. Taigi, nors žaidimas grafiškai ir techniškai ir priminė trečią dalį, kūrėjų pažadas stoti prieš gamtą viliojo. Bet ar tikrai viskas taip, kaip žadėta?
Po teisybei, ir taip, ir ne. Taip, milžiniškos gamtos stichijos čia tikrai yra – nuo milžiniško viesulo iki smėlio audros ir tai net didelė žaidimo siužeto ašis. Kita vertus – paties žaismo šios stichijos beveik neįtakoja, nes su jomis yra susijusios misijos, kurias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų ir tai galimybės susidurtu su šiomis stichijomis yra ribotos. Bet atrodo jos pritrenkiančiai – pavyzdžiui, viesulas juda žaidimo pasaulyje, į save po truputį atplėšdamas ir įsiurbdamas automobilius, suoliukus, medžius ir kt. Tačiau gaila, kad šių stichijų žaidime daugiau tenka laukti kaip švenčių, užuot galimybės susidurti su jais dažniau ir už pagrindinių misijų ribų.
Panaši situacija yra ir su legendiniu Riko pagalbininku – kabliu su lynu. Šiame žaidime atsirandantys patobulinimai – vienas, kuris leidžia su lynu pritaisyti prie žaidime esančių objektų stiprius balionus, kuriuos ryškiai įkvėpė kelios žaidimų serijos „Metal Gear Solid“ dalys, keliančius tuos objektus į orą ir antras, kuris pritaiso prie objektų mini stiprintuvus, pagreitinančius tą objektą. Abu šie patobulinimai smagūs ir tikrai funkcionalūs tik… yra vienas „bet“: jų beveik niekur nereikia. Taip, kelios įvadinės šių patobulinimų misijos leidžia juos išbandyti praktiškai, bet tai ir viskas. Daugiau žaidimas – netgi vėlesnėse siužetinėse misijose – niekur neprašo ar net pats nesiūlo vietoje tradicinio lyno naudoti šiuos. Tad jie lieka tik kaip papildoma priemonė žaidėjo fantazijai išreikšti, kai šis tiesiog norės tyrinėti pasaulį ar išdarinėti jame ką nors beprotiško. Tačiau žaidžiant neapleidžia jausmas, kad kūrėjai tiesiog patingėjo tokių dalykų sugalvoti patiks ir numetė žaidėjui kaip kaulą įrankį be platesnio paaiškinimo.
„Just Cause 4“ vyksta išgalvotame Pietų Amerikos mieste Solis, kuriame Riko kovoja prieš grupuotę „Juodoji Ranka“. Jai vadovauja Gabriela Morales, kuri šįkart ir yra pagrindinė antagonistė. Dar vienas antagonistas sėdi neprieinamame bokšte ir keikiasi, kai Riko vieną po kito stabdo jo gamtos kataklizmas. Beje, grįžtant prie ekstremalių orų – šiame žaidime blogiečiai turi užsigrobę technologiją, leidžiančią kontroliuoti orus, dėl to tai ir tampa kertine siužeto ašimi. T. y. kol Riko nesustabdys visų oro išdaigų, tol negalės pasiekti paskutinio blogiuko, tad viso žaidimo eiga kaip ir aiški bei išlieka tokia iki pat pabaigos.
Pats žaidimas vyksta gana paprastai, bet ir įtraukiančiai – Riko renka vis didėjantį pasipriešinimo judėjimą ir telkdamas apie save sukilėlius, atsikovoja vis didesnę Solis dalį bei taip plečią fronto liniją. O tam, kad atsikovoti konkrečią teritoriją, tereikės joje įvykdyti priešų bazės misijas. Jos visos bus gana paprastos ir dažniausiai kartosis – nueik ir sunaikink visus generatorius, išlaisvink visus įkaitus, pavok duomenis, nulaužk visus radarus ir t.t. Įveikus misiją priešų bazėje, galima bus įsakyti savo sukilėliams, kad praplėstų fronto liniją ir tai tiesiog atsispindės žaidėjo matomame žemėlapyje. Tiesa, niekur nedingo ir chaoso matuoklis – čia taip pat reikia kuo daugiau visko sprogdinti bei kitaip kenkti priešams, nes priklausomai nuo chaoso matuoklio lygio atitinkamai bus daugiau ar mažiau laisvų sukilėlių padalinių, kurių prireiks užimant naujas Solis teritorijas. Beje, keistas momentas yra tai, kad nepaisant to, kad pagrindinė žaidimo blogietė – moteris, vykdant paprastas misijas priešų bazėse iš eilinių priešų balsų galima susidaryti įspūdį, kad beveik visa priešų kariauna yra vien moterys. Ir šiaip keistokas jausmas sprogdinant bei šaudant militaristines bazes girdėti vien moterų riksmus.
Vienas labiausiai nuviliančių dalykų žaidime yra jo siužetinės ir šalutinės misijos. Ypač apmaudu dėl siužetinių, nes jos savo turiniu nėra kokios nors įtraukiančios, originalios ar pan. Todėl „Red Dead Redemption 2“, „Spider Man“ ir kitų atviro pasaulio žaidimų išlepinti žaidėjai gali pajausti nemažą kartėlį. „Just Cause 4“ gi apsiriboja tokia misijų struktūra, kokia būdavo įprasta dar „PlayStation 2“ laikais ir niekaip nesistengia to pakeisti. Pavyzdžiui, čia reikės įveikinėti tokias misijas, kuriose per tam tikrą laiką reikės suspausti 6 jungiklius. Arba palaukti, kol vyks laužimasis į sistemą, o per tą laiką atremti eilinę ataką. Arba, šis geriausias, apsaugoti svarbų objektą per nustatytą laiką, kurį vienu metu puls ir blogiečių armija, ir trys sraigtasparniai, ir apšaudys pabūklai. Dar liūdniau, kad tokios misijos kartojasi, t. y. viso žaidimo metu įvyksta bent kelis kartus, tik skirtingose aplinkose. Tad jei pereiname kokią varginančią vietą, džiaugtis nereikėtų – nemaža tikimybė, kad teks kartoti.
Kita vertus, „Just Caue 4“ turi ir kelis kozirius, kurių niekas niekuomet iš šios serijos neatims – didelis gražus pasaulis bei platus ginklų arsenalas nuo keisčiausių, iki destruktyviausių. Čia praktiškai nėra ribų – pradedant nuo ginklo, verčiančio priešus į karves iki milžiniškų patrankų, kurios gabalais paleidžia ištisas bazes – ką jau kalbėti apie šarvuočius ar sraigtasparnius. Taip pat „Just Cause 4“ apstu keistų slaptaviečių, kurias gana keblu atrasti, bet atradus laikaisi už galvos, kad neiššoktų smegenys, nes jos tiesiog ima pūstis nuo minčių, kaip kūrėjai sugebėjo sugalvoti vieną ar kitą dalyką. Iš viso to gali pasirodyti, kad žaidimas primena paskutiniąsias „Saint‘s Row“ dalis, kur viskas taip pat nurauta, bet čia kitaip – „Just Cause“ serija turi dar kitokį, savitą stilių, už kurį šį žaidimą ir verta mėgti. Be to, niekas dar neatkartojo šio žaidimo firminių triukų, pavyzdžiui, lėktuvo sabotažo tiesiog ore, o vėliau iššokimo bet kuriuo metu ir lengvo nusileidimo naudojantis klasikiniais Riko parašiutu arba kabliu su lynu.
Tiesa, stebina šįsyk ir žaidimo istorija. Ar ji gili ir verčianti susimąstyti? Ne, tikrai ne, bet visas šis sprogstamasis veiksmo užtaisas pateiktas labai tvarkingai, pagal visus veiksmo vadovėlių kanonus. Yra tikrai gerai išplėtotų veikėjų, smagių scenų, stipriai visą veiksmą pajudinančių intarpų, pagrindiniai gėriečiai ir blogiečiai įtikinamai sąveikauja, įdomu stebėti tarp jų besivystantį konfliktą. Todėl nors kartais misijos šiame žaidime ir pakiša koją, labai įdomu stebėti žaidimą dėl jo siužeto pateikimo bei vaizdo intarpų, nes jie tikrai nėra skirti vien tam, kad žaidimas juose pateiktų svarbiausią informaciją, kurią reikia žinoti, kad susigaudytum, kas vyksta. Taip pat galima pastebėti, kad būtent šiuo aspektu kūrėjai žengė didelį žingsnį į priekį nuo pirmosios „Just Cause“ dalies.
Taigi, ar verta merkti kojas į „Just Cause 4“? Lengviausiai atsakymą tikriausiai būtų suformuluoti taip: ar jums patinka kultiniai veiksmo filmai su Arnoldu Švarcnegeriu? Jeigu taip, tai šiame žaidime jausitės kaip namie ir visa kita net nesvarbu. Dar „Just Cause 4“ lengvai prisijaukins tie, kuriems patinka viskas, kas sprogsta arba spalvingi atviro pasaulio žaidimai, kuriuose galima veikti praktiškai bet ką. Taip pat kažką čia tikrai atras tie, kas peržaidė visus pastaruosius „Far Cry“ ir norėtų kažko bent truputį panašaus. „Just Cause“ tikrai šią spragą užpildys.
