Vienoje neaiškioje laboratorijoje, kur daktarai mirė, nes per ilgai užrašinėjo diagnozę pacientams, kurioje seniai nebėra šildymo ir dvokia pelėsiu, kur tvyro tamsa ir šaltis, ten net per kiaurą stogą lašantis vanduo sukelia baimę, vieną kartą neaiškiomis aplinkybėmis atsidūrė mūsų herojus…

Tamsa, šaltis, baime – tai Benumbra: Black Plague. Siaubo galvosūkių žaidimas, reikalaujantis ištvermės ir drąsos… Tai antroji Penumbra žaidimo dalis, pirmoji buvo išleista dar pernai pavadinimu Penumbra: Overture. Jei nesate girdėję apie šį žaidimą, tuomet šis pasakojimas galbūt padės apsispręsti ar išmėginti šį žaidimą.

Viskas prasideda, kai Filipas pradeda ieškoti savo keistai dingusio tėvo, kuris jam atsiuntė laišką. Mūsų herojus išsiruošia į kelionę, kuri žada daug netikėtumų. Nenutuokiantis kur įsipainioja, Filipas pradeda savo kelionę.

Mažas kambarys, pabundame iš miego. Purvinas čiužinys, stalas, kelios spintelės, komoda ir dar keli besimėtantys daiktai. Durys užrakintos (už jų girdisi moters riksmai, kurie nutyla…) tikriausiai pasisekė… išieškoję kambarį randame užrašų bei daiktų kurie tikrai pravers. Supratę, kad pro duris išeiti nevertėtų tenka ieškoti kito išėjimo, o jis tikrai yra ir teks jį surasti. Taip beveik kiekviename žaidimo kambaryje teks kažką nuveikti, kad galėtume eiti toliau, tai mums padės rasti užrašai, kompaktiniai diskai ir, žinoma, įvairiausi daiktai. Kartais teks gerai pagalvoti, ką padaryti, kad pagaliau eiti toliau.

Penumbra: Black Plague kūrėjams tikrai pavyko, žaidime nuolat jautiesi silpnas, jauti, kad net tarp keturių sienų nesi saugus ir nežinai kas gali tuojau nutikti. Kambariai sukurti tamsūs, visur netvarkinga ir „šalta“. Viskas būtų kitaip jei mūsų herojus galėtų naudotis ginklais, bet jų nėra. Būtent tai ir padaro žaidimą nejaukiu, nuolat laukiant kažko, kas gali mums pakenkti. Daugelyje siaubo žaidimų galime naudotis ginklais, tai suteikia mums apsaugą, eidami mes žinome, kad sutikus priešą jį galėsime nušauti. Black Plague žaidime taip nėra. Eidami tamsiu kambariu, turi susitaikyti su mintimi, kad ir kas nutiks teks bėgti – tai vienintelė išeitis išsigelbėti.

…Pagaliau išdrįsęs įeiti į tamsų kambarį ir pamatęs, kad čia nieko nėra, kas galėtų pakenkti, apieškojau kambarį ir paėmęs ką radau vertingo, priėjau prie spintos. Staiga išgirdau durų trenksmą koridoriaus gale… įniršusiu balsu, kažkokia būtybė artinasi! Bėgti baisu! Neturiu nieko rankoje, o ir aplinkui nematau nieko, ką galėčiau paimti ir, gal būt, apsiginti. Tas padaras artinasi, už pravirų durų pamatau šviesą! Jis turi žibintuvėlį. Vis dar nežinodamas ką daryti toliau, bandau pasislėpti už spintos. Pritūpiu. Deja jis nepraeina, praveria kambario duris ir iškarto apšvietęs mane, kažką piktai sušukęs pribėga ir savo išplyšusiais nasrais riaumodamas, mane pradeda talžyti! Tuo metu buvo baisu. Pirma akistata su siaubūnu, kuris kažkada buvo žmogus, tikrai išgąsdino. Tačiau vėliau priprasime prie jų ir žinodami, kad didelės žalos jie mums nepadarys, nes sėkmingai nuo jų pavyksta pabėgti. Vargšai zombiai žaidime daugiau gąsdina negu padaro žalos :D. Galbūt tikrai galėtume pasipriešinti, juk paėmus neblogą lazdą tikrai galėtume įkrėsti tam išalkusiam padarui.

Kaip jau minėjau žaidimo atmosfera niūri bei „šalta“, taip ir visą žaidimą beveik teks vaikščioti laboratorijos koridoriais. Dauguma i kambarių panašūs, tos pačios sienos, durys, grindys, bei daiktai. Tiesa teks pabuvoti ir laukia, tačiau neilgai. Žaidimo metu bus momentų, kai mūsų herojus iš patirtos baimės supanikuos ir pradės prisiminti įvairius įvykius, kurie pasireikš visokiausiomis iliuzijomis. Staiga atsidursime laive ar neaiškiuose koridoriuose, kur teks bėgti nuo kažko, kas mus vysis, o pasidaro, tai bus tik baimė.

Muzika ir garsai – tai vienas pagrindinių siaubo žaidimu akcentas, neišimtis ir šis žaidimas. Penumbra: Black Plague žaidime garsai ir muzika vaidina vieną iš svarbiausių vaidmenų, kiekvieną kartą prieš įvykstant pokyčiams ar einant, kur pavojinga, muzika pasikeičia atsiranda bauginantys garsai, kurie žaidimui suteikia to ko ir siekiama – įbauginti žaidėją. Beje pats mūsų herojus labai jautriai reaguoja į visus žaidime vykstančius įvykius. Išgirdęs zombio riksmus ir pradėjus bėgti jis pradeda alsuoti, kartais galima išgirsti nevilties kupiną balsą. Tai dar labiau padaro žaidimą tikroviškesniu, ir intriguojančiu.

Galbūt kūrėjams ir nepavyko sukurti varikliuko kuris demonstruotų šių laikų standartą, ji labiau primena 2005 metais žaistus žaidimus. Grafika nėra detali: priešai ar rasti negyvi žmonės nėra įtikinamai tikroviški, bet žaisti netrukdo. Buvau užpultas zombio, kuris nusprendė atsikąsti manęs, turiu pripažinti garsas buvo įtikinamas, tačiau jo nasrai kaip buvo pražioti taip ir liko. Animacijai kūrėjai per daug dėmesio nusprendė neskirti. Fizika demonstruoja aukštesnę kokybę. Žaidime galima paimti beveik visus daiktus, kurie čia labai svarbūs. Kad pereiti į kita kambarį teks naudotis jais: lazdomis, su kuriomis teks laužti duris, išdaužyti stiklą su plyta ar nutraukti elektros laidą. Fizika tikrai žavi, nes yra tikrai realistiška, daiktai pakankamai tikroviškai juda, kai juos mėtai, ar užkliudai eidamas.

Žaidimas nėra ilgas ir vargu ar norėsis jį žaisti dar kartą. Jei taip ir darytume tai jau viską puikiai žinotume, kur eiti ir ką daryti. Žaidime yra tik vienas būdas pereiti žaidimą, atlikus viena teks daryti kita, jokio pasirinkimo – tik vienas kelias eiti pirmyn. Tai dar labiau sutrumpina žaidėjo laiką praleistą prie šio žaidimo.

Tačiau žaidimas tikrai įtraukiantis, neaiški istorija, kuri žaidimo metu tampa vis suprantamesnė ir pabaiga, kurios net nesitiki. Keista atmosfera, kuri atrodytų niekuo neypatinga, čia turi kažką, kas savotiškai sužavi. Siaubo žanro mėgėjams šis žaidimas tikrai patiks, nes vietų, kuriose nežinai ko laukti tikrai nemažai, o ginklų nebuvimas žaidime neleidžia ramiai jaustis. Kai priekyje tik žibintuvėlis, o aplink tamsu, galvoji apie tai, kaip greičiau pabėgti, nes zombis gali tupėti visai šalia.