2007. Būtent šiais metais prasidėjo „Chivalry“ serijos istorija. Tiesa, tuomet tai tebuvo modifikacija ir vadinosi kiek kitaip – „Age of Chivalry“. Žaidimas pasižymėjo tuo jog vietoj įprastų šautuvų, teroristų ir antiteroristų leido valdyti kalavijais ir alebardomis mosuojančius riterius. Praėjus geriems šešiems metams, kompanija „Torn Banner Studios“ nusprendė atgaivinti šį projektą. Taip 2012 metais gimė senojo „Age of Chivalry“ tęsinys „Chivalry: Medieval Warfare“. Teigiamą kritikų įvertinimą gavęs žaidimas netruko po metų pertraukos išleisti savo pirmąjį papildymą „Chivalry: Deadliest Warrior“, kurį šioje apžvalgoje ir panagrinėsiu.

Pats „Deadliest Warrior“ vardas industrijoje nėra naujas. Pradžią šiai „serijai“ davė serialas, kurio esmė buvo priešpastatyti du skirtingų epochų karius ir išsiaiškinti, kuris yra „piktesnis“. 2010 metais sukurtas tokio pačio pavadinimo „muštynių“ žaidimas leido šiuos „tyrimus“ pratęsti žaidėjams „Mortal Kombat“ tipo lygiu. Na, o „Chivalry“ tai mums leis padaryti dar unikaliau – į kovos lauką pažvelgti šių mirtiniausių karių akimis.

Tai kas gi tie mirtiniausi kariai? Iš tolimųjų rytų atkeliauja mirtį šlovinantys samurajai ir visai kitokį požiūrį į karo meną palaikantys nindzės. Toliau turime karaliaus Leodino „chebrantus“ spartiečius, kilminguosius riterius, Odiną ir Torą išpažįstančius vikingus bei romo prisprogusius piratus. Tikriausiai kyla klausimas, „o kur čia logika? Sugrūsti skirtingų epochų karius?“. Patikėkit, besitaškant kraujams, į šonus skraidant galūnėms ir ausyse skambat „SPAAARTAI“ bei „YAAARR“, visi su logika susiję klausimai kaip mat nustoja egzistuoti.

Iš ties, toks žaidimo principas kažkiek primena kitą, tais pačiais 2007 metais išleistą, be galo į „Chivalry“ panašią modifikaciją „Pirates, Vikings and Knights 2“, siūliusią trišalę kapoklę. Priešingai jai, nemaža dalis „Deadliest Warrior“ arenų bus mišrios. Tai reiškia jog mūšių, kuriuose komandoje A būtų vieni samurajai, o B – nindzės nebus itin daug ir didesnį laiką kovos draugu greičiausiai taps vikingas, riteris bei piratas. Tiesa, bus ir multi-frakcinių kovų, o kartais daugelį išsiskirsčiusių komandų žaidimas sujungs į dvi kovojančias puses. Galiausiai pasitaikys ir tokių žaidimų, kuriuose kiekvienas karys eis tik už save. Šių kovų pagrindinis tikslas vienas – išpjauti kuo daugiau priešų.

Kiekvienas mirtiniausias karys nuo kito skiriasi ne tik savo išvaizda ir valdomų ginklų arsenalu, bet ir savo kariniais sugebėjimais bei šarvuote. Pavyzdžiui, nindzės iš visų juda greičiausiai, bet turi mažiausiai šarvų, piratai gali atsigerti romo, taip atstatydami dalį prarastų gyvybių, vikingai, su kiekvienu pataikytu smūgiu pradeda vis greičiau mosuoti ginklais, riteriai dėvi kiečiausius šarvus.

Aišku, kiekvieno kario ginklų arsenalas taip pat negali likti nepaminėtas. Čia ginklai skirstosi į tris – keturias kategorijas. Tai trumpieji ginklai, reikalaujantys būti arti priešo (vikingų vienarankiai kirviai, spartiečių kardai, samurajų „vakizašiai“, nindzių „kusagiramos, piratų abordažiniai kirvukai), vidutinio atstumo („nodačiai“, riterių kalavijai) ir ilgieji (spartiečių ietys, alebardos). Kiekvienas karys taip pat gali turėti kokį nors šaudantį, arba tiesiog laidomą ginklą (lankus, arbaletus, muškietas, šurikenus, ietis, skydus). Įdomiausia jog kiekvienas ginklas taip pat turi atskirus atakos būdus (vieni daugiau durs, antrais bus galima mosuoti į visas puses), daromos žalos kiekį bei greitį (didesni darys daugiau žalos, bet ilgai užtruks). Taigi, nėra abejonių, rinktis tikrai bus iš ko. Galiausiai, vos tik pradėjus žaisti, negalėsime rinktis visų ginklų – šiuos reikės atsirakinti.

Ko gero pati įdomiausia ir kartu komplikuočiausia „Chivalry“ žaidimų dalis yra jų kovos mechanika, kuri, reikalui esant, po lapais priverstų slėptis visokius „Dark Souls“ ir „Zeno Clash“, ką jau kalbėti apie „Elder Scrolls“ serijas. Čia, kaip ir minėtuose žaidimuose, vaizdą galima matyti trimis kampais: pirmo asmens, beveik trečio (matosi tik kario galva ir dalis nugaros) ir pilno trečiojo. Ar tame yra labai didelis skirtumas, drąsiai teigti negaliu, bet valdant atitinkamus ginklus šioks toks skirtumas tikrai jaučiasi: pirmas asmuo patogesnis norint taiklumo, o trečiu smagiau švaistytis ilgais ginklais.

Apskritai, didžioji kovos mechanikos dalis yra koncentruotas „hardcore“. Tiesa, bendruosius žaidimo principus galima išmokti žaidžiant „trial“ rėžimą. Ten būsime supažindinti su bendraisiais atakavimo, šaudymo, blokavimo bei priešo gynybos apėjimo veiksmais. Visgi, pabandymas išlieka pabandymu ir žaisti pramoksime tik nerdami į gyvą kovos lauką. Nes išmokti tikrai bus ką: vien atakų yra bene 6 skirtingi būdai. Siekiant apsiginti, neužteks paprastai paspausti bloko – kartais jį reikės nukreipti į priešo ginklą. Ir tai reikės atlikti idealiu laiku, kadangi iš viršaus atskriejęs smūgis to blokavimo jau nebepaisys. O gal priešas nuspręs apgauti ir suvaidins savo ataką, kad išnaudotume bloką ir tą pačią sekundę, nusileidus mūsų ginklui, nuridens galvą taikliu smūgiu. Dabar prie viso šio pridėkime galimybę apskritai nepataikyti į priešą, nes neapskaičiavome atstumo ir, blogesniu atveju, pataikyti į komandos draugą (taip, „friendly fire“ čia veikia), ar nusiridenti į vieną iš kovos arenos slypinčių spąstų (turbūt pats gėdingiausias dalykas). Visgi, nukirtus priešui galunę ar perpjovus gerklę, mirties klyksmai ir (ar) kraujo kargaliavimai yra kaip muzika ausis ir su kaupu atperka visas iki tol patirtas kančias.
Galūnėms kapoti iš viso bus skirtos 6 zonos: du rytietiškų pastatų miesteliai, vikingų kaimelis, riterių pilis, Spartos akropolis bei piratų lobių sala. Kiekvienas zona nėra paprasta: jose pilna įvairių spąstų (atsiveriančios grindys su spygliais apačioje), neatidžius žaidėjus į skutelius ištaškančios patrankos, pakeliamas tiltas bei „karaliaus Leodino duobė“, kurią tikriausiai visi puikiai atsimename iš filmo „300“.

Žaidimo garso takelius, net jei tokie ir yra, visiškai nustelbia jau ne kartą minėti karių kovos šauksmai. Tik įsivaizduokit, bėgat su dvidešimčia kitų samurajų, spiegiat „MUUUUAAAAYAAAA“, o iš kitos pusės atbėga toks pat skaičius barzdotų spartiečių, atsakančių „SPAAARRTTTAA“. Arba žaidžiat už piratus ir „YOHOHOHO“ bei „YAAARRR“ skambesyje užpuola tylių nindzių armija.

Visumoj, „Chivalry: Deadliest Warrior“ yra be galo smagus žaidimas. Na ir kas, jei skirtingų epochų karių sugrūdimas į vieną areną neturi jokios logikos. Net jei toks nelogiškumas ir turėtų kokią nors įtaką, ją netruktų atpirkti superinė kovos sistema ir tas epiškas jausmas, kuriuo bus perpildyta dauguma kovų.