Rašant atvirai, „The Vanishing of Ethan Carter“ yra vienas tų žaidimų, apie kuriuos prieš žaisdamas žinai visai nedaug. Trupinius, jei pasiseka. Ačiū kūrėjams už tai, kad tuo pasirūpino, nes, garbės žodis, geriau būtų, kad taip ir liktų. Dėl kiekvieno žaidėjo asmeninės ir individualios patirties su žaidimu. Taip, aš galiu parašyti tai, kad „The Vanishing of Ethan Carter“ subtiliai ir profesionaliai padengia visus svarbiausius nuotykinio kompiuterinio žaidimo elementus: žaidėjo lygių tyrinėjimą, istoriją bei jos papasakojimą ir galvosūkius. Bet nieko konkretaus žaidime vis tiek stengsiuosi neminėti, nes net ir smulkesnė detalė, pasakyta apie šį žaidimą, gali sufleruoti, o vėliau vienaip ar kitaip sugadinti tą trapų, visa nustelbiantį pirmą įspūdį, kuris apima bei lieka užbaigus „The Vanishing of Ethan Carter“. Dėl tokių jausmų, emocijų ir pabaigų, kokia laukia šio žaidimo gale, mes, žaidėjai, ir žaidžiame žaidimus.
Žaidimo kūrėjai, studija „The Astronauts“, pateikia pirmąjį savo darbą, tačiau žmonės, dirbę prie šio žaidimo, toli gražu nėra naujokai. Trys šios studijos įkūrėjai, buvo svarbiausi asmenys kūrėjų studijoje „People Can Fly“, kuri pasauliui padovanojo žaidimų serijos „Painkiller“ žaidimus, „Gears of War: Judgement“ ir, asmeniškai man labai patikusį – „Bulletstorm“. Šiuo metu „The Astronauts“ kompaniją sudaro vos 8 žmonės, bet jie turi gerai apsibrėžę savo tikslus ir maksimaliai išnaudoja savo turimas priemones jiems įgyvendinti, o tai kiekviena savo minute drąsiai paliudija pirmasis jų blynas „The Vanishing of Ethan Carter“. Žaidimas, kuriuo, bent mano supratimu, kūrėjams pavyko įgyvendinti vieną esminių savo tikslų – parodyti, kad žaidimai gali būti menas. Ir pramoga. O jei visai atvirai – abu kartu.
„The Vanishing of Ethan Carter“ pasaulyje žaidėjui skiriamas privataus detektyvo Paulo Prospero vaidmuo, kuris atvyksta į Raudonojo Užutėkio slėnį ieškoti atsakymų į šios vietovės keliamus klausimus. O klausimai detektyvą susirado patys, vieno iš jo gerbėjų, Etano Karterio, laiškų pavidalu. Berniukas vieną dieną pradėjo rašyti tokius dalykus, kurių joks jo metų amžiaus vaikas neturėtų matyti, žinoti ar girdėti. Įtardamas, kad vaikinas ne tik regi anapusinį pasaulį, bet ir galimai yra papuolęs į rimtą bėdą, Paulas atvyksta visko sudėlioti į savo vietas. Ir, patikėk, sudėlioja taip, kad net ir visko mačiusį žaidėją „The Vanishing of Ethan Carter“ pabaiga pakylės, priblokš arba privers giliai susimąstyti. Žinoma, greičiausiai tai bus ir visų trijų emocijų kratinys.
Žaidimas prasideda nuo vieno sakinio: „tai žaidimas, kuris nelaiko Tavęs už rankos“. Ir ko ko, bet šių žodžių „The Vanishing of Ethan Carter“ šventai laikosi. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kaip vyksta žaidimo procesas, galiu pateikti iliustratyvų palyginimą: tai lyg „Gone Home“ žaidimo procesas įkeltas į žymiai fotorealistiškesnį, gyvesnį ir didesnį „Dear Esther“ pasaulį. T.y. visų istorijos užuominų, smulkių detalių ar mažų paslapčių turi ieškoti pats, o keliauti gali kur nori, kada nori ir visiškai sau priimtinais tempais. Taip pat „The Vanishing of Ethan Carter“ yra įkalčių tyrimo bei nusikaltimo ar įvykio atkūrimo dalys, kurios primena, bet iš tikro yra atliktos kur kas geriau už Murdered: Soul Suspect. Viskas bendrai susiveda į įtaigiai papasakotą nuotykį, kuriame netrūksta siaubo ar detektyvinių spalvų, tačiau kuris tuo pačiu tobulai išsiriša prieš pat titrus. Tą akimirką, prieš pradedant slinkti titrams, pajunti didžiausio emocinio užtaiso sprogimą ir pasijunti taip, tarsi, būtum sužinojęs kažką labai netikėto, keisto, bet dėl ko tau iš dalies ir gėda: blynas, turėjau numanyti ir/ar kažką padaryti… Kaip dažniausiai ir būna gyvenime, tik realybė niekada nebuvo tokia vaizdinga, prisotinta fantastikos, vaizduotės bei poetiškos mistikos, kokia ji yra „The Vanishing of Ethan Carter“.
Kai pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo „The Vanishing of Ethan Carter“ pasaulis – šiek tiek numojau ranka, nes esu įpratęs, kad žaidimas niekuomet neatrodo taip gerai, kaip jo ekrano paveikslėliai („Watch Dogs“ galėtų pabūti iliustratyviu pavyzdžiu), bet įsijungus „The Vanishing of Ethan Carter“ aš akimirkai užtilau: žaidžiant jis atrodo dar geriau nei jo ekrano paveikslėliai. Toks įspūdis, lyg vaikščiotum po 3D, judančią gyvų aukščiausios kokybės atviručių galeriją. Medžiai, miškas, dangus, vanduo, senas, trūnyti baigiantis tiltas… visa tai tave pasiglemžia, apsupa ir užplūsta vaizdų, garsų virtine. Atsidūręs šiame žaidime iš tiesų pajauti kažką kitoniško, nei jautei, matei ar išgyvenai kituose žaidimuose. Tai lyg kažkoks transcendentinis jausmas: įžengi pro tunelį į gyvą, rudenišką mišką kažkur fiktyvioje JAV vietovėje, tave liūliuoja talpios valdomo herojaus frazės, truputį baugina istorija ir viso užutėkio paslaptys, bet tu negali atitraukti akių nuo to, kas aplink tave. Tai mano, vilioja bei įtraukia kaip vaiką jo sukurtas fantazijų ir istorijų pasaulis. O čia, „The Vanishing of Ethan Carter“, vaizdingas vaiko išsigalvojimų pasaulis susitinka su tikra, autentiška JAV gamta bei gyvenimo tokiose vietovėse realijomis. Tuo metu žaidėjas – nebylus viso to liudininkas bei savotiškas metraštininkas, kuomet estafetę gausiai girdamas žaidimą perduoda draugams.
Žaidimo aplinkos – puikiai suderintos su galvosūkiais. Taip pat, visos aplinkos, į kurias patenki tyrinėdamas Raudonojo Užutekio slėnį, išdėstytos labai nuosekliai, todėl nuo to priklauso ir žaidėjo emocijų kaita bei mintys. Ir jas visuomet taikliai papildo įgarsintos Paulo Prospero mintys. Nors dėl vienos specifinės vietovės daug kas ginčijasi ar net piktinasi, mano galva ji buvo neišvengiama, kaip ir kad, tarkime, kalnai yra neišvengiama tam tikro žemyno dalis. Taip pat žaidimo aplinkos papildo, atskleidžia ir talpiai įprasmina savo veikėjus: tiek detektyvą, tiek ir visą Etano Karterio šeimą.
Orkestrėlis „The Vanishing of Ethan Carter“ labui irgi atidirba, nuolat apsupdamas žaidėją hipnotizuojančiais tonais, kurie lyg ir signalizuoja, kad visame slėnyje tūno kažkas negero, o beprotybės slenkstis kaip niekad arti. Prie muzikos bei vaizdų itin dera ir veikėjų įgarsinimas: visi nuo detektyvo iki Etano Karterio įgarsinti įtikinamai, girdėdamas jauti, supranti bei nujauti daugiau, nei bet kokiame kitame detektyve, kuris užtrunka peržaisti 20 valandų. Tuo metu šis žaidimas, tiek savo muzikinėmis temomis, tiek viskuo kitu yra talpus, už ką žaidėjas anksčiau ar vėliau tikrai jausis dėkingas. Tiesa, įsimena ir garsiniai efektai, kurie tokioje subtilioje siaubo atmosferoje, kokia yra „The Vanishing of Ethan Carter“ vaidina ypatingai svarbų vaidmenį. Na ir neverta pamiršti Etano Karterio istorijų, išmėtytų po visą slėnį – dažnai jas sau garsiai mintyse persiskaityti turės pats žaidėjas, todėl jis taip pat įtraukiamas į permąstymo, grimzdimo bei suvokimo procesą, kurį savo veikėjams bei žaidėjui padiktuoja žaidimas.
Neverta nė trupučio abejoti, kad po tokio savito ir stipraus „The Vanishing of Ethan Carter“ starto, pasirodys gausiai tokių ar panašių žaidimų. Verta pasiruošti skydą ar skėtį, idant būtų kuo apsiginti nuo jų. Aišku, pranokti ar prilygti šiam Etano Karterio debiutui pavyks vienetams, bet esmė ne tame: tai yra vienetinis žaidimas ir istoriją, prie kurios galima sugrįžti bet kada. Dailininkai, įtariu, galėtų žaidime netgi ieškoti įkvėpimo ar gamtos vaizdų, kuriuos drąsiai galima perpiešti. Žinoma, neverta abejoti ir dėl to, kad tai vienas stipriausių atmosferinių nuotykių kompiuterinio žaidimo plotmėje iš visų kada nors sukurtų ar išleistų. Savo istorija bei žaidimo pateikimo natūra „The Vanishing of Ethan Carter“ galėtų konkuruoti su senesniais arba „senais gerais“ vadinamais kvestais, nuotykių žaidimais ir pan. Dabartinei kartai ir laikams jis gal net kiek per geras.
Šviežiai iškeptas atmosferinis siaubo nuotykis nustebino net labiau, nei buvo galima tikėtis. O jau dabar labai nekantru, ką naujai susikūrę „The Astronauts“ ruošia ar dar tik ruoš toliau.
