Nežinau, kaip yra mano kolegoms, bet asmeniškai man šis žaidimas pasirodė turįs gana gilią emocinę vertę. Turiu omenyje man, kaip žaidėjui ir žmogui, o ne kaip visai vartotojų bandai iš karto (taip dažnai vartojami įvairūs POP kūriniai). Todėl ne, „Asura`s Wrath“ vienareikšmiškai negali būti laikomas mėsa alkanoms žaidėjų grupėms (išbandžiau žaidimą kelių draugų kompanijoje iškart po smagios „Rayman Origins“ partijos ir Asuros pasaulis mums, įkaušusiems ir prisikirtusiems iki soties karšto maisto visiškai nesivirškino), bet į tokį statusą žaidimas, panašu, net ir nepretenduoja. Nors o ką aš galėjau žinoti? Kai lankiausi pernai „Gamescom`e“ ir žiūrėjau pristatomąjį Asuros filmuką, kuriame už pačią Žemę didesnis Buda savo rodomuoju pirštu bando „pokinti“ toje pačioje Žemėje esantį Asurą, aš ir įtarti nebūčiau įstengęs, kad šis žaidimas – ne visai triukšmingiems vakarėliams su daug liaudies bei į visas puses besilaistančiais gėrimais. Sunku patikėti, bet tik individualūs momentai su žaidimu išsidrėbus ant sofos ir susitelkus į ekraną, yra žybtelėjimai, per kuriuos „Asura`s Wrath“ labiausiai suspindi.

Apie šio žaidimo unikalumą liudija jau vien kūrėjų komentarai: „…na čia bus toks hinduizmo mitologijos ir mokslinės fantastikos mišinys, žinote“. Na taip, visokių konceptų (ir ne tik žaidimų, bet ir knygų ar filmų) būna, bet tai jau kai kalė, rupke, tai kalė… Maždaug tuo metu, kai pradėjau žiūrėti į šį žaidimą rimtai, prasidėjo ir pats gylys, kuriame atsidūręs iš tikrųjų suvoki, kad tai kažkas religinio, mitinio, bet svarbiausia – kad tai kažkaip suknistai gerai dera su visais kitais „Asura`s Wrath“ elementais. Visų pirma, šis žaidimas yra tarsi epizodinis anime serialas (kas asmeniškai man, vėlgi labai imponuoja, nes su anime serialais aš augau ir ne, aš nekalbu vien apie „Dragon Ball“, „Rurouni Kenshin“ ar „Cowboy Bebop“ – tai liečia visus anime, nes ir „Asura`s Wrath“ skolinasi iš daugiau nei vieno), bet tas epizodiškumas tiesiog nepriekaištingai sulenda į kompiuterinio žaidimo rėmus. Labai smagiai jį galima žaisti po epizodą į vakarą arba po visą aktą į tris vakarus. Arba galima pereiti ir visą žaidimą per dieną, kaip kiti visus 24-26 standartinių anime epizodus vienu ypu sužiūri (nors, tiesą sakant, niekada nesupratau tokio maksimalizmo). Būtent todėl žaidimas tampa nei trumpas, nei ilgas – jis tiesiog yra ir kažkaip protingai pratrina tas įsisenėjusias trukmės ribas.

Kai jau reikia parašyti, papasakoti apie patį žaidimą, jis stoja priešais tave visu dydžiu su visomis savo priešistorėmis ir bet kokie galimi aprašymai iš karto nublanksta… Todėl rašysiu kiek galima paprasčiau ir tik iš esmės. Taigi, atmetus viską, žaidime įsiplieskia konfliktas (čia, suprask, tūkstančių metų bėgyje) tarp mechanizuotų pusdievių, kurie ima energiją (mantrą) iš visų mirtingųjų ir gamtos, kuri, pajutusi, kad minėti pusdieviai tuoj išbalansuos visą pasaulį, pradeda masiškai gaminti įvairias išgamas bei mutantus, vadinamus Gohma. Na tai šitaip abi pusės ir kariauja – gamta prigamina išgamų, o pusdievai jas sudaužo. Tada kas kažkiek tūkstančių metų visa Žemės planeta iš savo širdies išleidžia Vlitrą – galingą super monstrą, kuris su kiekvienu susidūrimu vis stiprėja ir galiausiai, turbūt, nušnios visus pusdievius bei visas jų palaikymo komandas. Todėl pusdievių vadas Deusas (beje, pačių pusdievių yra aštuoni ir jie sudaro kilmingų generolų aštuonetą, saugančių savo imperatorių ir Žemės gyventojus) imasi konstruoti „Asura`s Wrath“ pasaulio BFG (big f***ing gun) Brahmastrą. Na, žodžiu, konfliktas pačiame įkarštyje, bet tas įkarštis, kaip ir pats konfliktas, truputį išsikerojęs per tūkstančių tūkstančius metų (aš kartais pabandau paspėlioti ir ką gi jie ten visi daro tiek laiko – nebent galiausiai patys rašo, o vėliau skaito vieni kitų parašytas knygas…) ir visame šiame kontekste turbūt ne vienam iškyla gan opus klausimas – „o kuo čia dėtas Asura?“ Na štai, pagaliau ir priėjome prie mano taip vadinamos „Asuros išvarymo problemos“, kurią gvildenti, patogumo dėlei, siūlau jau kitoje pastraipoje.

Taigi, Asura, kaip personažas (irgi, akivaizdu, mitinis veikėjas – tą parodo ir vizualiai patraukliai nupieštos bei apipavidalintos užsklandos perėjus kiekvieną iš žaidimo epizodų) yra vienas tų pusdievių generolų, kurie trinasi su Deusu, saugo imperatorių, siurbia mantrą ir muša Gohmą. Bet Asura muša kitaip nei kiti. Nors likę generolai ir susitvarko su užduotim, ir dar kiekvienas savitus charakterius turi, Asura daužo tas gamtos išgamas su tokia aistra, kad žaidžiant kartais netgi plyšta širdis matant, kad šiam veikėjui kiti momentais neleidžia nieko mušti. Žodžiu, Asura yra netgi toks aršus, karingas ir tiesiog pats iš savęs, kad plikomis rankomis atitrankė Vlitrą, kuriai šiaip ant visko lyg ir nusispjaut – tokia ji stipri. Bet čia slypi kabliukas. Asurai aibes jėgų suteikia jo duktė, kuri meldžiasi už tėvą ir siunčia jam „Drakonų kovų“ anime filmukus primenančioms kovoms reikalingą energiją. O Asura su savo dukra visatoje nėra vieninteliai, ir čia slypi antras kabliukas – Deusui būtų labai paranku nužudyti taika misti linkusį imperatorių, suversti kaltę Asurai, paversti jo dukrą, sakykime, vaidilute, visiems likusiems generuojančia mantrą milžiniškais kiekiais (taip, tai reikštų žvėriškus mirtingųjų išsiurbimus), o patį Asurą, su visa jo aistra daužyti, ištremti lauk kur nors į pomirtinį pasaulį. Visa tai ir įvyksta, lyg kokia Raskolnikovo istorija Dostojevskio romane, bet toliau žaidimas įgauna tokius pagreičius ir pasineria į tokius siužetinius subtilumus, kad man neliko nieko kito, kaip tik stebeilyti į ekraną protarpiais išsižiojus ir vapėti kokius nors sąryšio net neturinčius žodžius.

Taip, be abejo Asura sugrįžta, nes joks išvarymas jam nepavaldus. Nė per nago juodymą. Asura atsispiria ir atsispirtų iš bet kokios pomirtinės karalystės (šiuo atveju – iš Narakos) ir išsiveržia atgal į Žemės paviršių, tik čia jau jau prabėgo 12 000 metų! Per tiek laiko visi jau įgavę tiek galios, kad gali tapti už Žemę didesniais Budomis, bet kas darbo Asurai? Dabar jis varomas pykčio, pykčio ir nieko daugiau. Ir jo akys baltos. Taigi šitaip ir prasideda „Asura`s Wrath“ protagonisto žygis savo sielos išvalymo linkui. Ir tai, privalau pabrėžti, gana epinis žygis. Na, bent jau aš tai tikrai pastaruoju metu nesu matęs nieko epiškesnio. Tiesa, yra lygių, kur žaidėjui duodama valdyti Asuros švogerį Yashą, kuris kaunasi ir mąsto visiškai kitaip nei jo sesės vyras, bet kuris tuo pačiu įneša malonios gaivos ir balanso į patį žaidimą. Tai va. Maždaug čia galima nutildyti visus ditirambus naujajam „Capcom“ projektui bei pakalbėti apie tai, kas tempia šį žaidimą žemyn. O tempti gali, tiesą sakant, viskas. Turbūt pakaktų vienos taiklios ir kritiškai aštrios pastraipos tam, kad visas žaidimas, kaip Titanikas, nugarmėtų ten, iš kur tik kruopštūs narai ir sudėtinga technika pakelti tesugebėtų, bet įdomiausia vieta visame tame yra tai, jog pažaidus „Asura`s Wrath“ nuoširdžiai, o ne viena akim ir ne vienu pirštu – jo nesinori niekur skandinti. Jis paprasčiausiai padarytas iš neskęstančių medžiagų. Taip, žaidime daugiausia tenka sekti vaizdo intarpus ir laiku nuspausti iššokančius mygtukus, o kai duodama pasikauti pačiam – kova primena kokių penkių metų senumo antrarūšį žaidimą, bet visgi žaidėjas vertinamas įvairiais rankais, o rankus rinkti svarbu, jei nori atrakinti daug papildomų galerijų arba bent jau slaptąją pabaigą (kuri, tiesiai pasakysiu, neverta atrakinimo, jei atrakinimui jau sunaudotos dvi naktys ir vis dar be juntamų rezultatų). Daug skirtingų, iš pirmo žvilgsnio net visai nesusijusių žaidimo elementų (vietomis nežinau net sąmoningai ar nesąmoningai) susijungia tarp savęs taip, kad nejučiomis padidėja žaidimo peržaidžiamumas. Ai, bet tiek to, net neverta skaityti to, ką aš čia šiose eilutėse rašau, reikėtų įsidėmėti vieną – „Asura`s Wrath“ yra nepriekaištinga istorija, būtent dėl kurios ir verta pirkti, skolintis, nuomuotis ar bet kokiomis kitomis formomis gauti šį žaidimą ir pereiti. Būtent istorija yra varomasis žaidimo variklis ir tik apie ją viskas sukasi, dedasi į krūvą, formuojasi ir t.t.

Ką daryti perėjus? Ar nebus taip, kad sėdėsi ir gailėsies? Kas, jei pasirodys, kad čia nesąmonė? Atsakymų į šituos klausimus aš nežinau. Dabar kaip niekad jaučiuosi nežinioje. T.y. tokioje, iš kurios manęs negelbsti net apžvalgininko statusas, nes jaučiu, kad mano simpatijos ir prielankumas „Asura`s Wrath“ didele dalimi daro įtaką galutiniam vertinimui. Taip, negaliu duoti žaidimui labai aukšto balo nes kaip bežiūrėčiau, šis žaidimas visgi labiau primena stiprių emocijų ir mitologijos privarširuotą anime serialą viename kompiuterinio žadimo diske su praktiškai tikrai minimaliu žaidėjo indėliu, bet kažkodėl žaidžiant (ar čia nuo žaidėjo požiūrio priklauso, ar žaidimas tikrai sukuria tokį ryšį?) man tai netgi teikė malonumą ir tikrai pakankamai įtraukė. Bet kokiu atveju, atsižvlegdamas į savo patirtį tiek su kompiuteriniais žaidimais, tiek komunikuojant per metus su kitais žaidėjais, aš drįsčiau teigti, kad šis žaidimas turi būti paveikus ir turėti gan didelę emocinė vertę tiems, kas mėgsta geras istorijas kompiuteriniuose žaidimuose bei tiems, ką veža spontaniškumas. Ką daryti kitiems? Plaukti pasroviui.