Kažkokiu būdu čia neperseniausiai sugebėjau atsidurti diskusijoje, kurioje dalyvavo apie 15 žmonių. Diskusijos tema pagrinde buvo naujausias terminatoriaus filmas. Būtina pastebėti, kad 1/3 žmonių buvo už naująjį filmą ir palaikė jį visomis keturiomis, o tuo tarpu kita 1/3 susirinkusiųjų visaip jį engė ir bandė įrodinėti, kad filmas – nieko vertas ir tėra vienas iš būdų bereikalingai išmesti pinigus. Ką veikė likusi 1/3 būrio? Na, jie bandė įrodinėti, kad filmai apskritai yra nesąmonė ir kas tik nori, bet tik ne laiko vertas užsiėmimas, tačiau jų niekas neklausė. Aš, kaip pirmųjų terminatoriaus dalių gerbėjas nuo komentarų ir replikų susilaikiau. Tiesą sakant negaliu pasakyti, kad naujuoju filmu nusivyliau. Man jis tikrai patiko, bet statyti jo tarp geriausių nėra prasmės. Jis tėra eilinis filmas. Ir aš jau nekalbu apie žaidimą…
Pradėti norėčiau nuo kūrėjų, nes ir jie nuo kažko pradeda. Akivaizdu, kad žaidimų pagal filmus reikia greitai ir operatyviai, todėl kad jie lentynoje turi atsidurti maždaug tuomet, kai įvyksta filmo premjera. Galbūt todėl mes ir nežinome labai daug atvejų, kuomet žaidimai pagal filmus pasirodo tikrai gerai arba, išimtiniais atvejais, juos net pranoksta. Bet tokie žaidimai yra puiki proga pasireikšti ir išgarsėti naujiems kūrėjams. Taip, šiuo atveju aš turiu omenyje Grin studiją, kuri sukūrė pirmąjį savo žaidimą 2001 metais. Paskui, kiek vėliau, ši studija prisidėjo prie “Tom Clancy’s” serijos, o pastaruoju metu sukūrė netgi tris žaidimus, kurie vienaip ar kitaip susilaukė tiek žaidėjų, tiek kritikų dėmesio. Tie projektai yra “Wanted: Weapons of Fate”, kurį mano mylimas kolega Artojas priėmė labai dviprasmiškai, tuomet “Bionic Commando”, kurio dar nebandžiau, bet kuris sugebėjo pelnyti nemažai teigiamų įvertinimų ir, galiausiai, “Terminator Salvation”. Apie jį dabar plačiau ir paplepėsim.
Taip, skubu pabrėžti, kad šis žaidimas NËRA pagal naująjį filmą. Ta prasme žaidimas ir filmas gvildena skirtingas istorijas, o tai, mano nuomone, yra itin gerai. Sakykime, aš nusipirkau arba gavau dovanų žaidimą prieš pamatydamas filmą. Natūralu, kad noriu jį išbandyti, bet tuo pačiu bijau sužinoti kokius nors siužetinius vingius arba siužetines detales, nes nekantriai laukiau/laukiu filmo. Tai ką man daryti? Pasidėti žaidimą ir laukti? Tai bent išeitis. O jeigu reikia aprašyti žaidimą? 🙂 Man jau yra taip buvę, kad kažkada teko apžvelgti “Batman Begins”, o filmo pas mus dar nerodė. Taip, sužinojau visą siužetą anksčiau laiko. Bet tas atvejis dar buvo visai nieko, nes žaidimas pasitaikė vykęs. Kur kas liūdniau man baigėsi kuomet žaidžiau ir apžvelginėjau “Star Wars Episode III: Revenge of the Sith”, kurio dėka sužinojau viską, kas bus filme ir dar neblogai prisikankinau, kol perėjau jį visą. Bet naujojo terminatoriaus atvejis kiek kitoks. Mane maloniai nustebino tas jausmas, kuomet žiūrėjau filmą ir supratau, kad žaidimas mane tarsi paruošė jam.
Žaidime Džonas Konoras vadovauja žmonių pasirpiešinimui, nukreiptam prieš mašinas. Čia mes pamatome būtent tokią ateitį, kokią bandė nupiešti Kailas Sarai pirmąjame terminatoriaus filme. Džonas Konoras, kaip ir buvo numatyta, tapo stipriu ir pavyzdingu lyderiu, galinčiu ir mokančiu kovoti su pažangiu priešu. Tą jis ir daro. Žaidėjui vienos aršios kovos įkarštyje tenka perimti Džono valdymą ir iškart įpulti į veiksmą. Čia su mumis nuolat bus kokie nors bendražygiai, kurie kaip įmanydami padės kovose. O kai kovos nevyks, jie apie ką nors kalbėsis tarpusavyje ir tų pokalbių metu skleisis visa veikėjų nuotaika, mintys, supratimas apie tai, kas vyksta ir kodėl. Žaidime nėra kokios nors labai ryškios siužetinės linijos, čia tiesiog vaizduojama ateitis taip, kaip ją kažkada įsivaizdavo terminatoriaus kūrėjai. Arba bent jau stengiamasi prie to kaip galima arčiau prieiti. Žinau, kartojuosi jau, bet čia yra toks žaidimas, kurį žaisdamas tu arba kažką jauti arba ne. Asmeniškai aš jaučiau, ypač kai susidūrimų su priešais įkarštyje pradėdavo skambėti nei kiek neremiksuota pagrindinė terminatoriaus filmų muzikinė tema.
Kažkur čia neseniai perskaičiau vieno žaidėjo “Terminator Salvation” apibūdinimą: “Šiame žaidime visą laiką reikės vien šaudyti ir nieko daugiau. Jame reikia tiek daug šaudyti, kad jeigu jis būtų ilgesnis aš paprasčiausiai būčiau nusišovęs!” 🙂 Na, jeigu rimtai, tai šiuose žodžiuose yra tiesos. Praktiškai viskas, ką mums teks (be vaikščiojimo) čia daryti yra šaudymas. Kai pagalvoji… Jokių galvosūkių, jokių daiktų, kuriuos reikėtų rinkti ir net jokių bosų, kuriems įveikti būtų taikoma kokia nors sumani taktika. Vien šaudymas. Aišku, kūrėjai gyrėsi, jog jų žaidime naudojama puiki priendagų sistema ir tame yra tiesos: Džonas Konoras mokės greitai persimesti nuo vienos prieadangos iki kitos, o jos puikiai apsaugos veikėją nuo sužeidimų. Bet kas iš to? Pirmasis žaidimas, kurį žaidžiau ir žavėjausi priedangų sistema buvo “Kill.Switch”. Jis, jei neklystų, ir pradėjo visą šį vajų. Na, o kai išėjo “Gears of War” ir padarė visa tai kokybiškai, tolimesni bandymai jau nieko nebestebino. Čia panašiai kaip ir su “bullet-time” buvo. “Max Payne” viską pradėjo, o visi kiti tik pasiskolino ir plėtojo savaip. Taip jau yra. Be priedangų kūrėjai dar gyrėsi tuo, kad šiame žaidime teks naudoti taktiką, kad mums nepavyks tiesiog taip išlįsti ir nupilti savo priešus. Bet čia jau labai ginčytinas dalykas. Kodėl? Nes žaidime dominuoja tik trys priešų rūšys, apie kurias mums teks galvoti.
Taigi, mus žaidime pasitinka trys priešų rūšys. Ar galite patikėti? Pirmoji ir visiškai jokios strategijos iš mūsų nereikalaujanti yra aerostatai. Tai skraidantys robotai, kurie yra naudojami labiau žvalgybai nei kovai, todėl viskas, ką mums reikės padaryti tai tiesiog išsitraukti savo šratinį šautuvą ir vienu šūviu juos susprogdinti. Neneigsiu, tai daryti smagu, bet paskutiniame lygyje jau pradeda atsibosti. Kas dar? Dar mes turime didelius, žeme ropojančius robotus, kurie šaudo galingais užtaisais ir be atvangos. Taigi vienintelis būdas su jais susidoroti yra apeiti ir šaudyti jiems į nugaros dalyje esantį… daiktą, kuris bus netgi pažymėtas mėlyna spalva. Bet tai nėra lengva, nes kai tik mes bandysime juos apeiti, jie suksis kartu su mumis. Che che. Todėl žaidėjui tenka nukreipti jų dėmesį arba tikėtis, kad dėmesį nukreips kompiuterio valdomi bendražygiai ir besislapstant po priedangomis apeiti juos ir sušaudyti. Nors jei kalbėtume apie antrąją žaidimo pusę, kuomet dažnai gauname granatsvaidį arba tiesiog daug granatų, šiuos ropojančius robotus galima neutralizuoti keliomis granatomis arba vienu granatsvaidžio šūviu. Bet jos protingiausia pasilaikyti tikriesiems terminatoriams, kurie įsiraus į patalpą, kurioje slapstysimės ir pradės tratinti iš savo kulkosvaidžių tol, kol jų neišjungsime. O išjungti juos galima nebent aklai šaudant jiems į krutinės sritį ir tikintis, kad “jau tuoj, jau tuoj!”, apmėtanat granatomis arba tiesiog pasitelkus visų galų meistrą – granatsvaidį. Tai ir viskas, visa strategija, taktika ir sumanumas. Na taip, taip, dar čia yra taip vadinamos važiavimo misijos, kurių metų sėsimės už važiuojančios motorinės transporto priemonės kulkosvaidžio. Koks skirtumas nuo įprasto “geimplėjaus”? Jokio. Tik tiek, kad greičiau keičiasi monotoniški vaizdai. Na ir tai, kad atsiranda šiokie tokie nauji priešai, bet juos pašalinsime nuo vaizdo taip greitai, kad jie net nespės įsiamžinti mūsų atmintyje arba populiarumu prilygti nuostabiajai aerostatu, ropojančių robotų ir terminatorių trijulei. Vienok mums įprastų, žmonių oda aptrauktų terminatorių čia nebus. Et. Gaila.
Nepaisant visokių nesklandumų, žaidimas atrodo gražiai. Nieko nepasakysi. Namų griuvėsiai, išrausti keliai, susprogdinti automobiliai, labai kontrastingai atrodantys medžiai… Gražu. M, tik nesupraskite klaidingai! Tai gražu tik kaip postapokaliptinio pasaulio vizija, ne tiesiogine prasme gražu. Veikėjų modeliai taip pat sukurti padoriai. Kai kurie net įsimena. Tikrai nėra taip, kad išbėgsime į karo lauką su dešimčia vienodų vyrų arba moterų. Turime įvairovę. O ir pokalbiai jųjų įdomūs klausyti ir maloniai nuteikia. Palyginimui galiu pasakyti, kad čia neseniai bandytame “Velvet Assassin” dialogai tarp veikėjų buvo visiškai nieko verti, todėl norėjosi greičiau jungti viską lauk ir išbėgti kur nors laukan. Kas liečia muziką tai turbūt net nereikia nieko komentuoti, ar ne? Čia juk terminatorius, kurio pagrindinę muzikinę temą žino net vaikai. Kūrėjai tai žinojo ir puikiai išnaudojo.
Beje, keli žmonės tos diskusijos, kurią minėjau įžangoje, metu prie manęs priėjo ir paklausė “tai kaip naujasis terminatoriaus žaidimas, prastesnis už filmą?” Nežinau kodėl, bet kažkodėl pasakiau “ne”. Jie nustebo. Sako “o, tai neprastas?” Į šį klausimą aš jau nebeatsakiau. O gal ir atsakiau, bet tik sau. Manau, jog kiekvienas žaidėjas galėtų tai padaryti. Patiko filmas – galbūt patiks ir žaidimas. Patiko žaidimas – gal verta pažiūrėti ir filmą. Patinka terminatorius? Na, čia jau kitas klausimas, kuri tikiuosi sėkmingai pasilikti kitam kartui…
3 Komentarai
dainiux6
Na, kaip pagal filma, zaidimas neblogas 🙂
Tomas_9
Žaidimas tikrai patiko , įdomus pats žaidimas , susišaudymai . Tiktais truputį nuvylė pasenęs varikliukas . 😉
Krakys23Revenge
(u) Geras tas pasenęs varikliukas, viskas buvo tvarkoj 🙂