Žaidžiant „Beautiful Katamari“ sunku nesišypsoti, bet įmanoma. Ir tai ne vien šelmiškojo Viso Kosmoso Karaliaus nuopelnas. Tai ir saldi japoniška muzika, ir primityvi grafika, ir padykusiai hiperaktyvus pasaulis, ir pats faktas, kad visą jame vykstantį chaosą galima suridenti į vieną milžinišką katamarį. O po to paversti jį planeta, žvaigžde, palydovu ar kometa. Visai kaip kituose „Katamari“ žaidimuose.
Prie katamario prilimpa visi už jį mažesni aplinkos objektai. Kadangi iš pradžių jis ne ką didesnis už jį ridenantį 5 cm ūgio Princą, tai būna sojos pupelės, karameliniai saldainiai, pašto ženklai, sąvaržėlės, degtukai, mandarino skiltelės, smeigtukai, zefyrai, stiklo rutuliukai, vyšnios, trintukai, auskarai, koldūnai, monetos, lūpdažiai, skalbinių spaustukai, cukraus kubeliai.
Katamaris didėja sulig kiekvienu į jį patekusiu daiktu, todėl netrukus prie jų prisijungia hanteliai, ananasai, fakelai, teleskopai, trimitai, vinilinės plokštelės, deguonies balionai, slidinėjimo lazdos, telefonų knygos, kanalizacinės pompos, skrudintuvai, kebabai, termosai.
Centimetras po centimetro, metras po metro katamaris pučiasi toliau. Prie jo prilimpa skalbimo mašinos, žaidimų automatai, arfos, žurnalų stirtos, banglentės, sumo imtininkai, stalo teniso stalai, lenktynininkai, androidai, gorilos, moksleiviai, tigrai, kanojininkai, snieglentininkai, krepšininkai, telefono būdelės, vaiduokliai, rinkimų kandidatai, policininkai, sniego žmonės, patrankos.
Paskui katamaris tampa pakankamai didelis fontanams, kingkongams, švyturiams, vargonams, dvigalvėms godziloms, švieslentėms, futbolo vartams, tankams, indiškiems drambliams, kranams, palydovinėms lėkštėms, skrydžių kontrolės bokštams, šventykloms, tiltams. Ir tai ne pabaiga.
Ilgainiui katamaris pasidaro toks stambus, kad į jį galima suvynioti dangoraižius, pūgos debesis, transformerius, keleivinius lėktuvus, erdvėlaivių paleidimo aikšteles, apžvalgos ratus, krovininius laivus, gigantiškus aštuonkojus, brontozaurus, ledkalnius, japoniškas pilis, drakonus.
Galop katamaris į save pradeda traukti miestus, valstybes bei žemynus. O tada jau belieka tik kosmosas. Katamaris būna išpampęs tiek, kad besiridendamas į save įtraukia planetas, žvaigždes, žvaigždynus, galaktikas, galaktikų spiečius ir superspiečius. Visa tai reikalinga tam, kad juo būtų galima užkimšti Viso Kosmoso Karaliaus netyčia išmuštą juodąją skylę. Prieš imantis šios užduoties, reikia atkurti juodosios skylės prarytus dangaus kūnus. Nebūtinai tokius, kokie jie buvo iki nelaimės.
„Beautiful Katamari“ nepasižymi didele užduočių įvairove. Devyniose iš trylikos žaidime esančių misijų reikia per duotą laiką susukti nurodyto dydžio katamarį. Pradedant 20 cm mikrokatamariu per 3 minutes, baigiant 10 000 km makrokatamariu per 18 minučių. Likusios keturios misijos nuo jų labiausiai skiriasi tuo, kad jose arba nėra laiko limito, arba nėra svarbus katamario dydis. Sakykime, pirmojoje misijoje, kurioje vyksta apmokymai, reikia surasti kažkur pasislėpusią Princo pusseserę. Dešimtoje misijoje liepiama surinkti kuo daugiau apskritų objektų, o tryliktojoje – daiktų, keliančių nostalgiją Viso Kosmoso Karaliui.
Daugiausiai rūpesčių sukėlė šeštoji misija. Joje reikėjo įkaitinti katamarį iki 10 000 °C temperatūros. Turėjau jį ridenti per mėsainius, lygintuvus, karšto vandens pūsles ir laužus bei vengti ledų, šaldyto jogurto, sniego senių ir pingvinų. Žiūrint iš šalies gali atrodyti, jog valdyti katamarį yra taip pat paprasta kaip „Super Monkey Ball“ rutulį. Ne, daug sudėtingiau. Užuot viena analogine svirtele jį ridenus, o kita – reguliavus kamerą, viskas atliekama abiem svirtelėmis tuo pačiu metu. Nori judėti į priekį? Abi svirtelės aukštyn. Nori pasukti kairėn? Dešinė aukštyn, kairė žemyn. Vikšrinių transporto priemonių vairuotojai jausis kaip namie. Bėgant laikui su šia valdymo schema apsipratau ir aš, bet ir toliau buvo nepatogu keisti judėjimo kryptį, orientuotis aplinkoje. Tokiose misijoje kaip šeštoji, kur reikia judėti tiksliai, kad neprisiliestum prie šaltų objektų, ir greitai, kad katamaris nespėtų ataušti, valdymas gali sugadinti daug nervų.
Šiaip jau „Beautiful Katamari“ nėra sunkus. Tereikia stengtis suridenti kuo didesnį katamarį ir nekreipti dėmesio į tai, kokių daiktų prašo Viso Kosmoso Karalius. Galutinį vertinimą beveik visais atvejais sudaro vien katamario dydis, tad rūpintis jo turiniu visiškai neprivaloma. Ir gali būti netgi rizikinga, jei dar nesi apsipratęs su valdymu bei susipažinęs su aplinkomis.
Iš pradžių maniau, – ir netgi pasižymėjau tai savo užrašų knygelėje, – kad „žemėlapiai kartojasi, tačiau yra daug didesni negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“. Žemėlapiai nesikartoja, nes jų tėra tik vienas, apimantis mūsų planetą ir ją supantį kosmosą. Pirmieji katamariai būna pernelyg maži, o pirmosios aplinkos – pernelyg uždaros, kad leistų suvokti ir įvertinti tikrąjį pasaulio mastą su visais jo kambariais, namais, kiemais, gatvėmis, miestais, šalimis, žemynais, vandenynais, planetomis bei žvaigždėmis.
Tas pasaulio mastas galėjo būti išreikštas geriau nei „Katamari Damacy“ ir „We Love Katamari“ laikais. Siekiant išsaugoti meninį stilių, tai buvo galima padaryti ne aukštesne tekstūrų rezoliucija, ne sudėtingesne geometrija, ne įmantresniais efektais, bet, tarkime, ilgiau ekrane išliekančiais aplinkos objektais. Tunkant katamariui jie nyksta taip pat greitai kaip ir anksčiau. Tarsi „Beautiful Katamari“ veiktų per „PlayStation 2“ emuliatorių, atkartojantį visus šios konsolės techninius nepriteklius. Nenustebčiau, jei sumažinus raišką nuo 720p iki 576/480i žaidimą pavyktų paleisti per „PlayStation 2“. Su pirmuoju naujos kartos konsolei skirtu „Katamari“ žaidimu buvo galima nuveikti žymiai daugiau nei tik padidinti vaizdo rezoliuciją. Juolab kad kai kurių sumanymų kitados neleido įgyvendinti būtent techniniai apribojimai, pavyzdžiui, iš katamario negalėjo išbyrėti visi surinkti daiktai, nes tam atkurti būtų neužtekę PS2 resursų.
Veiksmo kiekis ir scenų įvairovė, tarp kitko, stulbina iki šiol, nors ir nei kiek nepasikeitė. Visko nesužiūrėsi nei per vieną, nei per du, nei per dešimt kartų. Kaip kokiame „Where’s Wally?“. Žaisdamas kaskart pamatai ką nors naujo. Vakarykščiai atradimai: iš šulinio lendantis moters vaiduoklis, ant stogo šėlstanti roko grupė, vienas ant kito stovintys ir dviaukštį Londono autobusą laikantys žmonės bei pegaso tempiama moliūgo karieta. Ai, dar pamiršau paminėti skersinio įsikandusį lokį. Bei netoliese ant pievelės nežinia kam paliktą sniego motociklą. Retas žaidimas geba taip stimuliuoti vaizduotę. Jei tik „Beautiful Katamari“ tai darytų ilgiau…
Norint, žaidimą įmanoma pereiti vienu prisėdimu. Per dvi ar tris valandas. Po to galima iš naujo kartoti misijas, ieškoti juose dovanų (apranga) ir pusbrolių (valdomi veikėjai), gerinti rekordus. Komplicionistams tai reikš dar kokią valandą ar dvi. Viena iš didžiausių „Beautiful Katamari“ pristatytų naujovių buvo tinklo režimas. Jis, šiai dienai, žinoma, neveikia. Kurti tinklo režimą nišiniam žaidimui buvo tikra kvailystė. Kada jame nebeliko su kuo žaisti? Po mėnesio? Dviejų? Reikėjo daugiau investuoti į dviejų žaidėjų režimą. Jis visai įdomus, tačiau nublankstantis prieš vienam žaidėjui skirtą alternatyvą. Smagiau tiesiog įsijungti bet kurią misiją ir žaisti pakaitomis.
