Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/07
Autorius: Kyo
Dar vienas, tačiau kol kas ne paskutinis žaidimas, kurį mums tenka žaisti kur kas vėliau nei „konsolininkams“. Vėlgi, Xbox360 žaidėjai Mass Effect pamiršo jau pernai, o mes tik dabar, 2008 metų birželį, su juo susipažinsim. Nepakenčiama, ar ne? Žinoma, BioWare iš paskutiniųjų stengiasi užglaistyti viską savo komentarais apie labai apgalvotą valdymo schemą, apie nemokamą Bring down the sky turinį, bet… Žaidimą mes vis tiek žaisime paskutiniai. Todėl nori nenori į galvą peršasi įkyri mintis, kuri jau tuoj tuoj sukels migreną: išleidimo datos keisti negalima.
Prieš žaisdamas Mass Effect aš ne tik spėjau peržaisti paskutinį BioWare žaidimą Jade Empire, bet ir norėdamas palyginti pasižiūrėjau 1968 metų Stanley Kubricko filmą 2001: A space odyssey. Tą patį siūlau padaryti ir Tau, nes kai Mass Effect palygini su šiuo filmu, iškart tampa aišku, jog visas žaidimas — vienas didelis standartų rinkinys. Aišku, visi dialogai ir stiprieji žaidimo momentai verčia manyti kitaip, bet faktas lieka faktu: žaidimas skirtas masėms ir ne kitaip. Aš netgi vienu momentu buvau bepradedąs manyti, kad tas visas skandalingas moterų sekso scenas įdėjo vien todėl, kad kuo daugiau pilkosios žmonių masės atstovų apie tai išgirstų ir vėliau nusipirkę žaistų. Na, bet išėjo viskas ne taip jau ir blogai…
Žaidimo esmė yra ta, kad žmonių rasė visoje visatoje yra priskiriama prie prasčiausių, todėl neturi balso teisės Citadelės (visatos centras) tribūnoje. O Citadelėje svarbiausiais laikomi tik trijų rasių atstovai — turianai, asarės ir salarianai. Todėl šiame žaidime žmonių kaip rasės tikslas ir yra tapti viena iš dominuojančių jėgų visatoje, o Tu kaip tinkamiausias žmonių rasės atstovas tam tikslui įgyvendinti būsi priverstas imtis iniciatyvos.
Logiškiausias būdas visiems Citadelėje įrodyti, kad mūsų rasė verta atitinkamos pagarbos, yra įtikinti aukščiausiąją tarybą, kad toks ir toks rasės atstovas yra vertas tapti spektru. O spektrai yra agentai, vykdantys ypatingas užduotis, kurias jiems paskiria aukščiausia Citadelės valdžia, ir su tokiais spektrais yra skaitomasi bet kurioje galaktikoje.
Žinoma, žaidimą pradedi kaip tik tada, kai žmonijai po ilgų vargų ir derybų pagaliau pavyksta įtikinti tribūną, jog vienas žmogus (o tai, aišku, esi Tu) tikrai yra vertas tapti vienu iš spektrų ir tuo pačiu apskritai pirmuoju žmogumi, kuriam būtų suteikta tokia garbė.
Žaidime šis momentas yra ypatingai jaučiamas ir išgyvenamas. Tiesą sakant, BioWare studijai pirmą kartą pavyko sukurti gražią ir įtikimą pradžią, tada valdai normalų veikėją, o ne kažkokį sklerozės kamuojamą blogietį, kurio tikroji tapatybė paaiškėja tik pačioje pabaigoje… Tai geras žingsnis į priekį.
Na, o toliau viskas labai paprasta ir be jokių vingių: pats geriausias spektras Sarenas netikėtai pereina į blogio pusę ir pradeda niokoti visatą, o Tu, gavęs vienintelę progą įrodyti savo rasės išskirtinumą, išleki paskui jį. Iš esmės tokiomis gaudynėmis visas žaidimas ir pagrįstas, tačiau jų metu ne tik patirsi daug keistų nuotykių, bet ir turėsi priimti keletą sunkių sprendimų, kai gali tekti rinktis net tarp dviejų skirtingų veikėjų gyvybių.
Prieš pradėdamas patį žaidimą, tradiciškai, galėsi nuodugniai susikurti savo personažą arba žaisti su siūlomu. Žaidime yra galimybė žaisti tiek už vyrą, tiek už moterį. Visi, pasirinkę vyriškos lyties personažą, galės palaikyti meilės santykius (jie nėra privalomi) su asarių rasės Liara arba su žmonių rasės Ešlei Viljams. O jei dėl to, kad esi mergina arba dėl kokių nors kitų nežinomų priežasčių pasirinksi moteriškos lyties personažą, galėsi meilės santykius užmegzti arba su ta pačia mėlyna ateive (iš čia ir ta plačiai pagarsėjusi dviejų vienos lyties atstovių meilės scena), arba su žmogumi Kaidenu. Tačiau reikalas tas (kūrėjų bandymas išsisukti), kad asarėms yra visiškai tas pats, kokios lyties yra jų partneris, jos kažkokiu būdu pasitenkina ne kūniškai, o kitais būdais, todėl kūrėjai gali drąsiai staipytis prieš kritikus ir aiškinti jiems, kad asarėms tokie santykiai yra visiškai normalūs. Na, žaidėjams tai tik įvairovė. Jokių rimtų motyvų.
Taip pat negaliu nepastebėti, kad žaidime gerokai pasikeitė moralės klausimai. Jeigu abejose Knights of the Old Republic dalyse ir Jade Empire tikrai galima buvo pabūti blogu personažu ir tapti pačiu didžiausiu niekšu žaidimo visatoje, tai Mass Effect rinkdamasis blogio kelią galėsi tapti tik abejingu kvailiu. Kartais net juokas suima, kai paklausai… Pavyzdžiui, kas nors aiškiai pasako, kad nėra kelio arba nėra pinigų, o herojus, būdamas blogu personažu, sakys, kad „nieko tokio“ ir vis tiek užmuš žmogų ar kokį nors ateivį, net jei iš to nebus visiškai jokios naudos. Blogo žmogaus atsakymai neturi jokios logikos, jis paprasčiausiai nemąsto. Jam viskas vis vien.
Žaisti už gerąjį personažą irgi ne visiems patiks, nes šis žaidime dažniausiai yra padlaižys. Padlaižys ir prisitaikėlis. Aišku, kūrėjai visus šituos minusus meistriškai užglaisto vaizdo intarpais ir stipriais (tiek muzikos, tiek istorijos prasme) momentais, kurie ir įkrenta į atmintį.
Jei jau pradėjau kabinėtis, tai pasakysiu dar vieną dalyką, kuris mane erzina jau ne pirmą kartą: kai tik BioWare žaidimuose vyksta koks nors pokalbis, tai VISADA aukščiausiai pateiktas atsakymo variantas yra gerojo veikėjo, o pats apatinis — blogojo. Po galais, ar negali jie tų atsakymų pamaišyti, kad žaidžiantieji patys mąstytų? Dabar sėdi ir galvoji: „Aha, čia kažkas… nesuprantama. Bet, hmmm, gal viršutinis? Taip, atspėjau… trisdešimtą kartą.“
Dar vienas esminis pakeitimas, kurį sau leido BioWare, yra pati kovos sistema. Tie, kas sako, jog Mass Effect tai paprasčiausiai trečiojo asmens šaudyklė, yra teisūs. Iš tikrųjų, net nežinau, kas privertė kūrėjus taip pakeisti jau visiems įprastą jų žaidimų schemą (galbūt noras išrasti kažką naujo?), bet tai Mass Effect atlikta tikrai kokybiškai.
PC žaidėjams buvo sukurtas dar ir specialus kovos meniu, be to, nuspaudęs space klavišą visada galėsi sustabdyti žaidimą (kaip senais gerais KOTOR laikais) ir ramiai išsirinkti atakas ne tik sau, bet ir savo bendražygiams. Taip pat pauzės metu turėsi progą priskirti tam tikras jėgos atakas savo karštiesiems klavišams (1, 2, 3,…) ir jas naudoti kovos įkarštyje tiesiog spaudinėdamas skaičius.
Kokius šaunamuosius ginklus naudoti ir kaip juos naudoti, priklauso nuo kiekvieno poreikių: galima rinktis nuo futuristinio šratinio šautuvo modelio iki universalaus ir visų labai mėgstamo snaiperio ginklo. Beje, kad išlaikytų vaidmenų žaidimo dvasią, BioWare apribojo šūvių, kuriuos galėsi iššauti, skaičių. Tarkime, iššauni du tris kartus ir turi leisti ginklui atvėsti, o tada vėl gali šaudyti. Toks dalykas yra įdomus bandymas, nes žaisdamas nevalingai stengiesi neprašauti pro šalį. O jei atsiras tokių karštakošių, kurie vis tiek šaudys nepaisydami jokių limitų, ginklas visai užsikirs ir tada jau teks laukti gerokai ilgiau, kol bus galima vėl juo naudotis.
Beje, visiems „Žvaigždžių karų“ gerbėjams pamaloninti kūrėjai į žaidimą įdėjo vadinamuosius biotikus, kurie, kalbant atvirai, yra beveik tas pats, kas ir jėga (The Force) „Žvaigždžių karų“ visatoje. Naudodamas biotikus galėsi pakelti savo priešininkus į orą, paleisti į juos jėgos bangą ir nublokšti šalin arba tiesiog sustingdyti vietoje. Yra ir daugiau atakų, bet dar dažniau teks naudotis įvairiausiomis apsauginėmis funkcijomis, kurios išties nepamainomos išbėgant į atvirą ugnį. Tik bėda, kad priešai irgi tokius biotikus naudos ir žaidžiant sudėtingesniais režimais (hardcore arba veteran). Naudos tikrai gerai. Tarp kitko, žaidime labai prastai sukurtas inventorius. Galėsi prisirinkti begales nereikalingų daiktų, o po to juos visus už milžiniškus pinigus pardavinėti savo kosminiame laive „Normandija“. Milijonieriumi žaidime galima tapti praktiškai nieko neveikiant, kai tik kyla noras atsikratyti sukaupto šlamšto.
Kelionės po skirtingas galaktikas ir jų planetas žavi tik pirmoje žaidimo pusėje, nes vėliau tas tyrinėjimas virsta paprasčiausiu juodu darbu. Atskrendi į kokią nors niekam neįdomią planetą, važinėji su Mako (visureigis, skirtas važinėti planetų, jų palydovų ir asteroidų paviršiais), nukauni saujelę piktadarių ir skrendi toliau. Iš tikrųjų įdomios ir su siužetine linija vienaip ar kitaip susijusios planetos yra tik septynios, visa kita — šalutiniai ir ne itin patrauklūs dalykai. Tačiau misijos tose planetose „tirps“ greitai ir nė pats nepajusi, kaip ims trūkti KOTOR žaidimuose buvusios planetų ir jose vykstančių įvykių įvairovės.
Tiesa, dar viena papildoma planeta, tiksliau, asteroidas, o kartu ir įdomesnė misija atkeliauja su Bring down the sky papildymu, kurį PC žaidėjai gauna nemokamai (tereikia atsisiųsti iš BioWare serverių). Kol dar nepakeičiau temos ir per toli nenuklydau nuo pačių planetų aptarimo, galiu pasakyti, kad žaidimo grafika ir pati visata yra įtikima (ne veltui Unreal Engine 3) ir palieka malonų įspūdį, tarsi iš tiesų būtum pakeliavęs po kosmosą ir išgyvenęs tikrą, kažkiek epinę ir labai nuostolingą odisėją. Įdomu, ką sužaidęs žaidimą būtų pasakęs Stanley Kubrickas. O gal tiesiog palinguotų galva ir apsiverktų?
Iš esmės Mass Effect yra geras ir labai kokybiškas žaidimas, bet iki aukščiausio lygio, kuris leistų nė kiek nedvejojant sakyti „klasika“, jam nemažai trūksta. Žaidimą įmanoma įveikti vos per penkiolika valandų, dėl ko turėtų būti gėda kūrėjams ir liūdna žaidėjams (aš neabejoju, kad taip ir yra). O šiaip manau, kad viskas būtų labai gerai, jei ne tas bereikšmis žaidimo atidėliojimas. Jau ir taip pavėlavo išleisti laiku, tai dar ėmė ir atidėlioti pradėjo. Ne visiems tokia politika patinka, o jei kam ir patinka, aš tokių žmonių paprasčiausiai nesuprantu.
