Žaidimas pagal žymųjį filmą ir knygą „The Godfather“ ką tik pasirodė. Iš kritikų jis sulaukė labai skirtingų vertinimų, o ir pačių žaidėjų yra pripažįstamas labai nevienareikšmiškai. Tačiau kol kas tokias diskusijas palikime nuošalį, o patys pažiūrėkime į vieną interviu su EA studijos kūrybos direktoriumi Philip Campbell, kuris kaip tik dirbo su „The Godfather“ projektu.

Ar išsigandote, kai pirmą kartą išgirdote jog teks dirbti su tokiu gerbiamu projektu?

Taip, aš esu didelis filmo fanas ir tai man yra vienas iš geriausių visų laikų filmų. Bet jau labai greitai mes supratome, kad nors ir gerbdami filmą, mes negalime jo bijoti, nes dirbame su nauja pramogų rūšimi ir gaminame žaidimą naujosios kartos Krikštatėvio fanams. Mes negalėjome sau leisti bijoti licencijos, kaip ir pirmą kartą išvydę legendinį Marlon Brando negalėjome leistis įbauginami jo asmenybės. Mes paprasčiausiai pasakėme jiems ko mes tikimės iš šio žaidimo ir gavome ko mums reikia.

Mes dažnai girdėjome žodžius: „Jūs turėsite žaisti filmo žaidimą“, „Jūs privalote būti labai atsargūs kiekvienoje žaidimo scenoje“. Ir kiekvieną kartą mes sakėme – ne. Jūs turite turėti Krikštatėvio pasaulį ir patys nuspręsti kokį kelią žaidime pasirinkti. Bet kadangi Krikštatėvio istorija vystosi tame pačiame pasaulyje, kaip ir daugelis žaidimo misijų, mes galime sau leisti manipuliuoti šiuo dalyku. Ir svarbiausia puiki filmo plotmė yra tarsi žaidimo stuburas.

Bet jei filmas yra žaidimo stuburas, ar sugebės „The Godfather“ sudominti tuos, kurie nėra matę filmo?

Taip, be jokių problemų. Štai todėl mūsų užduotis sukurti gerą žaidimą buvo tokia svarbi. Mes stengiamės pritaikyti žaidimą trims skirtingoms galimų žaidėjų grupėms: įprastiniams, kurie dažniausia mėgaujasi naujais hitais, žmones kurie yra dideli Krikštatėvio fanai, bet žaidimo akyse nebuvo matę ir „hardcore“ žaidėjus, kuriems svarbiausia geras žaidimas. Mes supratome, jog galime pateikti tiek istorijos, jog visos trys grupės būtų patenkintos, tačiau kiekviena iš jų žaidimą galėtų žaisti savaip.

Taigi „serijos fanai“ žinos kaip prasideda istorija, kaip ji tęsiasi toliau, į kokius klubus eiti ir ką daryti. „Hardcore“ žaidėjas pradės žaidimą klajodamas po pasaulį, tačiau tai nebus betikslis dykinėjimas, o savo svarbą turinti žvalgyba. Žaidėjas sužinos apie pasaulį daugiau ir pradės vykdyti planą – tapti Niu Jorko donu.

Vienas didelis geras dalykas apie kompiuterinius žaidimus yra tai, jog tu gali ganėtinai manipuliuoti istoriją ir net ją papildyti. Pavyzdžiui, daugeliui filmo fanų labai patiko Luca Brasi, bet visi sutinka, kad jam teko per mažai galimybių atsiskleisti, nors daugelis ir nujautė jo svarbą. Tuo tarpu žaidime jis pasirodo kaip daug svarbesnis personažas, padedantis jums išmokti mafijos gudrybių.

Jūs dirbate prie žaidimo, kuris tikrai turi keletą socialinių trūkumų, tokių kaip smurto propagavimas ir panašiai. Kur buvo jūsų „sąžinė“, kai reikėjo kurti tokį „herojų“?

Tai turbūt yra pagrindinis dalykas, kurį perkeliant iš filmo reikėjo elgtis atsargiai. Sukurti „blogus vaikinus“, kad jie nebūtų per blogi, nebuvo itin lengvas darbas, tačiau mes susitvarkėm. Apskritai, tai brutalus filmas ir neabejotinai pats žaidimas negali būti kitoks. Tačiau mes nenorime būti be reikalo įžeisti, todėl suteikiame žaidėjui visišką laisvę ir leidžiame jam žaisti taip, kaip jis nori. Jei norite žaisti kaip Jimmy Cagney: sakyti „Aš esu pasaulio viršūnė“ ir leistis šaudyti moterų, bei traiškyti keleivių, jūs gausite atsaką iš žaidimo už savo veiksmus, tai yra, jus pradės gaudyti policija, o ir bloga reputacija jums nedarys garbės. Smurtas kompiuteriuose žaidimuose šiuo metu JAV yra labai eskaluojama tema, bet manau su laiku viskas pasikeis ir žaidimai, kuriuose smurtas yra tam tikra žaidimo dalis ir tikrai nėra specialiai skatinamas, bus priimti visuomenės palankiai.

Ar buvo kokia nors medžiaga iš žaidimo ar knygos, kurią norėjote įdėti į žaidimą, tačiau negalėjote?

Daugybę. Aš manau jog mes sudėjome pačius pagrindinius aspektus iš žaidimo, tačiau dar labai daug dalykų liko neįdėti vien todėl, kad jie netiko žaidimui. Pavyzdžiui, Don Vito mirtis buvo labai įspūdinga scena, tačiau ją inkorporuoti žaidime jau būtų daug sudėtingiau, todėl jos teko atsisakyti.

Taigi jūs negalvojote žaidime įdiegti „Dance Dance Revolution“ stiliaus vestuvių sceną?

[Juokiasi] Super. Šito seno storulio meilė DDR buvo senai visiems žinoma. Aš visada norėjau nukeliauti ten, kur vaikai žaidžia šį žaidimą, ir paklausti „Kas čia per daiktas?“, o po jiems visiems duoti į kaulus. Tokia yra mano, kaip žaidėjo, svajonė.

O dabar grįžtant prie pagrindinio klausimo, knyga turėjo daugybę tikrai puikių momentų, bet mes turėjome būti nepaprastai disciplinuoti, nes mūsų žaidimo momentas apima tik vėlyvus 1945 ir 1955 metus, kada ir vyksta pirmasis filmas. Taip pat žaidime galima rasti daugybę šaunių momentų, kaip Don Vito galių augimas ir scena, kurią Robert De Niro vaidino antrame filme. Galbūt prie šitų dalykų mes grįšime ateityje, kas žino?