„Sakoma, jog dabartinės Europos civilizacijos kertiniai akmenys – senovės Graikijos kultūra ir krikščionybė. Egiptietiškų pėdsakų graikų kultūroje rastume daug, o Biblijoje – dar daugiau. Keturių tūkstantmečių senovės Egipto civilizacija – bene ilgiausia žmonijos istorijoje. Tačiau deja, tai žuvusi civilizacija, ji neturėjo tąsos. Liko tiktai nepranokstamo grožio nekropoliai. Bet nemanykite, kad šiai tautai terūpėjo balzamavimas ir kapų statybos. Egiptiečiai taip atsidėję rūpinosi pomirtinio gyvenimo prabanga ir patogumais tik todėl, kad apskritai mylėjo gyvenimą. Jie manė, jog žemiškoji egzistencija – tai tik pasirengimas amžinajai būčiai po mirties. Kiekvienas stengėsi, kad Osirio karalystėje sveriama jo širdis nebūtų rasta per lengva….“

Prisiminkite tuos laikus, kai ant savo pirmųjų kompiuterių žaisdavote Ceasar, vėliau ir Pharaoh, o dar vėliau Zeus serijos žaidimus. Tai buvo išties nuostabūs laikai (bent jau man). Atrodydavo, jog senovės istorija yra ranka pasiekiama, tiesiog čia, ir dabar, imk ir turėk. Visi tie maži žmogeliukai taip mielai triūsdavo laukuose, miestuose, kasyklose. Jie buvo tokie artimi, bet kartu ir labai tolimi. Mes niekados aiškiau nesuprasdavome jų emocijų, vienintelis būdas būdavo – tai perskaityti ko tam nameliui ar šeimai prireikė. Iš ties, kaip prisimenant dabar, žaidimai turėjo daugybę klaidų, bet buvo įdomus, ir sakyčiau, nepaisant visko, labai šaunūs. Taigi pagaliau atėjo ta diena kai Tilted Mills nusprendė mus sugrąžinti į tuos, nepaprastus laikus, žinoma su nauja grafika ir nematytomis savybėmis.

Pirmasis įspūdis tik atėjus į žaidimą – mes ir vėl faraonai. Tiesa šįkart kiek kitokie, tarsi dievai, tarsi visos karališkos šeimos galva. Iš tiesų atskirti kas jūs esate iš tiesų gan sunku, žaidimo meniu, jums aiškiai pasakoma – jūs faraonas. Atėjus į žaidimą, lyg ir visa karališka šeima yra, o pati kompanija dar prieš žaidimo išleidimą teigė – jūs Dievas. Bet visa tai nelabai svarbu, žaidimo eigos nei vienu, nei kitu atveju niekas nekeičia.

Taigi, pati pirma užduotis yra savo karališkos šeimos apgyvendinimas, reikia surasti rūmams tinkama vieta ir juos pastatyti. Tai bus jūsų citadelė, iš kur teks valdyti savo tautą, žengiančią pirmyn. Jūsų tauta, tai vargani valstiečiai prieš tai gyvenę apšiurusiose trobelėse netoli Nilo, ir dirbdami žemę, vos, vos prasimaitindavę, dabar yra atkeliami į naują vietą, kur jų užduotis – pradėti Egipto civilizaciją, su jumis, savo dievišku valdovu, priešakyje. Prekyba, karai, diplomatija, visos priemonės jums bus atviros, norint pajungti visą Egiptą savo valioje.

Labai svarbi sistema, gyvavusi ir senovės Egipte, yra kastų. Taip, visa jūsų visuomene bus aiškiai susiskirsčiusi į tris pakopas, kurios nevalia pažeisti. Valstiečiai ir padėjėjai (žemiausias sluoksnis) bus svarbi jūsų visuomenės dalis, jie atliks patį pirmą ir labai svarbų darbą – aprūpins jus maistu ir darbo jėga. O visi naujai atėję žmonės, automatiškai bus priskiriami šiam sluoksniui. Antrasis sluoksnis – tai vidurinioji klasė, jai priklauso visi pardavėjai, pirkliai ir kiti žmonės nepriklausantys aukščiausiajam sluoksniui. Vidurinysis sluoksnis bus gausiausias iš visų, tai pagrindinis jūsų tobulėjimo variklis, kuo daugiau šios klasės atstovų, tuo labiau išsivystę jūs esate.

Aukščiausias sluoksnis, tai ypač turtingi miestiečiai, gyvenantys vilose, kurios gero miesto planuotojo dėka, visada būna atskiruose kvartaluose. Tai pats negausiausias sluoksnis, tačiau pats svarbiausias, jų skaičius rodo miesto didumą ir turtingumą. Nuo vilų skaičiaus priklauso, kiek daug gali būti valstiečių, kadangi kiekviena iš jų gali turėti tik tam tikrą valstiečių skaičių. Tai tarsi fermos, kurių darbininkai gyvena atskirai ir didžiąją dalį užauginto derliaus atiduoda savo šeimininkams. Bet nepamiršite vieno dalyko, vidurinioji, aukščiausioji klasė niekados neatsiranda iš nieko, tai tiesiog žemesnės kastos žmonės, nusprendę ieškotis geresnio gyvenimo, kai atsiranda tokios galimybės. Taigi niekados nesiūlykite didesnio ploto viduriniajai klasei, kol valstiečiai užimti ūkininkavimų, gali atsitikti taip, kad liksite be derliaus, nes nebus jo kam nuimti. Kadangi tų valstiečių vietas turės užimti nauji atvykėliai.

Labai svarbi miesto planavimo savybė, gera infrastruktūra. Kadangi, pvz. kuo mažiau krepšių pynėjo žmonai reikės laiko apsipirkti, tuo daugiau ji turės laiko tvarkytis namuose. Taigi kiekvienas atskiras gyvenamas kvartalas turi turėti savo parduotuves, kad miestiečiams netektų grūstis į kitą miesto galą. Galbūt iš pradžių tai ir nebus aktualu, tačiau dėl ateities verta pavargti planuojant. Nes kai jūsų miestas išsiplės per tris dideles salas, suvaldyti miestą taps daug sunkiau. Ir jei būtent ta parduotuvė kurios tam žmogui reikia, bus kitam miesto gale, tai to prekeivio prekių galite ir nesulaukti.

Achet, Peret, Šemu – potvynis, atoslūgis, sausros periodas. Egiptiečiai, skirtingai nuo mūsų, turėjo tik tris metų laikus, kurie buvo glaudžiai susiję su Nilu, Egipto tautos maitintoju. „Metų laikas Achet trukdavo nuo liepos 19 iki vėlyvo rudens. Per potvynį darbai laukuose sustodavo, tačiau valstiečiai netinginiaudavo: iš kanalų ir griovų valydavo dumblo sąnašas, tvirtindavo, o kartais ir platindavo tvenkinius, taisydavo arba keisdavo sklendes. Kai vanduo visiškai užliedavo dirbamus laukus, nuginę naminius gyvulius į saugias, iškilesnes vietas, valstiečiai imdavo žvejoti ir medžioti. Įpusėjus lapkričiui Nilo vandenys pamažu grįždavo į savo vagą: prasidėdavo Peret – šalčiausias metų laikas. Reikėdavo kuo skubiau suarti ir užsėti laukus, nes potvynio atneštas dumblas galėjo nuo saulės išdžiūti. Peret mėnesiai užsėti laukai būdavo nuolat drėkinami, ypač rūpestingai prižiūrimi daržai, nuo palmių skinamos prinokusios datulės, neužtvindytuose pelkynuose pjaunami papirusai, kertamos nendres. Per Šemu, paskutinį metų laiką, laukuose pats darbymetis: reikėdavo skubėti, nes potvynis ne už kalnų. Kovo mėnesį valstiečiai pjaudavo linus, o vasaros pradžioje nuimdavo vynuogių ir kviečių derlių“.

Pagrindinė žaidimo valiuta – maistas. Be jos ne tik, kad jūsų gyventojai badaus, bet dar ir nevyks jokios prekybos. Taigi po derliaus nuėmimo valstiečiai gauna tam tikrą dalį derliaus, likusioji dalis nukeliauja į bajorų vilas. Tą maistą, kurį gauna valstiečiai, jie panaudoja ne tik valgymui, bet ir kaip pinigus, norint nusipirkti geresnių prekių. O bajorai už savo maistą irgi perka prekes, tik daug geresnes, pvz. skulptūras, baldus, kosmetika. Visų šių dalykų pardavėjams, vienintelis būdas gauti maisto yra parduoti savo prekes. Taigi tik esant kurios nors pusės pertekliui, visada turi atsirasti ir daugiau kitos pusės žmonių, kad kompensuoti šį trūkumą, jei ne, reiškias kažkas bus priverstas badauti arba negauti reikiamų prekių.

Dar vienas labai svarbus dalykas, sunkiai gaunamas ir lemiantis jūsų civilizacijos vystymasi. Ne tai ne auksas, tai išsimokslinę žmonės. Tokių žmonių gali turėti ir viduriniosios ir aukščiausiosios klasės atstovai. Iš pat pradžių, jūsų miestas jau turės viena tokį atstovą, geriausias būdas jį būtų paversti dvasininku, kadangi tada jis galės ne tik padėti žmonėms, savo pamokslais ir gydymu, bet ir išmokyti jaunąją kartą, kuri galėtų tęsti tradicijas ir tapti jūsų klestėjimo šaltiniu.

Bet, kad ir kaip gražiai žaidimas skambėtų, jis turi daugybę problemų ir klaidų. Nors ir nesinorėtų priminti blogosios pusės, bet ji yra, ir galbūt net labai didelė. Didžiausia Nilo vaikų problema yra tai, kad žaidimas įdomus tik pirmąsias dvi valandas. Kiek ilgiau jį pažaidus nelieka jokio noro tai daryti toliau, kad ir kaip stengtumeisi. Vis atsiranda kokių nors kliūčių, norint jį įsijungti. Bet kodėl taip? Ogi todėl, kad žaidimas neturi tąsos ir aiškaus tikslo. Iš pat pradžių prisėdus, jis pasirodo labai puikiai, jei būtų tokia recenzija kaip pirmosios valandos įspūdis, šis žaidimas nugalėtų daugelį varžovų. Jis atrodė tobulas, bet ir kaip norėjau toks jausmas neišliko ilgiau.

Turbūt daugelis jį žaidusių pasakys, grafika didžiausias jo pliusas. Taip, ji trimatė, atrodo gražiai. Bet deja, galbūt ir šioje srityje kompanijai pritrūko jėgų. Jėgų iš tikrųjų pajungti grafiką į žaidimo eigą. Taip neįvyko. Didžiąją dalį žaidimo pražaidžiau tuo pačiu kameros rakursu kaip ir senuosius faraonus. Nes neatsirado jokio reikalo ta kamerą sukinėti. Tačiau modelių grafiką, pasirodė puikiai, turiu prisipažinti, ši dalis pavyko idealiai. O jau pats Nilas, tai gražesnis nei tikrovėje. Žinoma klaidų atsirado ir čia (koks gi žaidimas be jų). Vieną kartą man teko stebėti labai įdomų reiškinį. Paprastas papirusų rinkėjas, keliavo jų pasiimti, kadangi tuo metu jie buvo kitoj Nilo pusėj, galvojau jog jis, kaip jau įprasta, iš niekur išsitrauks valtelę ir perplauks. Na keista, bet tiesiog paėmė ir perėjo ta patvinusį Nilą, lyg niekur nieko, lyg tai būtų paprasta upeliūkštis. Hmm, keista galbūt aš netyčia pamačiau Mozę…

Garsas žaidime yra būtent toks, kokio reikia. Nemanau, kad didžiajai dalei žaidėjų tiktų pavyzdžiui rokas. Kad ir kaip jį mėgstu, bet Nilu jis nesiderina. Rami ir palyginus tyli muzika, leidžia mums susikaupti ir pasinerti į žaidimo eigą. Aiškų anksčiau žadėtų didelių valstiečių iškalbų mes ir nesutikom, bet jų kaip ir nereikia. Išgyventi ir žaisti galima.

Pabaigai galiu pasakyti, žaidimas labai patiks tiems, kurie mėgo senuosius faraonus, tačiau tik kokias kelias keletą valandų, vėliau žaidimas pradeda užknisti. Užknisti ne klaidom, o savo monotoniškumu. Tiesiog nelieka ką daryti, pastatai miestą, ne gerai dar keletą valandų ir piramidę pastatyta, galbūt ir ne pačią didžiausią, bet antros jau nebelieka laiko ir noro statyti. Šį žaidimą galima rekomenduoti nebent kaip puikią mokymo priemonę. Tikslus istorijos atkartojimas leidžia išties pajusti tų laikų dvasią. Taigi žaidimą galimą rekomenduoti mokykloms, bet ne žaidėjams.

Įvertinimas: 7.9 balai

Visos citatos paimtos iš knygos „Egiptiečiai: Istorija, Visuomene, Religija“