Kuomet pamačiau „Hyperdimension Neptunia Rebirth (labai užknisa dėliot tuos kablelius, tad paprastumo dėlei vartosiu normalų žodį) 2: Sisters Generation, apsidžiaugiau lyg išvydęs kitam, mėgstamiausiam žanrui priklausantį žaidimą. Ir tai ganėtinai keista, nes paprastą dieną jRPG esu linkęs praleisti pro šalį nei griebti su malonumu. Galbūt tokio džiaugsmo priežastis buvo ta, kad teko išbandyti „Hyperdimension Neptunia: Rebirth“ ir nepaisant visų nusistatymų, žaidimas pasirodė labai puikus (o gal todėl, kad įsijungus originalų įgarsinimą kuo puikiausiai trolinau šalimais sėdėjusį kambarioką…). Vienaip ar kitaip, antroji dalis, bent iš pirmo žvilgsnio, atrodo ne ką prastesnė nei pirmoji. Bet ką ji siūlo? Gal joje yra kokių nors naujovių?

Kiek neįprastai, pirmiausiai norisi paminėti žaidimo įgarsinimą. Tikrai labai, labai, labai norėtųsi angliškus balselius girdėti kiekviename dialoge, o ne tik pagrindiniuose, mat šie yra tiesiog malonūs klausyti. Originalūs, visgi, nors ir turi daugiau šarmo, dėl nuolat pasikartojančio vienos veikėjos spygavimo ilgainiui atsibosta.

„Sisters Generation“ istorija – tolimesni nuotykiai „Gameindustri“ pasaulyje. Tačiau dabar pagrindinio blogiuko vaidmenį perima taip vadinama ASIC grupuotė, savo veikla pavergianti didžiąją dalį pasaulio. Norėdama visus išvaduoti iš šio teroro, pagrindinė veikėja Nepgear (kartu su savo bendražygėmis) turės atgauti jėgas, įgyti kiekvienos „šalies“ „talismanų“ pasitikėjimą, kurie jai suteiks daug jėgų, padėsiančių kovoje su ASIC.

Kitaip tariant, čia rasime iš pirmosios dalies pažįstamas veikėjas ir vietoves, kurios, reikia pažymėti, nestovi vietoje, kažkiek progresuoja. Pavyzdžiui, dabar pasaulyje pastebėsime naują „kapinyno“ zoną.

Žaidimo mechanikos prasme didesnių pokyčių taip pat nepastebėjau. Šioks toks priekaištas už dar vieną tiesioginį nuportinimą, net nesistengiant prisitaikyti prie žaidėjų, naudojančių klaviatūrą, ne pultelį (naudojant pastarąjį visi veiksmai be abejonės vyksta sklandžiau). Čia taip pat reikia įspėti, kad žaidimas neturi automatinio išsaugojimo funkcijos. Tad jei po kelių valandų žaidimo sumąstysite paspausti ALT+F4, viską vėliau teks kartoti iš naujo.

Kitaip tariant, „Sisters Generation“ leis pačiam tobulinti pasaulį, pridedant naujų požemių, ar pakeičiant juose randamus daiktus, masiškai vykdyti įvairias, su gildijomis susijusias užduotis siekiant atgauti pasisavintas akcijas, kelti veikėjų lygį, aprėdyti visokiais į šarvus nepanašiais „šarvais“ ir kitokiais aksesuarais.

Kitas naujesnis, iki tol nematytas dalykas – pasyvus vaikščiojimas po požemius. Na, visai kaip kokiuose internetiniuose žaidimuose, kur galime ką nors išsiųsti ko nors ieškoti ir priklausomai nuo laiko, sudėtingumo lygio, gauti atitinkamus apdovanojimus.

Apskritai, „Hyperdimension Nerptunia Re;Birth2: Sisters Generation“ išlieka tokiu pačiu, mielu, stipriai įtraukiančiu, pilnaverčiu serijos žaidimu, kuriame galime be didesnio vargo ar žiovulio praleisti kelias dešimtis valandų.