Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2009/11. Teksto autorius: Kyo

Volition Inc. — kompanija, turinti aiškų skonį. Iš to, ką jie per visą savo gyvavimo dešimtmetį yra sukūrę, ryškėja dvi pagrindinės jų kūrybos kryptys: Marsas ir juodaodžiai. Juodaodžių ir kitų spalvų žmonių pasaulį kūrėjai jau net dukart atvėrė savo Saint‘s Row žaidimuose (PC, deja, pasiekė tik antroji dalis), o Marsą štai jau trečią sykį (visi trys buvo ir yra prieinami PC žaidėjams!) siūlo griauti Red Faction visatoje. Na, neverta net sakyti, kad šie kūrėjai — su charakteriu. O tai reiškia, jog žaidimas tikrai lengvai nepasiduos silpnavaliams ir tiems, kurie žaidimus žaidžia po kelias valandas per dieną ir tai daryti mėgsta su puodeliu saldžios arbatos.

Turbūt nieko jau nenustebinčiau parašęs, kad, be Saint‘s Row ir Red Faction serijų, Volition Inc. yra sukūrę ir The Punisher. Taip, tai tas žaidimas, kur galima žudyti priešus pačiais įvairiausiais būdais, pradedant kišimu į baseiną su piranijomis ir baigiant įmetimu į automobilių presą. Red Faction: Guerrilla pasaulyje visą savo neapykantą turėsi išlieti ne ant žmonių, o ant pastatų. Tiesą sakant, čia viską sprogdinti, griauti ir po gabalėlį naikinti taip smagu, kad ilgainiui išsivysto kažkokia nepaaiškinama priklausomybė.

Taip gali būti ir dėl to, kad kūrėjai iš pagrindų pakeitė Red Faction sampratą. Iš novatoriškos pirmojo asmens šaudyklės ši serija virto įprasta, bet labai įtraukiančia ir smagia trečiojo asmens šaudykle. Asmeniškai aš tokios transformacijos tikrai nesitikėjau, juolab kad su trečiuoju asmeniu atsirado ir atviras pasaulis, bet ilgainiui įsijaučiau ir apsipratau. Žengę tokį žingsnį kūrėjai ne tik perorientuoja pirmosios ir antrosios serijų gerbėjus, bet ir garantuotai pritraukia naujų, siūlydami kitokį Red Faction. Primenu, jog pirmoji dalis PC žaidėjus Europoje pasiekė dar gūdžiais 2001–aisiais metais, kai galimybė rekonstruoti savo aplinką arba griauti uolas, sienas ir tokiu būdu „tiesti“ savo kelius, atrodė išties neįtikėtina. Po poros metų išėjusi antroji dalis smarkiai nesiskyrė nuo savo pirmtako, bet vis tiek sulaukė labai teigiamos kritikų bei žaidėjų reakcijos. Tačiau dabar, 2009–aisiais, tokiais triukais žaidėjų nebepaimsi, taigi Volition Inc. labai laiku pateikia Red Faction pasaulį visiškai kita perspektyva.

Trečioji pažintis su Marsu

Visose trijose Red Faction dalyse skirtingi pagrindiniai veikėjai. Jeigu prisimeni, pirmoje buvo Parkeris (Guerrilla dalyje jo garbei pavadintas visas sektorius, be to ir jis pats įtrauktas į istoriją), antroje — genetiškai patobulintas karys Aliasas, o šioje — Alekas Meisonas. Pastarasis atvyksta į Marsą norėdamas susitikti su savo seniai matytu broliu Danieliu ir pradėti naują gyvenimą. Tačiau jis nežino, kad pirmoje Red Faction dalyje buvę sąjungininkai EDF (Earth Defence Force — Žemės gynybos pajėgos) dabar yra pagrindiniai marsiečių priešai, verčiantys juos vergauti ir aklai dirbti.

Galbūt todėl Aleką Meisoną ir pribloškia faktas, kad jo brolis priklauso atkurtai pasipriešinimo grupuotei pavadinimu Raudonoji frakcija. Danielis atkakliai prašo Aleko prisijungti prie frakcijos, tačiau netrukus yra sušaudomas. Alekas net nespėja susivokti situacijoje ir jau pats atsiduria ant mirties slenksčio, nuo kurio jį kaip tyčia išgelbėja Raudonoji frakcija. Taip jis prieš savo valią tampa kovotoju už laisvę Marse ir labai greitai pradeda daryti stebuklus. EDF pajunta spaudimą ir ima rimtai priešintis, tačiau Raudonoji frakcija taip pat pereina iš gynybos į puolimą, o jų gretose — netekęs brolio Alekas su milžinišku kūju rankose.

Visa griaunantis

Jeigu reiktų keliais žodžiais aprašyti patį Red Faction: Guerrilla žaidimo procesą, tai tikrai užtektų parašyti tiek: GTA Marse. O jeigu rimtai, žaidimui taip staigiai perėjus iš pirmo į trečio asmens vaizdą, viskas smarkiai pasikeitė. Gali būti, kad dėl šitos priežasties daugelis FPS gerbėjų niekaip negalės priprasti prie naujojo žaidimo, bet patikinu, jog tai auka, kuri be abejonės atsiperka.

Red Faction: Guerrilla daugiausia teks važinėti po milžiniškus žemėlapius ir griauti bazes ar gynybinius įtvirtinimus. Nors vien tuo tikrai neapsiribosi. Žaidimas paprasčiausiai neleidžia apsiriboti, todėl labai gali būti, kad, vos pajudėjęs iš savo bazės, jau už pirmojo posūkio būsi užkluptas kelių EDF patrulių, kuriems nepatiks Tavo vairavimo stilius, ir prasidės intensyvus susišaudymas. Arba gali būti (ne mažiau tikėtina, kad taip ir bus), jog važiuodamas pamatysi ant kalvos stovinčią priešų tvirtovę ir kaip tik tuo metu taip paniš nagai ką nors susprogdinti, kad tiesiog negalėsi atsispirti pagundai ir nusukęs nuo kelio ją užpulsi. Galiu pasakyti, kad 60 procentų tokių bandymų šturmu paimti priešų bazes pasibaigs jų pastatų griuvimu ir Tavo veikėjo žūtimi.

O tai ir gerai, ir kartu blogai. Gerai tai, kad naikinant EDF bazes, jų automobilius, vykdant prieš juos nukreiptas misijas bus galima smarkiai sumažinti EDF įtaką tame sektoriuje, kuriame visa tai vyksta. Blogai tai, jog jei miršta žaidėjo valdomas veikėjas ar kas nors iš vietinių (tai gali būti tiek kiti pasipriešinimo grupuotės nariai, tiek paprasti marsiečiai), krenta moralė. O kuo mažiau moralės, tuo mažiau ir pasitikėjimo bei pagalbos. Todėl akivaizdu, jog žaidžiant reikia stengtis atsižvelgti į viską, bet Red Faction: Guerrilla kartais per daug chaotiškas ir laukinis, kad spėtum sukontroliuoti visus įvykius.

Pasirinkimas

Naujajame Red Faction pasaulyje akį labai patraukia ginklai ir transporto priemonės. Vienu metu bus galima nešiotis tik keturis ginklus, tiksliau, tris, nes kūjis yra privalomas ginklas. Būtina pabrėžti, kad ginklus rinktis reikia dar esant bazėje ir žinant, jog greičiausiai kitas toks apsilankymas bazėje bus negreit (arba greit, jei tikiesi žūti už pirmo kampo), todėl rinktis ginklus reikia itin apdairiai. Jeigu žinai, kad greičiausiai teks sprogdinti milžiniškus pastatus ir laiko atsišaudyt nuo priešų bus mažai, protingiausia pasiimti ne tik bazuką, bet ir minas, kurių prikabinėjus ant pastato paviršiaus skirtingose vietose galima lengvai nunešti ne tik jį, bet ir visus aplink besitrinančius EDF kareivius. Jeigu manai, kad teks dalyvauti pasaloje, o vėliau ir gan artimoje kovoje, ne pro šalį būtų pasiimti automatinių ginklų.

Toks apdairumas būtinas, nes kulkos čia greitai pasibaigia, o pasipildyti galima nebent grįžus į bazę arba aptikus priešų teritorijoje specialią dėžę su Raudonosios frakcijos simboliu ir reikiama amunicija. Aišku, žaidžiant tikrai ne kartą apniks pyktis, tad išsitrauksi kūjį ir visus taškysi į šalis vien juo. O žinant, kad kūju labai pasistengus galima net pasatą nugriauti… Na, bet pakaks apie tai.

Žaidime esančios transporto priemonės patraukia žaidėjo dėmesį pirmiausia savo forma ir išvaizda, o vėliau ir kokiais nors pritaisytais pabūklais. Tiesą pasakius, jau seniai niekur nemačiau tokios koncepcijos automobilių — jie tikrai sužavi! Kartais įsiropšti į kurį nors egzotiškesnį vien tam, kad pasivažinėtum po apylinkes ir pasigrožėtum.

Marso paviršius

Iš viso žaidime yra šešios teritorijos, kurias kūrėjai siūlo vadinti sektoriais. Visi jie yra išties skirtingi, o mano akį labiausiai patraukė nederlingų žemių sektorius (Badlands), oazė (Oasis) ir Eosas. Nežinau, kodėl, tačiau važinėjant būtent po Red Faction: Guerrilla Marsą apninka toks keistas jausmas, tarsi tai tikrai yra jau sėkmingai kolonizuota, bet visgi visiškai neapgyvendinama, laukinė planeta, skirtingai nei Žemė. Sėdėjau ir spėliojau, ar sukurti tokį pojūtį kūrėjams pavyko netyčia, ar jie ilgai viską tobulino, kol galiausiai pašoko ir sušuko: „Štai, pagaliau mes tikrai Marse!“ Sunku pasakyti. Tačiau neretai ieškodamas geležies rūdos telkinių (kuriuos laisva valia galima kasinėti arba palikti kitiems) apsidairydavau aplink ir įsižiūrėdavau į Aleką supančią aplinką. Tikrai nuostabu.

Dosnumas

Prieš pabaigdamas negaliu neužsiminti apie tai, kad Volition Inc. kaip kompensaciją už laukimą padovanojo PC žaidėjams Red Faction: Guerrilla papildymą pavadinimu Demons of the Badlands. Jame tenka vienos iš Aleko Meisono bendražygių Samanya vaidmuo. Papildymo veiksmas nukelia į praeitį ir yra tarsi Red Faction: Guerrilla įvykių priešistorė. Tačiau ir be to šis žaidimas yra milžiniškas, platus, įtraukiantis ir labai jau „marsietiškas“ nuotykis, kuris man norom nenorom primena 1990–ųjų metų filmą su Arnoldu Schwarzeneggeriu „Prisiminti viską“ (Total Recall).