Paskutiniu metu nežinau kodėl, bet teko matyti keletą praėjusio amžiaus „kung-fu“ filmų. Mažas biudžetas, nežinomi, bet filmuose besikartojantys aktoriai, o kur dar tas angliškas dubliavimas, kai aktorius savo kinų kalbos tarme pasako kokių dvidešimti žodžių, o angliškai išverčiama tiesiog „God damn you!“. Ne vien tik tuo išskirtiniai šie filmai. Jie savotiški ir tuo, kad tuose filmuose daug muštynių. Sakydamas daug, aš ir turiu omenyje DAUG. Kažkur 70% viso filmo sudaro kruopščiai paruoštos kovos. Ką tai turi bendro su Džonu Vū? Tai paprasta. Paimkite seną kung-fu filmą, perkelkite jį į modernius laikus ir vietoje kumščių leiskite aktoriams naudotis šautuvais. Gausite kažką panašaus į Džono Vū filmus. Dabar viską perkelkite į žaidimo rėmus ir gausite kažką tokio kaip „Stranglehold“.

Veiksmu perpildyti žaidimai nėra kažkas naujo. Rodos čia toks žinomas režisierius kaip Džonas Vū nesugebėtų sukurti kažko nematyto. Aš irgi taip galvojau. Džonas žaidimo nepradėjo nuo nulio. Jis tiesiog atkapstė vieno savo legendinio filmo „Hard Boiled“ scenarijų, paskambino Chow Youn Fatui ir pasiūlė prisidėti prie žaidimo kūrimo, kuris pratęstų užmarštin nuėjusio filmo istoriją.

Filmas pasakojo apie karštakošį farą Tekilą ir jo kovą su Hon Kongo mafijos triadomis. „Hard Boiled“ galima išvysti vienas geriausių susišaudymų ir susirėmimų scenų. Daugiau šis filmas, tiesą sakant nieko gero pasiūlyti negali. Istorijos vingiai lengvai nuspėjami, o patys personažai jau tuo metu puikiai reprezentavo žanro klišes. Reikia pripažinti, toks scenarijus iš tikrųjų kur kas geriau tinka žaidimams, nei didžiajam ekranui. Šioje industrijoje nieko nestebina nužudyti pusšimtį priešų ir neturėti nei įbrėžimo.

Žaidimas tęsia tekilos nuotykius Hon Konge. Pagrobiamas ir nužudomas policininkas. Įvykiui tirti į Hon Kongo gatves yra išsiunčiamas Tekila. Vietoje tyrimo Tekila surengia tikrų tikriausią baudžiamąją akciją ir iššaudo puse rajono blogiukų. Vėliau paaiškėja, kad čia yra įsipainioja labai galingi mafijozai. Vienas iš jų yra Tekilos merginos tėvas, kuris jai neleido susidėti su faru ir išsiuntė į Čikagą. Tekila ne tik kad prarado mylimąją, bet ir gerokai gavo į kaulus. Reikalai pakrypsta netikėta linkme, kai yra Čikagoje pagrobiama to mafijozo dukra. Tekila atiduoda ženklelį savo viršininkui ir iškeliauja į labai asmenišką žygį, visai kaip tai buvo filme „Hard Boiled“.

Taip, sutinku, tai šimtą kartų girdėta istorija. Iš esmės ji čia greičiau jau yra pretekstas pasišaudyti.

Vienintelis malonus dalykas yra tai, kad ji perteikta gražiais filmukais ir kietais dialogais. Prikibti galima nebent prie to, kad tos istorijos yra labai nedaug. Kaip ir kung-fu filmuose, dvi minutės kalbų ir valanda žudynių. Tarp kitko, yra ruošiamas filmas paremtas „Stranglehold“, kuris tęs žaidimo istoriją. Iš tikrųjų įdomu, kaip Džonui Vū pasiseks atnaujinti pačią Hon Kongo filmų koncepciją.

Taigi, atklausę trumpų ir pamirštamų kalbų, keliaujame į gatves. Jos pilnos visokių dėžių, stalų, kėdžių, propano balionų ir visokio velnio. Prie jų lūkuriuoja keletas nemaloniai nusiteikusių vyrų. Priėjus arčiau, pamačiau jų ginklus ir jie pasakė, kad greičiausiai ieškau nemalonumų. Tada užvirė susišaudymas. Viskas. Tai pats pirmasis lygis žaidime ir tai yra paskutinis kartas kai su Tavimi kalbėjosi priešai. Nuo tos akimirkos iki pat titrų kalbės ginklai. Kaip ir visada.

„Stranglehold“ būtų eilinė trečio asmens šaudyklė. Bet prie kovos mechanikos padirbėjo Džonas Vū, kuris į susišaudymus sugebėjo įterpti „bullet time“. Sakysi dabar pilna žaidimų su „bullet time“? Taip, bet niekas iš tolo neprilygsta tam, kaip tai daro Džonas. Būtent dėl jo teko ko ne nuo griaučių perdaryti „Unreal 3″ varikliuką, nes originalusis variantas nesugebėjo pasiūlyti garsiojo režisieriaus reikalaujamo destrukcijos lygio. Varikliuko modifikavimas yra keblus dalykas, ypač tokio kaip „Unreal 3″, kuris buvo skirtas labai ribotos įvairovės aplinkoms. Baimės išsisklaidė pamačius pirmuosius žaidimo filmukus, kurie rodė neįtikėtinai sunaikinamą aplinką. Realiame žaidime viskas atrodo taip pat, ir net detaliau. Žaidimas turi pakankamai detales tekstūras, bet tuo pačių yra prikimštas dūžtančių objektų. Statulos, kolonos, lempos, durys, nedideli pastatai ir dar daugybė kitų objektų lygiuose galima sunaikinti. Tai lyg koks trečio asmens „Bad Company“. Dūžtančius objektus galima išnaudoti naikinant priešus. Pamatei pasislėpusį priešą ant pastolių? Griebk šautuvą ir sunaikink pagrindines atramas i viskas sugrius. Neįdomu? Šauk į reklaminį skydą virš jo galvos, kuris krisdamas ne tik užmuš niekadėją, bet ir sugriaus pastolius bei net šalimais praeiti trukdančią tvorą. Už fiziką atsako pasenęs „Havok“ varikliukas, kuris lieja prakaitą apskaičiuodamas tokius milžiniškus kiekius krintančių ir lūžtančių detalių. Retas žaidimas gali suteikti tokią destrukcijos laisvę kaip „Stranglehold“.

Iš tų aplinkų nebūtų absoliučiai jokios naudos, jei ne susišaudymai. Viskas vyksta tęsiant Džono Vū firminius laiko sulėtėjimus ir beprotišką aplinkos niokojimą. Kitaip nei tarkime žaidime „Max Payne“, laiko sulėtinimas neapsiriboja tik šuoliu pirmyn ir atgal. Čia stabdant laiką galima krėsti tokius veiksmo filmo triukus kaip užsikabinimą ant lempos, čiuožimą turėklais, važiavimą ant stalo su ratukais ir viską atliekant šaudant į visas puses ir dar su aukščiausios klasės „bullet time“ efektais. Vaizdas iš tikrųjų nepaliekant nei vieno abejingo. Galima atlikti net tokius viražus kaip atsispirti nuo sienos, tada krentant nušauti blogiuką, nukritus ant vežimėlio važiuoti ir atsišaudyti, o galiausiai nušokti nuo vežimėlio ir čiuožti laiptais žemyn pakeliui siejant mirtį. Kartais ekrane vienu metu yra tiek kraujo, lavonų, dulkių, skeveldrų ugnies ir daiktų ore, kad net sunku susigaudyti kas ir kaip. Tikrų tikriausias interaktyvus „Hard Boiled“ variantas.

Atrodo pasakiškai ar ne? Vis dėl to, gerai pagalvok prieš pirkdamas žaidimą. Ir aš Tau paaiškinsiu kodėl.

Visų pirmą, „Stranglehold“ yra vienas trumpiausių mano žaistų žaidimų. Įveikti žaidimą galima dviem, na gal trimis prisėdimais ir tai visiškai neskubant. Nors, kita vertus žaisite gana dideliu tempu ir bandydami neskubėti, nes žaidimo eiga tiesiog verčia viską daryti greitai. Jūs tikriausiai nematėte kaip Tekila gali bėgti! „Stranglehold“ pereisite ko gero ne vieną kartą. Taip išeina dėl to, kad tikriausiai tik pačioje žaidimo pabaigoje pilnai perprasite visą triukų mechaniką ir norėsite ją pritaikyti pirmuosiuose lygiuose. Pereiti žaidimą gali paskatinti ir „achievementai“, kurie čia ganėtina įvairūs ir sakyčiau juos įdomu bandyti gauti. Už pereitus lygius gausite pinigų, kuriuos galima išleisti bare, kurio barmenas kaip ir filme yra pats Džonas Vū. Blogai yra tai, kad bare beveik nėra ko pirkti: koncepciniai paveikslėliai, tinklo režimui skirti veikėjai bei įvairūs filmukai. Kaip man gali būti įdomus šis šlamštas apie žaidimą, jeigu aš jo net nespėjau reikimai pamėgti, o jis jau man rodė baigiamuosius titrus?

Turbūt esate matę ne vieną Silvesterio Švarcnegerio filmą, kuriame blogiukai gražiai išsirikiuoja eilėn ir laukia švino injekcijų. Pirmą kartą matantis veiksmo filmus tikriausiai pakrapšto galvą ir pasvarsto: „Kodėl jie nesislepia?“ „Kodėl blogiukai nepataiko iš dvidešimt metrų atstumo?“ „Kodėl visi priešai yra su ūsais ir kalba rusiškai su amerikietišku akcentu?“. Tas pats ir čia. Priešai buki ir žaidime yra daugiau jau vaikščiojantys taikiniai. Teisybės dėlei pasakysiu, kad jie čia nestovi vietoje. Oi ne…Jie labai daug bėgioja. Pavyzdžiui, po kambarį ratais. Absurdas. Na, bent jau taiklumo jiems kūrėjai nepašykštėjo. Jie sugeba pataikyti tikrai iš toliau nei už dvidešimt metrų. Ko gero iš kokių dviejų šimtų metrų jie sugebėtų ramiai apkarpyti mano gyvybių stulpelį. Dar blogiau, priešai kartais visiškai nemato kai prie jų prieini, bet vistiek ima šaudyti kiaurai sieną į apytikslę Tavo buvimo vietą. Yra ir daugiau DI broko, bet manau to ką jau parašiau turėtų užtekti bendram suvokimui.

Paskutinis trūkumas yra pati žaidimo eiga. Didžiąją dalį žaidimo tenka tiesiog pėdinti iš taško A į tašką B, nukaunant legioną mafijozų. Kartais tenka kokią bombą detonuoti ar narkotikų bravorėlį likviduoti, bet tai, turiu pripažinti, yra neįdomu ir nublanksta prieš šaudynes, kurių yra per akis. Retais atvejais tenka spręsti Laros Croft tipo galvosūkius, kurių įvairovė apribota tik kokių nors aplinkos objektų sunaikinimu norit praeiti pro vieną ar kitą vietą, kas taip pat į žaidimą įterpia nereikalingus tempo sulėtėjimo etapus.

Tai štai kokį turime tą Džono Vū „Stranglehold“. Žaidimas neapsiriboja vien Hon Kongo veiksmo filmų klišėmis, bet taip pat jų skaičių papildo ir iš neišsenkamų video žaidimų klišių rezervuarų. Šis žaidimas būtų vertas aštuntuko jei ne nevykęs tinklo režimas, besikartojantis žaidimo procesas, neįtikėtinas trumpumas ir kvailas DI. Pasižiūrėkite filmą „Hard Boiled“ – jei filmas patiks, manau turėtų patikti ir „Stranglehold“, nes pastarasis ne tik visu šimtu procentu atkuria Džono Vū filmų atmosferą, bet ir praplečia pačią „Hard Boiled“ visatą.